„Tiesa“ lietuvių šeimų klausė, kodėl norėdami išvykti jie vis dėlto dešimtmečius gyvena užsienyje ir tikina besijaučiantys laimingi, nors ir ilgisi gimtinės.
Devynerius metus Jungtinėje Karalystėje gyvenantys Vytis ir Jolanta susipažino emigracijoje. Vyčio vaikai po skyrybų su žmona liko gyventi Lietuvoje, o Jolantos keturiolikmetis sūnus kartu su mama įsikūrė Portsmouth‘o mieste. Pora vienbalsiai tikino norintys grįžti gyventi į Lietuvą, tačiau tai – tolimesnės ateities planai.
„Esame tikri patriotai, rimtai svarstome šią galimybę, tačiau turbūt šie planai išsipildys negreit“, – šypsojosi Vytis. Paklausti, kodėl atvyko į Angliją ir kodėl čia gyventi jiems geriau nei tėvynėje, lietuviai atvirai prisipažino, kad užsienyje lieka tik dėl finansinių sumetimų.
Taip pat Jolanta įsitikinusi, kad jos sūnui būtų sudėtinga adaptuotis mokymo įstaigoje. „Manau, visi čia atvažiuoja ne gražios šalies pasižiūrėti, o užsidirbti. Kai mes išvykome, Lietuvoje buvo labai sunku išgyventi. O dabar mums nebėra kur grįžti, gyvenimą susikūrėme čia. Baisu, kad grįžus su paaugliu vaiku netektų jo leisti į pradinę klasę, vaikui mokytis čia kur kas lengviau nei Lietuvoje. Kad pasivytų savo bendraamžius, jam gali reikėti mokytis visko iš naujo“, – apie vaikų adaptacijos bėdas samprotavo moteris.
Dėl to, kad sūnus kartais kalba pusiau lietuviškai, pusiau angliškai, mama nesijaudina. Jos manymu, to neįmanoma išvengti, kai vaikas lanko anglų mokyklą.
Paklausta, ar grįžtų namo, jei ten būtų kitokia finansinė situacija, pora nostalgiškai ir nė sekundės nesusimąstę atsakė: „Be abejo!“
Sekmadienio popietę kalbinti lietuviai prisipažino ryte atidavę savo balsus Lietuvos Prezidento bei Europos Parlamento rinkimuose.
„Aš balsuoju visada, nuvykstu į Ambasadą ir atlieku pareigą. Šiais metais rinkimai surengti labai apgalvotai. Ambasadoje man pasakė, kad balsuoti galiu dviem su puse būdo: vienas būdas – atvykti į Ambasadą, kitas – balsuoti internetu, ir pusė būdo – Lietuvių sodyboje per Sekmines“, – juokėsi vairuotoju valytojų kompanijoje dirbantis lietuvis Vytis.
Jolanta prisipažino balsavusi tik todėl, kad galėjo tai padaryti labai paprastai ir toje vietoje, kurioje ar šiaip, ar taip poilsiavo. Moteris atviravo, kad gyvendama užsienyje ji nebalsuojanti Lietuvos valdžios rinkimuose, mat netikinti, kad jos balsas ką nors pakeistų.
Bendrauti per atstumą – nesunku
Pora teigė nedalyvaujanti lietuvių bendruomenės veikloje, tačiau turinti draugų lietuvių, su kuriais bendrauja nuolat. „Na, tai galima pavadinti maža bendruomenyte. Gerai pažįstame vieni kitus ir per daug metų esam susibendravę. Kartais nuvykstame ir į lietuviškus renginius Londone“, – kalbėjo lietuvė.
Neseniai susipažinusi lietuvių pora gyvena atskiruose miestuose, mat Vyčio darbas ir namai – Londone, o Jolantos – Portsmouth‘o mieste, kur ji su vaiku gyvena Valstybės skirtame socialiniame būste. Nors, poros tvirtinimu, abu bendrauja palyginti neilgai, tačiau jau kuria bendros ateities planus, kuriuos tikisi įgyvendinti Lietuvoje.
„Žmonės sako, kad per atstumą bendrauti nelengva, bet mes pabandėme, ir mums visai neblogai sekasi. Susitinkame kiekvieną savaitgalį, pažįstame žmonių, kurie kasdien važinėja iš vieno miesto į kitą dėl darbo ar šeimos. Viskas priklauso nuo noro ir pastangų – atstumas negali išskirti porų. Nors tikrai yra nemažai tokių, kurios išsiskiria vienam iš sutuoktinių išvykus į užsienį“, – kalbėjo Jolanta, iš Lietuvos emigravusi po skyrybų su vyru.
Moteris neslėpė, kad emigrantų skyrybos labai dažnai įvyksta, jei vienas iš sutuoktinių lieka Lietuvoje. Mat Anglijoje daugiau pagundų, žmonės daugiau uždirba ir gali sau daugiau leisti, laikui bėgant neretai pradeda skirtis poros interesai, tad galiausiai atitolstama.
Jau dešimtmetį Anglijoje gyvenanti lietuvė teigė nesiskirianti nuo daugumos emigrantų, nes atvyko planuodama vos pusmetį padirbėti, susitaupyti pinigų ir grįžti pas močiutei paliktą sūnų.
„Viskas nėra taip paprasta, kaip atrodo. Jaučiau begalinį širdies skausmą ir vienatvę dėl vaiko, kuris šešerius metus gyveno atskirai nuo manęs, tačiau niekada nebūna taip lengva, kaip galvoji. Turbūt visiems, planavusiems užsienyje susitaupyti pinigų per kelis mėnesius ir lėkti namo, nepavyksta to padaryti“, – kalbėjo mama, kurios sūnus labai ilgai nenorėjo važiuoti į Angliją kartu su mama, o dabar svajoja grįžti gyventi į Lietuvą.
Vytis tvirtino Lietuvoje norintis pasistatyti namą, kuriame grįžę galėtų kartu gyventi, ir neabejoja galintis susirasti darbą, tačiau kol kas Anglijoje lieka dėl pensijos kaupimo. Vyras, lygindamas Lietuvą su Anglija, be finansinių privalumų išskyrė ir lietuvių kultūros bei etiketo stoką. Čia pat jam paprieštaravo draugė: „Nesakyk, Vyti, jei tau pardavėja nepasako „laba diena“ ar nenusišypso, diena nesusigadina. Nesuprantu, kodėl dauguma užsienyje pagyvenusių lietuvių tai išskiria kaip didžiulę bėdą.“
Klausimas, grįžti ar negrįžti gyventi į Lietuvą, šiai šeimai skausmingas, nes Gintautė labai nori atgal, tačiau jos vyras tam prieštarauja. Mat Tomo (tikrojo vardo vyras viešai sakyti nesutiko – aut. past.) gyvenimas – čia.
Dar vaikystėje vyras atvyko į šalį su tėvais, tad Anglijoje jis augo, subrendo ir įsitvirtino. „Iš pradžių svarstėme galimybes grįžti atgal, tačiau Tomo tėvai čia, čia susilaukėme vaikų ir turime namus. Atsižvelgiant į dabartinę situaciją Lietuvoje, atrodo, liksime gyventi Anglijoje“, – neslėpdama liūdesio „Tiesai“ sakė dviejų vaikų mama.
Čia pat pašnekovė pridūrė, kad nors kraujas ir šaukia grįžti atgal, tačiau pasiklausiusi mamos apie Lietuvoje kylančias kainas, menką uždarbį ir nuolatinį taupymą ji vis labiau įsitikina, kad Anglijoje jiems bus paprasčiau.
Jauna mama neslėpė norinti, kad jos vaikai gyventų geriau nei šiuo metu tai būtų įmanoma Lietuvoje. Paklausta, ar jaudinasi, kad Lietuvoje nerastų darbo, Gintautė atsakė neigiamai. Moteris norėtų dirbti su vaikais, galbūt darželio auklėtoja ar mokytoja.
„Turime daugybę pažįstamų, kurie užima geras pareigas, tad nemanau, kad kiltų problemų įsidarbinti man ar vyrui. Iš kitos pusės, manau, kad reikėtų labai taupyti. Be to, čia uošviai padovanojo mums namus, liepą išsikraustysime į nuosavą būstą. Tiesiog nejučia, po truputį vis giliau leidžiame čia šaknis“, – pripažino pašnekovė.
Moteris tikino, kad jos šeima tikrai išvažiuotų, jei Lietuvoje turėtų susikūrę tiek pat, kiek turi Anglijoje, tačiau taip nėra. Tėvai vaikus moko kalbėti tik lietuviškai ir bendraujant tarpusavyje draudžia anglų kalbą. Taip pat Gintautė namuose vyresnėlį moko lietuvių kalbos, mat anksčiau jis lankė šeštadieninę lietuvių mokyklą, tačiau dėl sudėtingo antrojo nėštumo šeima nebegalėjo vežioti vaiko į toli įsikūrusią mokymo įstaigą.
Jaudinasi dėl vaikų ateities
Nors šeima ir nepriklauso jokiai Anglijos lietuvių bendruomenei, tačiau visi jų draugai – lietuviai, o ir tradicinių bendruomenės švenčių niekad nepraleidžiantys. Nors Gintautė tikino besidžiaugianti dabartiniu gyvenimu, tačiau ateities prisipažino bijanti.
„Abejoju, kad paaugę vaikai norėtų grįžti į Lietuvą ir pradėti gyvenimą ten. Kol kas su vyru stengiamės, kad jie išlaikytų lietuviškumą, bet nežinau, kas bus vėliau. Jie čia bus įsikūrę, susiradę draugų, kaip dabar mano vyras. Apskritai apie tolimą ateitį stengiuosi daug negalvoti, nes labai bijau“, – neslėpė „Tiesos“ pašnekovė.
Jauna mama, paprašyta palyginti gyvenimą Lietuvoje ir Anglijoje, prisipažino negalinti to padaryti: „Atvažiavau čia iškart po mokyklos. Pasiklausau, kaip gyvena tėvai bei pažįstami, neįsivaizduoju, kaip man reikėtų ten gyventi. Čia jau esu įpratusi gyventi suaugusio žmogaus gyvenimą, o Lietuvoje buvau dar vaikas, tad, jei atvirai, negaliu lyginti.“
Moteris pripažino grįžusi į Lietuvą atostogų pastebinti ryškų kainų bei atlyginimų skirtumą ir pabrėžė besiilginti lietuviškų vasarų.
Šeima tikina, kad statybininku dirbančio Tomo algos pakanka visai keturių asmenų šeimai. Gintautė sakė norėjusi grįžti į darbą, o vaikus palikti auklei, tačiau svetimais žmonėmis ji nepasitikinti, o ir vaikams daug geriau augti su mama.
Visą laiką tylėjęs Gintautės vyras galiausiai prabilo ir griežtai pasisakė į Lietuvą gyventi nevažiuosiantis. „Ne. Aš labai jaunas išvažiavau ir gyvenimo ten nesu pajutęs. Man Anglija – kaip namai, čia augau, laisvai kalbu anglų kalba ir man tiesiog nėra ko ten grįžti“, – nuomonę išreiškė Tomas. Jo žmona prisipažino susikalbanti anglų kalba, tačiau nemokanti jos taip gerai kaip vyras ir būdama kartu su juo nedrįsta prabilti, mat gėdijasi savo gebėjimų.
Aštuonerius metus Londone gyvenanti Lino ir Rasos šeima augina dvi dukras: paauglę Raimondą ir pagrandukę Viktoriją. Nors, kaip ir kiti „Tiesos“ kalbinti pašnekovai, sutuoktiniai norėtų grįžti gyventi į Lietuvą, tačiau netiki, kad jiems tai kada nors pavyks.
Vidurinėje mokykloje besimokanti Raimonda nenorėtų važiuoti į tėviškę.
„Čia mano mokslai, draugai, noriu čia studijuoti interjero dizainą. Nemanau, kad Lietuvoje turėčiau tokias pat galimybes. Nelabai moku rašyti lietuvių kalba, gyvenu čia septynerius metus, tad būtų sunku iš naujo adaptuotis“, – kalbėjo penkiolikmetė. Jai pritardami tėvai patvirtino, kad atvykus dukra prisitaikė, o jei ir nutartų grįžti į Lietuvą, jų įsitikinimu, lietuviškas diplomas vertas mažiau, nei gautas britų universitete.
Nors šeima Lietuvoje turi būstą, grįžti atgalios mano negalinti. „Nematau ten perspektyvų. Namų neužtenka, kad gerai gyventum. Jeigu šalyje mokesčių reikia mokėti daugiau negu uždirbi, nebėra galimybių net taupyti“, – kalbėjo staliumi dirbantis Linas.
Rasa teigė nenorinti grįžti į darbą, mat savo uždarbį tektų sumokėti auklei, tad ji mieliau liks namie su mažąja dukrele ir pati ją prižiūrės. Nors šeimą išlaiko tik vienas dirbantis žmogus, lietuviai teigė galintys išsinuomoti namą ir gyventi gerai. Panašių galimybių bei gyvenimo kokybės dabartinėje Lietuvoje mano negalintys gauti. „Jei Lietuvoje galėčiau uždirbti kokius 3 tūkstančius litų, žmona – 2 tūkstančius, tikrai grįžtume atgal. Tai nėra didžiulės algos, tačiau tokiais užmokesčiais Lietuvoje nesišvaistoma“, – kalbėjo Linas.
Balsuoti nemato prasmės
Paklausti apie Lietuvos bei Anglijos atmosferos skirtumus sutuoktiniai išskyrė žmonių draugiškumą bei požiūrį. „Kasmet grįžtame į Lietuvą, ten visi pikti. Jei ką nors pakalbini, žiūri kaip į kvailą ir nesupranta, ko iš jo nori. Žinau, kodėl jie tokie, pamenu save. Kuomet sunku sudurti galą su galu, nuolat galvoji apie pinigus, geresnį rytojų, esi užsisklendęs savo mintyse ir nebėra noro būti mandagiam“, – savo patirtimi dalijosi dviejų vaikų tėvas.
Abu tėvai, skirtingai nei vyresnioji duktė, sakė ne ypač gerai kalbantys angliškai, tačiau galintys susikalbėti. Nuo pat atvykimo į šalį su lietuviais dirbantis Linas teigė nematęs prasmės mokytis anglų kalbos, jei gali lengvai išsiversti ir be jos.
Pasiteiravus lietuvių, ar balsavo Lietuvos Prezidento bei Europos Parlamento rinkimuose, Linas su Rasa paklausė, kada šie vyko. Sužinoję, kad tą pačią dieną, kai jie kalbinami, nustebo ir teigė nežinantys, kur balsuoti, bet priminus, kad savo balsus jie gali įmesti į netoliese esančią emigrantams skirtą balsadėžę, prisipažino nenorintys to daryti.
„Nenoriu balsuoti, nes nejaučiu būtinybės, juk negyvenu ten. Manau, kad valdžia išrenkama nepriklausomai nuo to, kas ir kaip balsuoja. Skaičiau straipsnį apie šeimą, loterijoje per trejus metus išlošusią penkis automobilius. Manau, su rinkimais vyksta tas pats. Gyvendamas Lietuvoje kartą balsavau, bet išrinko ne mano kandidatą, tad daugiau nebalsavau“, – juokėsi Linas.
Fotografuotis atsisakiusi šeima prisipažino jaučianti didžiulį namų ilgesį ir su mielu noru išvyktų nors rytoj, tačiau to nedarys. Mat abu sutuoktiniai netiki, kad gimtinėje galėtų patys ir jų vaikai gyventi taip, kaip gyvena svetur. „Užaugus vyresniajai dukrai galėtume jau vykti atgal, tačiau tai būtų neteisinga kitos dukters atžvilgiu. Esu čia kaip pririštas“, – atviravo pašnekovas.