Julija Careva, gavusi brandos atestatą, įstojo studijuoti teisę Vilniaus universitete, tačiau nepajėgė susimokėti už studijas. O tada nieko kito neliko, kaip tik išvykti laimės ieškoti į užsienį.
Kalbą išmoko nesunkiai
Julijai buvo 22 metai, kai išlipo iš lėktuvo Don Kichoto žemėje. Svetimame krašte atsidūrė nemokėdama kalbos, nežinodama, nei kur, nei iš ko gyvens. Turėjo tik vieną pažįstamą žmogų – jos bendrakeleivės draugas buvo įsikūręs Alikantės regione, Pilaro mieste.
„Išmokti ispanų kalbą nebuvo sunku, – pasakoja Julija Careva, – juk dirbant padavėja teko labai daug bendrauti. O žmonės ten geranoriški, matydami, kad esu užsienietė, padėdavo, pataisydavo, patardavo. Man sekėsi, nes esu gabi kalboms.“
Iš tiesų, juk Julija, baigusi šešias klases rusų mokykloje, perėjo į lietuvišką mokyklą, baigė ją ir gerai išlaikė brandos egzaminus.
Gaudamas vidutinį atlyginimą esi turtingas
Kalbėti ir rašyti ispanų kalba mergina galėjo jau po pusmečio. „Teko ir ispanų kalbos kursus lankyti, juk kitaip neišmokčiau rašyti. Bet patys geriausi kursai – darbas bare ar restorane“, – tvirtina mergina.
Tada jau galėjo ieškotis ir kito, geriau apmokamo darbo. Įsidarbino viešbutyje ir greitai gavo papildomą vertėjos darbą. Ją kviesdavo vertėjauti į mokyklas, poliklinikas, policijos skyrius, kitas oficialias įstaigas. Mergina versdavo iš rusų ir ispanų kalbų. Rusakalbių Ispanijoje yra nemažai, tad šios kalbos žinios praverčia.
Tame pačiame mieste ji susipažino su vaikinu, taip pat emigrantu iš Lietuvos. Įsimylėjėliai apsigyveno kartu. Ieškodami, kur geriau, kartu keitė darbus ir gyvenamąją vietą, keliaudavo iš vieno miestelio į kitą.
Kaip sekėsi verstis atsidūrus toli nuo tėvynės? Juk Ispanijoje viskas brangu. „Mums užteko, nes gyvenome dviese, – atsako Julija. – Nusipirkome kiekvienas po automobilį, galėjome sau leisti nuomotis butą su baseinu. Ispanijoje nėra sunku gyventi, jeigu gauni bent vidutinį atlyginimą – apie 1 000 eurų per mėnesį. Alikantės regione butas mums kainavo 300 eurų per mėnesį.“
Išsiskyrusi atsidūrė Madride
Praėjo penkeri metai. Nežinia, ar charakteriai nesutapo, ar meilė baigėsi, bet Julijos santykiai su draugu nesiklostė taip, kaip norėjosi. Išsiskyrusi su vaikinu, ji paliko Alikantę ir persikėlė gyventi į šalies sostinę Madridą.
„Kai pirmą kartą pamačiau Madridą, susižavėjau ir įsimylėjau šį miestą, – pasakoja Julija. – Man labai patiko senamiestis, siauros, mielos gatvelės, aikštės. Labiausiai mėgstu rajoną, vadinamą Saulės vartai, kuriame daug parduotuvių, kavinių, restoranų. Labai graži ir čia pat miesto centre esanti Didžioji aikštė, kurioje senais laikais vykdavo egzekucijos, bulių kautynės, inkvizicijos teismai, maskaradai. Nuostabūs parkai, bažnyčios, puošnūs Karalių rūmai – senosios architektūros šedevrai.“
Tačiau labiausiai Julijai patinka tai, kad Madride gyvena labai nuoširdūs, mielai bendraujantys ir paslaugūs žmonės. Ir dar – čia visada turi, ką veikti: mieste pilna teatrų, koncertų salių, muziejų.
Rado įdomų darbą
Madride Julija nuomojasi didelį trijų kambarių butą, kuriame yra du vonios kambariai ir terasa. Čia labai malonu pasėdėti šiltą vasaros vakarą. Kad būtų linksmiau ir pigiau, mergina gyvena kartu su dviem draugėmis: ruse ir moldave. Butas Madride merginoms kainuoja 800 eurų. Kaip sostinėje, tai nėra brangu, juk pačioms nereikėjo pirkti nei baldų, nei buitinės technikos.
Šiuo metu Julija nėra įsipareigojusi nei vienam jaunuoliui. Be to, ji dirba ir mokosi, tad pramogoms visai neturi laiko. „Vieno draugo neturiu, bet turiu daug draugų ir draugių. Jie visi – ispanai“, – sako ji.
Universitete mergina studijuoja verslo administravimą. Matydama, kad kalbos labai reikalingos, papildomai mokosi ir prancūzų kalbos.
Atvykusi į Madridą, mergina susirado gerai apmokamą ir širdžiai mielą darbą. Ji dirba įmonėje „Sunoffer“, kurios veikla – alternatyvios energetikos projektų pardavimas. „Mes siūlome Rytų šalims alternatyvios energetikos projektus, tiekiame vėjo ir saulės energijai reikalingus įrenginius, – pasakoja Julija. – Šioje įmonėje dirbame dviese. Aš esu ir biuro administratorė, ir vertėja, nes tenka dirbti su rusiškai kalbančiais žmonėmis iš Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos.“
Mergina pasakojo, kad mokantieji daug kalbų Ispanijoje gali tikėtis didesnių atlyginimų. Už vienos papildomos kalbos mokėjimą darbdaviai prie atlyginimo prideda 200–300 eurų.
„Dirbdama šioje įmonėje aš atlyginimo negaunu, – taip sakydama Julija visiškai nejuokauja, – man priklauso 20 procentų pelno. Savininkas, mane priėmęs į darbą, pasiūlė įsigyti 20 procentų akcijų. Mano partneris – ispanas, jam priklauso 80 proc.“
Julija džiaugiasi, kad jos darbas – ir įdomus, ir duodantis pelno: „Sudarome sutartis su didelėmis Ispanijos kompanijomis, kurios gamina saulės energijos kolektorius, vėjo malūnus ir pan. Papildomai samdomės žmones tik tada, kai jų prireikia.“
Kaip pavyko susirasti tokį darbą? „Pamačiau skelbimą: reikia žmogaus, kalbančio rusiškai. Mane pakvietė į interviu ir išsirinko. Manau, kad pasisekė, bet sėkmę lėmė mano žinios.“
Su artimaisiais susitinka ne Lietuvoje
Lietuvoje Julija nesilankė jau trejetą metų. Netraukia grįžti galbūt dėl to, kad nėra tėvų, kurie jos čia lauktų ir ilgėtųsi. Mergina, dvi jos seserys ir brolis jau nebeturi nei tėvo, nei motinos. Tėvo Julija visiškai neatsimena, o mama paliko šį pasaulį būdama 53 metų, kai Julijai buvo 19.
Su seserimis, broliu ir jų vaikais Julija labai artimai bendrauja. Susitinka dažnai, bet ne Tėvynėje, o kuriame nors Europos mieste. „Neseniai su sesutėmis buvome nuskridusios į Prahą, o pernai susitikome Paryžiuje, – šypsosi Julija, – man smagu, kai artimieji apsilanko Madride. Supratau, kad susitikti kituose miestuose kur kas geriau nei Lietuvoje, nes kai grįždavau į Lietuvą, mano sesutės neturėdavo laiko bendrauti. Juk Lietuvoje visi labai daug dirba.“
„Tai, kad mamos nėra, nieko nekeičia, – prisipažįsta Julija. – Jeigu ji vis dar gyventų Jonavoje, aš vis tiek gyvenčiau Ispanijoje. Juk vaikai užauga ir išvažiuoja iš tėvų namų į kitus miestus arba kitas šalis. Manau, kad su mama lygiai taip pat susitiktume kur nors Paryžiuje, Madride arba Prahoje.“
Miegoti per popiečio poilsį dar neišmoko
Madridas turi savo gyvenimo ritmą. Pietų krašte labai ilgos ir karštos vasaros, tad žmonės dirba, kai vėsiau, o per patį karštį eina numigti. Dienos viduryje priklauso trijų valandų pietų pertrauka numigti. Išsimiegoję dieną, ispanai išeina pasilinksminti naktį. Daugelis barų ir restoranų Madride atsidaro 2 valandą nakties ir dirba iki 7 ryto.
Tačiau Julijai vis dar nesinori miegoti dieną, o linksmintis – naktį. Ji miega, kaip buvo įpratusi nuo vaikystės, – naktimis, o per pietų pertrauką eina į sporto salę.
Julijai patinka ispanų paprastumas, inteligencija. Tai, kad čia niekas nesididžiuoja savo turtais. „Gali bendrauti su labai turtingais žmonėmis, ir jokio skirtumo nepajusi, – pasakoja ji, – nes čia niekam nesvarbu, kiek tu uždirbi. Kur kas svarbiau, koks esi žmogus. Ispanų milijonieriai gali vilkėti paprastus drabužius ir važinėti metro. Tie, kurie bando parodyti, kad turi pinigų, paprastai būna ne ispanai, o atvykėliai iš kitų šalių – Izraelio, Rusijos.“
Su lietuviais Julija susitinka renginiuose Lietuvos ambasadoje, Madrido lietuvių organizuojamuose vakarėliuose. Paprastai jie kur nors susiburia kiekvieno mėnesio pirmą penktadienį.