Moters kalboje susimaišęs ne vienos kalbos akcentas, mat per daugiau nei dešimtmetį emigracijoje 33-ejų šiaulietė apkeliavo bene pusę pasaulio. Gyvenimą kurti ji ryžosi Japonijoje. Su nelegaliai karaoke bare dirbusia moterimi „Tiesa” kalbėjosi apie susidūrimą su Japonų mafija, trejus metus trukusius vakarėlius Kipre ir naujos karjeros pradžią BBC Londone.
– Choro dirigavimo studijas Šiauliuose prieš daugiau nei dešimtmetį iškeitėt į darbą užsienyje, ir net bet kur, o toli rytuose. Kaip pasiryžot tokiam nuotykiui?
– Baigiau Šiaulių konservatoriją, įstojau į Klaipėdos universitetą. Bet po metų nusprendžiau, kad pasirinkta profesija ne man. Studentiškas gyvenimas buvo linksmas, bet supratau, kad nenoriu būti muzikos mokytoja ar choro dirigentė. Pagalvojau, kad norėčiau keliauti. Jau buvau aplankiusi kelias Europos šalis, tad nusprendžiau, kad galiu traukti kur nors tolėliau. Ėmiau ir porai mėnesių išvykau į Japoniją. Tiesa, dirbti, nes tada vien tik keliauti neturėjau pinigų.
Visada domėjausi rytų kultūra, ypač Japonija, ir kadangi buvo galimybė išvažiuoti, daug net negalvojau. Buvo baisu, nes viena, jauna (tada man tebuvo apie 20 metų), išsiruošiau į svetimą šalį, apie kurią beveik nieko nežinojau. Buvo nejauku, bet smalsumas nugalėjo.
Kadangi Japonija – ne Europos Sąjungos narė, man reikėjo vizos. Bet, jei gerai atsimenu, tris mėnesius Japonijoje galima tiesiog gyventi. Tad aš taip ir važiuodavau – trims mėnesiams, paskui grįždavau ir vėl vykdavau dar trims. Važiavau iš viso tris kartus, bet vieną kartą pagavo mane ir deportavo: iš Tokijo oro uosto tiesiai į Lietuvą išsiuntė.
Čia buvo, kai antrą kartą važiavau į Japoniją, nes pirmą praleido lengvai ir be jokių klausimų. O tada sustabdė ir pradėjo klausinėti: kur važiuoju, kodėl, kur apsistosiu, kiek pinigų su savimi turiu. Aš, žinoma, pasimečiau, todėl ir išsiuntė atgal. Tačiau trečią kartą važiuojant į šalį mane įleido.
– Minėjote, kad Tokijuje dirbote. Vadinasi, nelegaliai?
– Taip, dirbau nelegaliai. Bet niekada jokių problemų neturėjau. Niekas gatvėje nestabdydavo, bijoti nieko nereikėjo. Net keista, nes Japonijos imigracijos sistema labai griežta atrodė, bet štai – pusę metų netgi be leidimo pradirbau.
Darbą viename iš Tokijo barų radau per agentūrą Klaipėdoje. Tiesa, kadangi išvažiavau per agentūrą, pati darbo pobūdžio rinktis negalėjau, tad patekau į barą. Bet buvo gera ir linksma, tad net ir nereikėjo apie darbo keitimą galvoti. Be to, tikrai pati nebūčiau nieko radusi. Dabar, aišku, tokiomis sąlygomis nebevažiuočiau dirbti, nes esu pripratusi prie laisvės: kur noriu, ten dirbu ir kiek noriu, tiek dirbu. Bet tada viskas man tiko, buvo labai linksma ir tikrai skųstis negaliu.
– Koks buvo pirmasis pusmetis tolimoje ir daugeliui egzotiškoje šalyje
– Iš Japonijos turbūt didžiausią įspūdį paliko kultūra ir kokie mandagūs bei sunkiai dirbantys yra patys japonai. Tiesa, mes su pora bendradarbių buvom susipažinę ir su jakudza – japonų mafija.
Vieną dieną su draugėmis buvome bare Roppongi rajonėlyje (čia Tokijo dalis, kur yra daug barų ir klubų). Sėdėjom, o šalia sėdėjo japonų kompanija: labai paprasti, malonūs žmonės. Tada pradėjome su jais kalbėti ir, pasirodo, šalia jakudza sėdi. Ir visai jie nėra pavojingi, nes paskui dar porą kartų juos matėme ir nieko baisaus mums nenutiko. Manau, kad gal tarpusavyje jie rimčiau santykius aiškinasi. Vieną kartą tiesiog gatvėje mačiau incidentą ir ten tikrai nebuvo nieko malonaus.
– Oho, incidentas su mafiozais skamba tarsi iš kino filmų apie yakuzą scenarijaus. Papasakokite plačiau!
– Einame su drauge gatve ir žiūrime: japonas keturiomis ant asfalto klūpo. Keista, nes aplink jį dar grupė kitų japonų susirinkusi. Visi su kostiumais, tvarkingi. O tas, kuris keturiomis, tai ne šiaip ant delnų, bet ant kumsčių pasirėmęs. Ir jo bosas staiga spiria jam, berods, ar į galvą, ar į šonkaulius, o tas vargšas nė nesujuda. Jeigu nukrenta, vėl atsikelia, ir bosas toliau jį spardo.
Paklausinėjom paskui pažįstamų, kas čia buvo, tai, pasirodo, jeigu kažkas nusikalsta ar neįtinka vadui, būna baudžiami.
Ir žmonės pro šalį ėjo, bet niekas nieko nesakė, nes taip jau yra įprasta pas juos, tokios taisyklės.
Mūsų pažįstamas jakudzos bosas irgi vieną dieną buvo prasitaręs, kad turi nubausti savo darbuotoją. Sakė nenori, bet esą turėjo tam, kad pavyzdį parodytų.
Man japonų mafija labai įdomi. Nepaisant visko, jie vis tiek labai mandagūs, visiškai negąsdinantys. Kaip visi normalūs žmonės. Kol kas nors neatsitinka, aišku, nes tada viskas pasikeičia. Bet vis tiek su kažkokia elegancija viskas vyksta. Labai keista.
Bendrai japonai labai mandagūs žmonės. Kartais net atrodydavo, kad jie bijo užsieniečių. Pavyzdžiui, vieną dieną išeinam iš klubo apie antrą valandą nakties su draugais ir laukiam prie šviesoforo, kol užsidegs žalia. Šalia manęs stovi du japonai, viena su dovana, kitas – su gėlių puokšte. Aš juokais jiems ir sakau: „Gražios gėlės, galėtum man atiduoti.” Ir ką, atidavė! Kur nors kitur būtų mane apšaukę, bet Japonijoje viskas kitaip.
– Nors Japonijoje nebegyvenat, tačiau jūsų namai alsuoja Feng Šui filosofija. Kas joje taip žavi?
– Japonijoje susidomėjau budizmu. Turbūt daugiausiai įtakos man padarė Budos skulptūros ir tai, kaip paprastai žmonės meldžiasi.
O Feng Šui domėtis pradėjau prieš porą metų. Negaliu pasakyti, ar čia labai veiksminga, ar viskas mano galvoje, bet esu labai laiminga – per porą paskutiniųjų metų mano gyvenimas tikrai labai pagerėjo.
Tikrai žinau, kad meditacija man labai padeda. Bendrai, visa rytų filosofija yra veiksminga. Jaučiu, kad esu labiau susikoncentravusi kasdieniuose darbuose ir dėl to daugiau pasiekiau per pastaruosius metus. Neleidžiu gyvenimui paprasčiausiai atsitikti.
Rytų kultūra teigia, kad viskas žmogaus gyvenime turi turėti savo vietą, kurią nulemia žvaigždės, visata ir energijos laukas. Kadangi žvaigždės keičiasi kasmet, kas mėnesį ar kas porą mėnesių, taip pat keičiasi ir energijos laukai. Kartais tie energijos laukai yra teigiami, kartais – neigiami. Tad namuose aš perstatau viską – kartais tik dekoracijas ar šviesas – pagal tų metų Feng Šui.
– Tačiau Japonija nėra vienintelė šalis, kurioje bandėte susikurti savo gyvenimą. Kodėl nelikote Kipre – ten juk pragyvenote trejus metus?
– Čia mes su sese Samanta viena paskui kitą važinėjame. Aš pirma išvažiavau į Japoniją ir kadangi man labai patiko, sesė irgi susidomėjo. Kai išvažiavau antrą kartą, Samanta irgi atvažiavo: kartu nedirbome, bet susitikdavome per išeigines ir vaikštinėdavome po Tokiją.
Kai grįžome iš Japonijos, Samanta su draugais išvažiavo į Kiprą. Po trijų mėnesių ir aš išvažiavau pas ją. Ten buvo labai linksma, nes mūsų daug iš Šiaulių buvo atvažiavę – gal dešimt žmonių. O po to dar daugiau lietuvių sutikome – nemaža mūsų bendruomenė buvo.
Įsidarbinau bare. Tik atvažiavus buvo sunku, nes Lietuva buvo ką tik įstojusi į Europos Sąjungą, tad kipriečiai sunkiai susitaikė, kad mes pas juos galime laisvai dirbti. Paskui, po poros metų, kai jau pažinojau pakankamai žmonių, truputį pramokau kalbą, ir atlyginimą geresnį gavau, ir bendrai viskas lengviau viskas ėjosi.
– Japonijoje didžiausią įspūdį paliko žmonių lojalumas ir darbštumas. O kaip su kipriečiais?
– Visiškai priešingai. Kipriečiai tokie atsipalaidavę, kad net keista. Vienintelis dalykas, kurį visada girdėdavau, buvo: „Gerai, gerai, rytoj. Rytoj.” Su jais nieko neįmanoma susitarti, nes arba vėluoja visi, arba išvis nedaro nieko.
– Dėl topabėgote į Angliją?
– Ne. Po trejų metų vakarėlių Kipre, nes praktiškai tiek ten ir tedariau – tūsinausi – pavargau. Nes juk vasara, paplūdimys, darbas, klubas, paplūdimio vakarėlis, kitą dieną – vėl tas pats. Linksma ir gerai, bet po poros metų, kai tau jau nebe 22-eji, pradedi galvoti apie ateitį. O ateities Kipre nemačiau. Nusprendžiau, kad ne bare ar parduotuvėje noriu visą gyvenimą dirbti. Ir, tiesą pasakius, dauguma mano draugų išvažiavo taip pat.
Mano mama jau porą metų gyveno Anglijoje, ji mane ir įkalbėjo čia atvažiuoti mokytis.
Pirmą kartą, kai atvažiavau į Angliją, išbuvau tik pusę metų ir atgal į Kiprą pabėgau. Labai man čia nepatiko: ir oras blogas, ir darbą susirasti sunku buvo. O kai pagaliau radau darbą bare, buvau vienintelė užsienietė, jautėsi, kad nelabai mane priima ten. Išvažiavau atgal.
Bet po vasaros Kipre pagalvojau, kad nepasiduosiu ir vėl bandysiu. Šį kartą jau žinojau, kad Londone gyvena draugė iš Kipro – ji man iškart ir surado darbą bare, kuriame pradirbau daugiau nei septynerius metus.
Ir dabar vis dar porą naktų per savaitę padirbu. Labai gerai su manimi elgiasi, moka gerą atlyginimą, iš kurio už visas studijas susimokėjau, ir štai pirmas darbas pagal specialybę – BBC (Stela BBC atlieka praktiką, jos dokumentinį filmą apie Londono gatvės muzikantus rodė BBC Three – aut. past.). Labai tuo džiaugiuosi, bandysiu toliau savo karjerą plėtoti čia, Londone.
– Panašu, kad jums neblogai sekasi. Kokios imigracijos pamokos?
– Supratau, kad dabar būti imigrantu yra daug lengviau nei prieš dešimt metų. Dabar juk visur daro lygias teises visiems: iš visų šalių atvykusiems, visokios rasės ar amžiaus žmonėms. Ir kadangi gyvenu Anglijoje ilgai, mokslus irgi čia baigiau, moku tuos pačius mokesčius, kaip ir anglai, ir teises tokias pačias turiu.
Man dirbti reikia lygiai taip pat kaip ir visiems. Tikrai negaliu sakyti, kad dabar jaučiasi kokia nors diskriminacija. Būna, žinoma, išgirsti neigiamai kalbant apie rytų europiečius, bet aš asmeniškai nereaguoju, manęs tai neliečia.
