Tris dienas per savaitę Indrė dirba nemokamai paslaugas teikiančiame Migrantų ir pabėgėlių bendruomenių forume (Migrant and Refugee Communities Forum, MRCF), kitas dvi – ji vyresnioji teisininko padėjėja, dirbanti privačioje teisininkų kontoroje, daugiausia užsiimančioje imigraciniais reikalais.
- Neseniai skaičiau apie JK vyriausybės ketinimus sugriežtinti studentiškų vizų išdavimo trečiųjų šalių piliečiams tvarką, nes esą tai kuo tikriausia landa į šalį atvykti imigrantams, kurių didelė dalis visai ne studijuoti JK trokšta. Kaip tokius pokyčius vertina organizacijos, dirbančios su imigrantais?
- Naujovių per pastaruosius šešis mėnesius įvesta labai daug – pradedant išduodamų vizų skaičiaus apribojimais ir baigiant drastiškai apkarpytu biudžetu valstybės finansuojamai teisinei pagalbai imigrantams. Aš nebūtinai sutinku su Vyriausybės vykdoma politika, tiksliau – visiškai nesutinku. Visų pirma, problemą įžvelgiu ne imigracijoje, o valstybės vykdomoje socialinėje politikoje. Čia iš tiesų visiems daug galimybių nebaudžiamiems naudotis šalies ekonomine gerove, tuo tarpu naujoji JK vyriausybė teigia, kad būtent imigrantai išnaudoja gerovės valstybę ir kad šalis yra nebepajėgi priimti visų norinčių ir jiems padėti finansiškai.
Kalbant apie studentus, prieš atvykdami į JK jie privalo įrodyti, kad turi pinigų, kad sugebės sumokėti už mokslus ir pragyvenimą. Jie turi teisę dirbti JK, bet neseniai šis laikas sumažintas iki 10 val. per savaitę.
Tiesa, pripažįstu, kad JK požiūris iš dalies teisingas. Juk ir lietuviai vykdavo į JK kaip studentai, nors jų tikrasis tikslas būdavo čia susirasti darbą. Dauguma jų, tiesa, ėjo ir į paskaitas – tiek norėdami pramokti angliškai ir neprarasti už kursus sumokėtų pinigų, tiek siekdami išlaikyti savo imigracinį statusą šalyje. O vienas iš esminių naujosios Vyriausybės tikslų – panaikinti galimybę studentams likti JK po mokslų baigimo.
- Naujai išrinktas premjeras Davidas Cameronas ir jo partija rinkėjams pažadėjo ženkliai sumažinti imigracijos į šalį srautus. Kiek realūs tokie užmojai?
- Manau, kad užmojai realūs. Ši politika įgyvendinama. Bet imigracija bus ženkliai sumažinta tik tam tikroje srityje – vadinamoji „managed migration“ – t. y., bus apribotos studentiškos ir darbo vizos, kas nebūtinai yra palanku JK. Trečiųjų pasaulio šalių piliečiai už studijas JK moka nežmoniškus pinigus – 3 ar 4 kartus daugiau negu JK ar ES piliečiai, be to, juk turi teisę dirbti tik labai ribotą valandų skaičių, todėl ekonomiškai JK gali patirti nuostolį. Deja, JK jau įvedė kvotas daugumai vizų ir gali būti, kad nuo balandžio tam tikrų kategorijų vizų visiškai neliks.
- Kokių šalių piliečius dažniausiai tenka aptarnauti tavo darbe?
- Daugumą mano dabartinių klientų pagrindiniame darbe (MRCF) sudaro pabėgėliai iš Afrikos bei Azijos šalių. Tiesa, vieni jų turi pabėgėlio statusą, kiti metų metus tebelaukia JK vyriausybės sprendimo, treti jau įgijo JK pilietybę natūralizacijos būdu. Ekonominiai migrantai atvyksta daugiausia iš naujųjų ES šalių, taip pat iš Indijos ir Ispanijos, Portugalijos, Alžyro ir Maroko.
- Kokios pagalbos reikia pabėgėliams, kokie jų likimai?
- Apie pabėgėlius galėčiau pasakoti ilgai. Kai pradėjau su jais dirbti, patyriau didžiulį šoką. Labai dažnai jie smerkiami už tai, kad atvyksta čia ir nenori dirbti, tenori gauti leidimą laikinai ar nuolat gyventi JK ir naudotis valstybės pašalpomis. Nedaugelis žino apie jų sudaužytus likimus – nesupranta, kad jie bėgo iš savo šalies nuo prievartavimų, žudymų, kankinimų... Žmonės vieni kitiems gali būti labai žiaurūs. Kai pradėjau dirbti, man buvo labai sunku klausyti jų istorijų, dažnai ir pati nubraukdavau ašarą. Tiesa, ne kliento akivaizdoje.
Turi išmokti į jų istorijas reaguoti labai šaltai ir neparodyti savo pažeidžiamumo. O pagalba pabėgėliams yra visokeriopa, daugiausia ją teikia ne vyriausybė, o savanoriškos ir ne pelno organizacijos. Visų pirma tai teisinė pagalba, pagalba jiems integruotis į visuomenę, t. y., anglų kalbos kursai, supažindinimas su šalies kultūra, valstybės ir savivaldybės įstaigų veikla, dažnai ir medicininė pagalba.
Aš padedu ieškoti kalbų kursų, gauti valstybines pašalpas, priregistruoti jų vaikus į vietos mokyklas. Dažnai padedu ir pildyti įvairias formas, tarp jų ir pilietybės bei prašymo išduoti JK pasą, nukreipiu juos į kitas su pabėgėliais dirbančias specializuotas organizacijas.
- Neseniai Lietuvoje garsiai nuskambėjo istorija, kad britai parsiųsdino į Lietuvą kelis JK valkatavusius lietuvius. Ar dažni tokie atvejai?
- Dirbu ir su benamiais, tarp jų ir lietuviais bei kitais ES piliečiais. Daugumai benamių yra siūloma šiokia tokia pagalba per specialias ne pelno organizacijas, tačiau, jeigu tu neturi teisės būti šalyje, negali gauti ir jokių išmokų, ir būsto. Faktas, kad JK parsiuntė lietuvius namo, ir čia nuskambėjo labai plačiai, bent jau tarp imigracijos teisės specialistų.
Kiek žinau, šiuo metu tokie sprendimai yra apskųsti teismams ir tebelaukiama atsakymo. Manoma, kad ES piliečiai, tarp jų ir lietuviai, turi teisę būti JK (tiesa, tokią teisę įgyja tik po 12 mėnesių nepertraukiamo darbo ir pan.), todėl negali būti išsiunčiami iš šalies. Deja, dažnai tie, kurie išsiunčiami, tokios teisės ir neturi, nes galbūt neišdirbo JK reikalaujamo minimalaus laiko.
- Nors JK turi senas imigracines tradicijas. Kokias procedūras tenka praeiti imigrantams?
- Patekti į JK nėra paprasta. Kaip žinia, ES piliečiai turi judėjimo laisvę, buvusioms JK kolonijoms dar irgi palikta šiokių tokių lengvatų, o visiems kitiems yra griežtos taisyklės. Tiesa, vienokios jos JK gyvenančio asmens šeimos nariams, kitokios – norintiems čia studijuoti ar dirbti.
Bene svarbiausias dalykas tokiems migrantams – įrodyti, kad įvykdęs savo kelionės tikslą, paliksi šalį. Jei nepateiksi svarių argumentų prašydamas vizos, tai jos ir negausi. Paprastai nekyla problemų tiems, kurie turi tvirtus pagrindus gimtojoje šalyje – stabilų darbą, užtikrintas pajamas, nuosavybės, šeimą ir pan. Dažnai JK piliečiai tampa atvykėlių rėmėjais – t. y., jie duoda garantiją už svečių išlaikymą ir apgyvendinimą Jungtinėje Karalystėje.
Tiesa, kai JK ambasadų darbuotojai priima neteisingus ir net neteisėtus sprendimus neišduoti vizos, daugeliu atveju (išskyrus turistines vizas) suteikiama apeliacijos teisė per JK teismus. Apie 50 proc. tokių apeliacijų yra sėkmingos.
Tie, kurie kreipiasi vizos, turi įveikti gausybę administracinių kliūčių, tokių kaip nežmoniška kai kurių vizų prašymų kaina (nuo 70 svarų už turistinę vizą iki 800 svarų už sutuoktinio vizą ir 1600 svarų už senyvų tėvų vizas), kuri negrąžinama net ir tada, kai atsisakoma išduoti vizą. Be to, kai kurių vizų tenka laukti iki trijų mėnesių ir net ilgiau, priklausomai nuo vizos tipo ir nuo to, kurioje šalyje paduotas prašymas.
- Lietuvoje neseniai atlikta apklausa parodė, kad lietuviai nemėgsta emigrantų, nors šalyje jų ir nėra daug. Kokias prognozuotum ateities tendencijas?
- Lietuviams apskritai trūksta tolerancijos. Nieko čia labai stebėtino – juk ilgą laiką mes šalyje beveik neturėjome kitokios spalvos, rasės ar religijos atstovų. Manau, kad imigrantų Lietuvoje po truputį daugės, o kol kas mūsų šalis nėra labai patraukli atvykėliams dėl kelių priežasčių – ji nėra ekonomiškai stipri ir negali garantuoti tokio darbo užmokesčio kaip Vakarų Europos šalys, JAV ir pan. Be to, pabėgėliams ji nėra patogi strategiškai.
- Nors pati nesi nei pabėgėlė, nei imigrantė iš trečiųjų šalių, tačiau ar tai, kad esi atvykėlė, padeda tavo darbe?
- Be abejo, labai padeda, nes daug ką esu pati patyrusi: teko įveikti tam tikras kliūtis, kol čia įsitvirtinau, teko išsiaiškinti savo teises ir kaip galiu jomis pasinaudoti. Buvo daug sunkiau įrodyti ir būsimiems darbdaviams, kad nors mano gimtoji kalba ne anglų, sugebėsiu atlikti užduotis. Dabartiniame mano darbe tai, kad anglų kalba man nėra gimtoji, yra ne trūkumas, o priešingai – privalumas.
Aš daug geriau už tikrus anglus suprantu, kaip kalbėti su tais, kurie anglų kalbos vos pradeda mokytis. Man nepritrūksta kantrybės ieškant tinkamo paprasto žodžio ar aiškinant ką nors piešiniais ar gestais.
- Kaip susiklostė, kad po studijų pasirinkai būtent imigracinės teisės sritį?
- Lietuvoje baigiau teisės ir valdymo bakalaurą, po to Londone – žmogaus teisių teisės magistrantūrą. Į imigracija papuoliau visiškai atsitiktinai – ieškojau tiesiog su žmogaus teisėmis susijusio darbo. Kai siunčiau savo CV į teisininkų kontorą „Duncan Lewis & Co Solicitors“, nerašiau, kuriame departamente norėčiau dirbti, bet mane pakvietė į pokalbį būtent dėl darbo jų imigracijos departamente. Čia išmokau tiek daug kad jau po 3 mėnesių sugebėjau išsilaikyti imigracijos akreditacinį egzaminą.
- Kaip išvykai į JK? Kaip tave pačią ši šalis priėmė? Kaip jautiesi joje dabar?
JK nuo pat pradžių mane priėmė gerai – neturiu jokių nusiskundimų, išskyrus jau minėtą kai kurių žmonių požiūrį į imigrantus iš Rytų Europos. Tačiau toks jų požiūris greičiausiai į visus imigrantus, ir tai jų pačių problema. JK man suteikė galimybę dirbti, susimokėti už savo magistro studijas be jokių paskolų, dalyvauti daugybėje nemokamų kursų ir seminarų. Sutikau galybę žmonių iš įvairiausių pasaulio šalių, taigi turėjau galimybę plėsti akiratį.
Jau nekalbu apie galimybę keliauti. Savo gyvenimą kol kas matau JK ir vis dar dirbu, kad turėčiau rimtesnės darbo patirties. Tačiau kur gyvensiu ateityje, tikrai nežinau. Čia yra tam tikrų kultūros (ar greičiau jos trūkumo) niuansų, kurie man nepriimtini, todėl savo vaikų auginti bent jau Londone nenorėčiau.