Sulaukusi vos 23 metų rašytoja Gabija Grušaitė išleido savo debiutinį romaną „Neišsipildymas“. Vos pristačiusi jį, nusprendė parašyti dar vieną, tad nieko nelaukusi ir neatidėliodama susikrovė lagaminus ir išvyko įkvėpimo ieškoti į pasaulį. Tiksliau, į paslaptingąją Malaiziją… Kaip jai ten sekasi? Apie tai pokalbis su jauna rašytoja.
Gabija Grušaitė
© "Tiesa"

– Gabija, gyvenai Lietuvoje, Londone, o dabar – Malaizijoje. Ar galima tave pavadinti keliautoja?

– Keliavimas nėra dažnas gyvenamosios vietos keitimas, tam gali atsirasti daug skirtingų motyvų: tremtis, geresnių gyvenimo sąlygų ieškojimas, prasta finansinė padėtis gimtojoje šalyje. Man keliavimas yra gyvenimo būdas, susijęs su pažinimu ir iššūkiu. Keliauju todėl, kad noriu geriau pažinti save.

Gyvendamas aplinkoje, kuri nėra pažįstama, savaime suprantama, turi dažniau peržengti savo vidines ribas, daugiau mokytis, atidžiau žiūrėti į pasaulį – tai padeda neužsidaryti sraigės kiaute. Mano draugas juokiasi, kad turiu priklausomybę nuo kelionių. Vis dėlto, nebloga priklausomybė, geriau nei televizorius ar krepšinis.

– Kaip manai, kurioje šalyje pasensi?

– Pasenti norėčiau Tailande arba Kuboje, arba Argentinoje. Daug tų „arba“. Spėju, kad per ilgus dešimtmečius, likusius iki mano „oficialios“ senatvės, pasaulis labai pasikeis, todėl net neįsivaizduoju, kaip viskas bus iš tiesų, bet pafantazuoti apie namą Tailando kalnuose kartais galima.

– Ar turi svajonių šalį, kurią jau esi aplankiusi, o gal dar ne, tačiau svajoji ten pagyventi ir ją pažinti.

– Svajonių šalies neturiu, bet šiuo metu labiausiai norėčiau aplankyti Japoniją ir Argentiną. Argentiną, nes dievinu Borgeso apsakymus, o Japoniją dėl filmo „Pasiklydę vertime“. Beveik visada norą keliauti skatina menas.

– Kodėl Angliją iškeitei į Malaiziją?

– Prieš atvažiuodama į Malaiziją penkerius metus gyvenau Londone. Šiame mieste prabėgo studentiškas gyvenimo etapas, o baigus universitetą norėjosi pokyčių. Londonas tapo tokia „vilkinimo“ vieta, nes supratau, kad likti ilgam čia nenoriu, todėl išvykimas kitur buvo tik laiko klausimas.

Tik atvažiavusi į Londoną pastebėjau, kad tai miestas, kurio pagrindinę gyventojų dalį sudaro žmonės nuo aštuoniolikos iki kokių penkiasdešimties – mažai kas čia gimsta, mažai kas sensta. Toks plėšrus, daug laiko „suvartojantis“ miestas, kuris tinka žmonėms, siekiantiems karjeros, bet man rašyti šita aplinka netiko. Nors kartais ilgiuosi Londono koncertų salių, parodų atidarymų ir draugų, bet Malaizija geriau atitinka dabartinį mano gyvenimo etapą – ramybė, jaukumas, bendruomenės jausmas ir gamtos grožis. Iš tiesų puiki vieta kūrybai.

– Kaip sekasi rašyti antrąją knygą?

– Antroji knyga „einasi“ puikiai, jau maždaug aiški siužeto kryptis, knygos pavadinimas, bet datos, kada romanas pasirodys knygynuose, dar pasakyti negaliu. Daug kas nenuspėjama, dažnai baigus apmatus norisi daug ką keisti. Būtent todėl pirmąją knygą rašiau ketverius metus.

– Pirmoji knyga parašyta ir išleista Londone, antroji – Malaizijoje... Ar sieji knygų rašymą su gyvenimu skirtingose šalyse?

- Studijuoti į Londoną išvažiavau devyniolikos, taigi, galima sakyti, kad visą savo sąmoningą gyvenimą praleidau užsienyje, bet didelės tiek pirmosios, tiek antrosios knygos dalys buvo parašytos Lietuvoje per atostogas. Nesieju kūrybos su gyvenimu svetur, bet sieju įkvėpimą su iššūkiais, laisve ir pažinimu, kurį man šiuo metu atspindi keliavimas.

– Ar esi Lietuvos patriotė?

- Patriotas man labai svetimas ir nepriimtinas žodis, kurio potekstė nenorom siejasi su provincialumu. Ypač tai aktualu dabar, kai šalyje nacionalizmas pasiekė ekstremalias marazmo ribas, ir vadinamieji patriotai visus pradėjo skirstyti į mylinčius Lietuvą ir išdavikus. Juokinga ir graudu, nes pilietybė ir tautybė nėra meilės ar nemeilė klausimas, o veiksmo, įsipareigojimo ir atsakomybės. Mano santykis su Lietuva tuo ir paremtas, kalbu ir rašau lietuviškai, keliaudama žinau, kad savo elgesiu atstovauju savo šaliai, ją reprezentuoju žmonėms, kurie niekada anksčiau nėra girdėję apie tokią valstybę. Ir žinau, kad atstovauju gerai. Tautybė man yra nei daugiau, nei mažiau – mano asmens dalis.

–Turbūt Malaizija ir Lietuva skiriasi kaip diena nuo nakties?

– Taip, Malaizija labai skiriasi nuo Lietuvos – tiek klimatu, tiek dydžiu, tiek religine pasaulėjauta (Malaizija yra musulmoniška šalis – red.). Stebėdama vidines Malaizijos problemas daug supratau apie Lietuvoje daromas klaidas. Tarkim, Malaizijoje gyvena gana didelė indų ir kinų grupė, kuri yra diskriminuojama musulmoniškos daugumos naudai.

Jie net turi tokį įstatymą, kad etniniam malėjui nuo gimimo priklauso privilegijų paketas – nuolaida nekilnojamajam turtui, vieta universitete, parama nedarbingumo atveju, o kinui ar indui nepriklauso, nors ten jų gyvena jau kokia aštunta karta. Šis įstatymas labai kenkia šaliai, ir pačiai privilegijuotai daugumai, kuri kažkodėl (galbūt iš išlepimo) nenori tiek daug dirbti ir stengtis kaip kiti.

Paradoksalu, bet kinai vis tiek sudaro turtingiausią visuomenės dalį, tačiau jausdamiesi ne visai malaiziečiais jie dažnai išvyksta, ir Malaizija kenčia dėl labai didelio protų nutekėjimo. Nors ir ne tokiais dideliais mastais, bet situacija man primena lietuvių ir etninių lenkų rietynes, kurios, tikiuosi, bus išspręstos atsižvelgiant į abiejų grupių interesus, nes nenorėčiau, kad mūsų šalis padėtų tokius pamatus rasizmui, kaip Malaizijoje.

Kitas dalykas, kurio, manau, būtų galima pasimokyti iš Malaizijos, tai palankios sąlygos smulkiajam verslui, kuris sukuria stiprią viduriniąją klasę su didele perkamąja galia, todėl net didžioji krizė nesustabdė Malaizijos ekonomikos kilimo.

– Ar tau, kaip lietuvei, nesudėtinga gyventi kitą religiją išpažįstančioje šalyje?

– Ne. Net gyvendama Lietuvoje sukiojausi tarp kitą religiją išpažįstančių žmonių, nes nesu krikščionė. Man netrukdo žmonės, kurie gyvenimą mato kitaip nei aš.

– Norėtum grįžti gyventi į tėvynę?

– Šiuo metu visiškai nežinau savo tolimesnių planų, būtų kvaila teigti, kad nepakeisiu savo nuomonės po poros metų, todėl grįžimo į Lietuvą klausimas lieka atviras, bet be atsakymo. Turbūt taip pat, kaip daugeliui kitų pasaulio lietuvių.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Pavilionienė: ištekėjau 2 kurse, o po pusantrų metų išprašiau tą žmogų (74)

Profesorė, žmogaus teisių gynėja, buvusi Seimo narė Marija Aušrinė Pavilionienė pratinasi...

Lietuvės darbas už 7 tūkst. eurų prabangiausioje jachtoje Europoje: ištvėrė mėnesį (134)

Nuolatinis žeminimas ir patyčios, kone alpulį kelianti konkurencija, intrigos, kerštas, nevaldomas...

Švelnesnių orų nesitikėkite: arktinis šaltis gali dar labiau nustebinti (15)

Prieš smogiant dar stipriau šaltis šeštadienio naktį truputį sušvelnės, kai kur pasnigs,...

Neringa Venckienė įkalinta neįprastame Čikagos kalėjime (867)

Garsioji Lietuvos bėglė Neringa Venckienė yra įkalinta gana neįprastai atrodančiame, bet savo...

Ar lietuviams įkandamos bilietų į kiną kainos? (190)

Bilietų į kino teatrą kainų augimą lemia tobulėjančios technologijos, kurias reikia įsigyti,...

Paskambinus į greitąją – pritrenkianti dispečerės reakcija (283)

Moteris, kuri nusprendė padėti šaltyje gulinčiam žmogui, iš greitosios medicinos pagalbos...

Duoną ūkininkui uždirba sliekai (27)

Mindaugas Kulakauskas laisvu nuo darbo metu ūkininkauja, bet jo augintinių, įkurdintų buvusioje...

„Aukso vertės“ pergalės pradžiugintas Jasikevičius dar nepasiruošęs skaičiuoti viščiukų (16)

Pasinaudojęs išretėjusiomis autsaiderio Stambulo „Anadolu Efes“ (Turkija) gretomis, Kauno...

Vilniuje automobilių kaktomuša, avarijos kaltininko mašinoje rasta narkotikų sužaloti 3 žmonės (24)

Vėlų penktadienio vakarą, kiek prieš 23 val., Vilniuje, Apkasų g., kaktomuša susidūrė...

Legendinis Johnny Eckas: įveikęs save, bet nenugalėjęs žmogiškojo žiaurumo (18)

„Jei užsimanysiu pamatyti išsigimėlių, pažvelgsiu pro langą“, – gyvenimo pabaigoje viešai...