– Pradėkime nuo pradžių. Kuo patraukė žurnalisto profesija?
– Studijuodama žurnalistiką, kaip dažnai įprasta, dvejojau dėl savo pasirinkimo, dabar esu tikra – ten mane atvedė kažkas iš aukščiau. Vaikystėje, žiūrėdama žinias, nesvajojau sėdėti jų vedėjos kėdėje. Rašiau nuo 12 metų, 13 m. susidomėjau fotografija. Visi svajojame gyvenime veikti kažką tokio, kas mums teikia malonumą ir ką, tikime, sugebame geriausiai. Nelaikau savęs geriausia nė vienoje iš šių sričių, tačiau nieko kito daryti nemoku.
– Pradėjote nuo studijų Lietuvoje. O kas traukė išmėginti studijas užsienyje?
Įstojusi į universitetą nekantriai laukiau antro kurso, kai jau bus galima išvykti studijuoti į užsienį pagal mainų programas. Išvykusi susidūriau ne tik su kitokiomis studijomis, bet ir gavau gyvenimo pamokų, kurių paskaitų, deja, nerasi nė vienoje aukštojoje mokykloje. Skaičiau knygas, o paskui nusprendžiau pasaulį ištyrinėti pati. Niekada sau nekėliau klausimo, ar turėčiau kur nors važiuoti. Visada žinojau – taip.
– Studijavote Suomijoje – kas nulėmė šį pasirinkimą?
– Niekada nemėgau žiemos, tačiau išvykau į Suomijos vidurį pasitikti to, kas manęs laukė. Kartais poliarinės nakties šalyje pasišaipydavau, jog savo noru ištrėmiau save į Šiaurę. Suomija turi savų privalumų: Arkties vandenyną, arktines dykumas, Šiaurės elnius, Šiaurės pašvaistę ir įkvėpimą. Tačiau jau tuomet supratau, kad su kelionėmis taip lengvai atsisveikinti nepavyks. Vos grįžusi iš ten nusprendžiau mokytis Gruzijoje. Joks kitas regionas manęs netraukė taip, kaip Kaukazas. Atrodo, tam nebuvo jokių konkrečių priežasčių, viskas tarsi buvo manyje įrašyta jau kadaise.
Traukė paini istorija
– O kuo sudomino Gruzija?
– Gruzija mane ypač sudomino po 2008 metų konflikto su Rusija. Žinoma, pirmiausia mačiau šalį per politinių realijų perspektyvą. Tačiau Kaukazo regionas man visuomet buvo patrauklus kaip turintis painią istoriją, gausybę etninių nesutarimų, įstabią gamtą ir tūkstančius mitų, kuriuos tik ir knietėjo sugriauti. Taigi išvykau į Gruziją rašyti savo bakalaurinio darbo apie Rusijos bei Gruzijos konflikto įtaką gruzinų menui. Lankiausi karo nusiaubtoje Abchazijoje, kuri pripažinta tik šešių pasaulio valstybių.
Žinojau, kad tie keli mėnesiai Gruzijoje apvers mano gyvenimą aukštyn kojomis. Kai reikėjo išvykti, buvau tikra, kad ši šalis – tarsi nepagydoma liga. Taigi vos pabaigusi studijas susikroviau kuprinę ir išvykau.
Skirtingų kultūrų panašumai
– Iš pažiūros šalys, kuriose gyvenote, itin skirtingos. O kaip yra iš tiesų?
– Pakanka išvažiuoti iš Lietuvos į Latviją, kad suvoktum, jog visos šalys skirtingos. Nors tie skirtumai ne visada akivaizdūs. Norint tikro kultūrinio šoko tenka rinktis kontrastingas šalis. Keliaudama supratau, kad net skirtingų šalių miestai šiuo bei tuo panašūs, o ką jau kalbėti apie žmones.
Visada maniau, kad gyvenimas yra prasmingas tik dėl aplink esančių žmonių. Jie gali skirtis savo praeitimi, istorijomis, kultūra, vertybėmis, pasaulio supratimu, rase, akių spalva, religija, tačiau tai vis tiek bus žmonės, kurie tam tikra dalimi yra tokie pat, koks esi tu. Taip, pasaulis milžiniškas, bet, kad ir kaip būtų, jame egzistuoja universalūs dalykai, svarbūs kiekvienam žemiečiui. Visi žmonės ilgisi tiesos, kitų žmonių, siekia savo tikslų, meilės ir trokšta būti laimingi.
– Kokie tikslai jus nuvedė į Iraną?
– Pernai Irane praleidau 5 savaites. Ten iš esmės traukė tas pats kelionių troškimas. Mane traukia į Rytus. Iranas visada buvo mano norimų aplankyti šalių sąraše. Juoba tai nėra paprasta šalis, kurią sukaustė islamiška valdžia ir Dievo pavesti įstatymai. Iranas man primena didingąją Persiją. Tai šalis, kurią buvo išraižęs Šilko kelio maršrutas.
Istorija ten prabyla visuose pakampiuose: mečetės tyloje, prieskonių turgaus šurmulyje, dykumos oazėje, Kaspijos jūros pakrantėje, salų įvairovėje, kvietime maldai, gatvių spūstyse, mulos giesmėje, moterų galvos apdangaluose ir vietos žmonių akyse.
Be abejo, ten nesilankę žmonės mane baugino, kad ten pavojinga, esą, nėra reikalo ten vykti. Supratau, kad šalyje, kurioje daug draudimų, iš tikrųjų viskas lengviau pasiekiama nei kur kitur. Iš tiesų, kelionės į Iraną man dar kartą patvirtino, kad viskas įmanoma. Jei būtų pakakę laiko, nė nedvejodama būčiau išvykusi dar ir į Afganistaną.
– Šalys, kurias aplankėte, įvairiomis prasmėmis skiriasi nuo Lietuvos. Kaip pavyko prisitaikyti?
– Manau, žmogus turi ypač unikalią savybę – gali greitai adaptuotis. Taip nutiko ir man. Keliaudamas pirmą kartą dažnai jauti diskomfortą ir tenka stengtis prisitaikyti. Tačiau kuo dažniau išvyksi, tuo lengvesnis bus adaptacijos procesas. Puikiai pamenu, kaip sudėtinga buvo prisitaikyti Suomijoje, tuo tarpu Gruzijoje jaučiausi kaip vietinė. Iranas iš pradžių suglumino rašytais ir nerašytais vietos įstatymais: slėpti plaukus, važiuoti priešingoje autobuso pusėje nei vyrai, nevaikščioti gatvėse su vyru, jei jis nėra giminaitis – prie to įpratau. Kartu su galvos apdangalu nusimetusi vietinius įstatymus vėliau prisitaikiau prie kitos aplinkos. Mes, žmonės, dažnai patys nesugebame suvokti ir įvertinti savo galimybių.
Sunkiausia grįžti namo
– Kuo jums buvo įdomi kiekviena aplankyta šalis?
– Sudėtingas klausimas. Pasakysiu banaliai: kiekviena, net pati mažiausia ar, atrodytų, įprasčiausia šalis, yra įdomi savaip. Negaliu pasakyti, jog į Iraną važiavau tik todėl, kad domiuosi islamiškų šalių architektūra, ar todėl, kad jis yra pasaulio dėmesio centre dėl itin aktualių priežasčių. Kelionė į Gruziją taip pat nebuvo nulemta tik šios tautos artimumo lietuviams ar įspūdingų kraštovaizdžių.
Peržengiau Armėnijos sieną dėl to, kad norėjau įvertinti dviejų kaimyninių šalių skirtumus, tačiau ir vėl – tai tik viena iš priežasčių. Abchazija, Kalnų Karabachas mane visų pirma sudomino kaip pokonfliktinės zonos, tačiau sprendimą priėmiau tik pasvėrusi visus norus, interesus ir galimybes. Kiekviena aplankyta šalis jokiu būdu nepaleidžia tavęs tokio paties, koks į ją atvykai. Turbūt tai man ir yra įdomiausia.
– Atrodo, kelionės – jūsų asmenybės dalis. Ar manote, kad taip bus visą gyvenimą?
– Negaliu pridėti rankos prie širdies ir pasakyti: iš prigimties esu keliautoja, kaip ir pasakyti, kad keliausiu visą gyvenimą. Man visuomet sunkiausia grįžti namo. Iš tiesų, kaskart ten pat grįžti vis kitoks. Dažniausiai būni pilnas lūkesčių, planų, svajonių ir to paties stabilaus gyvenimo geismo. Tenka pripažinti, kad vis dėlto žavesnis yra kelionės namo procesas nei pats grįžimas. Vos grįžęs į savo komforto zoną rizikuoji vėl susirangyti savo patogumo kiaute ir, pasitaiko, nustoji degti parsivežtomis idėjomis ir svajonėmis. Kol vėlei kur nors išvažiuoji. Kelionių galima net neplanuoti, dažnai jos pačios ateina į tave.
Būna, pabundi vieną rytą ir supranti – turiu vykti į Indiją, Nepalą, Mozambiką ar Ugandą. Ir tampa kaip niekada aišku, kad vieną dieną taip ir padarysi. Taip, mano būsimų kelionių sąrašas vis dar pildosi. Nors dažnai gyvenime noriu truputį daugiau stabilumo. Taip pat žinau, kad, atsiradus galimybei išvykti į vieną iš svajonių šalių, vėlei viską mesčiau.
Būna, vyresni žmonės man sako, kad jau tuoj išsilakstysiu ir pradėsiu gyventi vadinamąjį „normalų gyvenimą“. Tačiau pažįstu daugybę žmonių, kurių normalus gyvenimas yra kelyje. Ir kelias yra jų namai.