Po 1990 metų atgal į tėvynę pradėję grįžti patriotai sutiko laivus išplaukiančių. Po penkiasdešimties metų individo laisvių varžymo, galiausiai atgavus laisvę, tapo sunku apsispręsti, kur gyventi, likti gimtinėje ar vykti į svečią šalį. „Šiuo metu pirmą kartą iš Amerikos grįžta beveik tiek pat lietuvių, kiek jų palieka Lietuvą. Bet ar grįžtantieji liks tėvynėje, sunku prognozuoti, nes pastaruoju metu Lietuvoje žmonės pasidalino į verslo ir valdžios, biurokratijos sluoksnius, o tarpinio, visuomeninio sluoksnio beveik neliko“, - teigė E.Aleksandravičius.
Lietuvių išeivijos instituto daktarė Daiva Dapkutė, kalbėdama apie Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungos priešistorę, pasakojo, jog lietuviai emigruoti pradėjo jau 16-ame amžiuje, o nuo devyniolikto amžiaus pabaigos iki pirmojo pasaulinio karo į užsienį išvažiavo 25% visos tautos populiacijos. Jungtinėje Karalystėje jau nuo seno lietuviai dažniausiai apsistodavo Londone, Škotijoje ir Vidurio Anglijoje.
„Bendruomenė kūrėsi sunkiai. Iki 19 amžiaus pabaigos lietuviai neturėjo tautinio sąmoningumo, dažnai tapatinosi su lenkais ar rusais. Nemokėdami anglų kalbos lietuviai pradėjo burtis į etnines bendruomenes, savaitgalius leido aludėse, kur ne tik linksmindavosi, bet ir keisdavosi informacija, kur gauti darbą, išsiversdavo laiškus, dokumentus“, - pasakojo D.Dapkutė. 1902 metais Mančesteryje įkurta pirma lietuviška bažnyčia, Škotijoje, kiek vėliau, pradėjo kurtis pirmos blaivybės, mokslo, meno draugijos, pasirodė lietuviška spauda.
Romas Kinka dalijosi savo šeimos kelio į Angliją vingiais , pasakojo Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenės kūrimo istoriją iki 1991 metų. Bendruomenės veikla užregistruota K. Barėno 1978 ir 1997 metais išleistuose enciklopediniuose leidiniuose „Britanijos lietuviai“. R.Kinka prisiminė, jog Lietuvai siekiant nepriklausomybės, būdamas bendruomenės nariu su bendraminčiais organizavo „Gintarinės ledi“ – Kazimieros Prunskienės priėmimą pas Anglijos karalienę.
Londono universiteto doktorantė Violeta Parutis nagrinėjo globalizacijos amžiaus iššūkius po 1991 metų į Didžiąją Britaniją atvykusiems lietuviams, pabrėždama, jog priimti į Europos Sąjungą tapome lygiaverčiais, naujais europiečiais, Anglijoje pasijutome laisvi ir saugūs, bet kartu mums teko priimti ir ekonominius, socialinius bei kultūrinius iššūkius.
„Naujai atvykusieji žino, jog čia nesunku susirasti darbą, bet ne kiekvienam pasiseka gauti gebėjimus atitinkančią profesiją. Naujai sutikti draugai niekada neatstoja senų, likusių Lietuvoje. Be to, iš grynos rasinės terpės atvykę tautiečiai nemoka gražiai, mandagiai bendrauti su kitų pasaulio šalių atstovais, kai kurie dėl įvairių priežasčių vengia kalbėti ir su lietuviais. Liūdna, jog dažnai tarp išvažiavusių ir likusių gimtinėje atsiranda priešprieša. Naujos kultūros ir britiškos aplinkos paragavę emigrantai ne visada suranda bendrą kalbą su gyvenančiais tėvynėje“, - neigiamus emigracijos atspalvius vardino V.Parutis.
Lietuviškas identitetas Anglijoje puoselėjamas jungiantis į bendrų interesų klubus. Londone gyvena maždaug 100 000 lietuvių, likusioje Anglijos dalyje – dar tiek pat. Ne sostinėje gyvenančių tautiečių populiacijos mažesnės, rečiau vieni kitus susitinka, dėl to jie noriai steigia įvairias organizacijas, o lietuviška bažnyčia daugeliui yra tautiškumo simbolis, vieta, kurioje galima atrasti save skubančiame pasaulyje. Lietuviškumo šaknų išlaikymu besirūpinantys tėvai leidžia atžalas į vis gausėjančias lituanistines mokyklėles. „Tiesa, į bendruomenės veiklą įsijungia planuojantys Jungtinėje Karalystėje pasilikti žmonės“,- socialinių tyrimų rezultatais dalijosi Violeta.
Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus pavaduotoja Vida Bagdonavičienė į JK bendruomenę žvelgė „iš Lietuvos“. Ji nuogąstavo, jog Lietuvos politikai pagaliau, išsigandę nutautėjimo, rusakalbiškumo, pradėjo į emigraciją žvelgti pragmatiškai, galvoti, kas geriausia valstybei, atkakliai siekdami susigrąžinti kuo daugiau išvažiavusių.
„Bet realiai tai labai sunku, kadangi pagrindinis trečiosios emigrantų bangos motyvas – ekonominis. Šie emigrantai tėvyne laiko tą vietą, kurioje gyvena jų šeima. Aktyvūs Lietuvoje, išvažiavę taip pat užsiima įvairia veikla, „kuria Lietuvą ten, kur gyvena“. Tačiau vos kelis metus pabuvę svetur, dažnai nebesusikalba namuose, nes įgijus daugiau patirties, praplėtus pasaulėvaizdį, tą pat žodį supranta jau kitaip, pajunta, jog nebemoka gyventi gimtinėje. Gyvenantys ir dirbantys Lietuvoje emigrantų nebelaiko piliečiais, galvoja, jog nebūdami šalyje jie nedalyvauja tėvynės gyvenime. Tačiau net ir į „mes ir jie“ grupes pasidalinę tautiečiai visgi vieningai, neginčijamai vertina lietuvių kalbą, vienodai neigiamai žiūri į Lietuvos valdžią, o lietuviai vyrai – dar ir į per daug dėmesio užsieniečiams vyrams rodančias emigrantes lietuves“, - mintimis dalinosi V.Bagdonavičienė.
Konferenciją baigė Lietuvos ambasadoriaus Jungtinėje Karalystėje Vygaudo Ušacko bei profesoriaus Egidijaus Aleksandravičiaus moderuojama diskusija - „Kodėl mes čia?“. Ambasadorius pabrėžė, jog kiekvienas mūsų čia esame Lietuvos ambasadoriai, kiekvienas reprezentuojame savo šalį bei kvietė aktyviai dalyvauti bendruomenės veikloje. JK Lietuvių Jaunimo Sąjungos pirmininkė Gytė Mankutė, teigė, jog užsienyje ji tikisi pasisemti solidžios, vakarietiškos patirties, kurią vėliau galėtų efektyviai panaudoti Lietuvoje.
Didžiosios Britanijos Lietuvių Sąjungos pirmininkė Živilė Ilgūnaitė sakė, jog po nepriklausomybės atgavimo bendruomenė siekia pristatyti Lietuvą įvairiuose renginiuose, stengiasi įteisinti lietuvių, kaip užsienio kalbos, baigiamąjį vidurinės mokyklos egzaminą Jungtinėje Karalystėje.
Žurnalistė Zita Čepaitė dalinosi savo patirtimi ir mintimis: „atvažiavusieji čia pirmiausia stengiasi susikurti pagrindą po kojomis, vėliau, ypatingai sugebėję gauti darbą pagal specialybę ir įgiję angliškos profesinės patirties, pradėję galvoti, grįžti ar negrįžti Lietuvon, dažnai pajunta, jog svečioje šalyje jų gyvenimas prasmingesnis nei Lietuvoje, nes dirbdami čia jie vykdo misiją“.
Profesorius Egidijus Aleksandravičius jubiliejinę konferenciją baigė žodžiais: „Lietuvą vis dar reikia ir galima keisti. Esame čia, kad atrastume save pasaulyje iš naujo, kad atrastume savo misiją. Reikia išeiti ir šiek tiek prarasti, kad galėtumei atrasti.“