Ieškojo “pasiutusios” sporto šakos
Tik susitikusios iš karto radome bendrų temų - abi esame baigusios lietuvių kalbos filologijos studijas. Tad iš kur gi toji aistra, regis, visai nemoteriškam užsiėmimui kovos menams? Mergina prisimena, kaip dar vaikystėje draugė pasiguodusi, kad tėvai ją nuvedė į karate treniruotes. Kur tik spardomasi ir daugiau nieko. “Kad taip man”, - tuomet plūstelėjusią mintį atgaivina Akvilė.
Šiam troškimui išsipildyti buvo lemta, nors, pasak merginos, sportu ypač nesidomėję tėvai entuziazmu ir netryško. Pradžių pradžia buvusi teakvodo. Tačiau tik keliems mėnesiams, nes jau netrukus treneris pasiūlė treniruotes ir mokslus tęsti sporto mokykloje. Gimdytojai tam pritarimo nedavė. Tačiau Akvilė neketino atsisakyti savo svajonės ir kuriam laikui surado shotokan karate. Sekėsi puikiai, dalyvavo ne vieneriose jaunių ir jaunučių varžybose, iškovojo nemažai pergalių, tačiau, kaip pati sako, “neužsikabino”, nes ši technika priskiriama nekontaktiniams kovos menams, o jai, pasiutusiai, norėjosi tikros kovos, stipraus, net agresyvaus sporto. Akys atsivėrė kai pradėjo lankyti kyokushin karate treniruotes.
Tuomet tai buvo nauja, nepažinta, bet tikrai tai, kur norėjosi save patikrinti. Vis dėlto, atėjus metui rinktis profesinį kelią jo nesusiejo su sportu. Buvo tikra, kad šis visam gyvenimui tebus tik mielas širdžiai užsimėmimas. Akvilė tikina, jog abejonių nekilo ir todėl, kad nuo vaikystės buvo raginama įgyti “rimtą” profesiją. Mama - lituanistė, todėl maniusi, jog ir jai būti mokytoja tėra vienintelis ir tikras pašaukimas.
Buvo pasiryžusi tapti mokytoja
Paklausta, ar išties save matė klasėje, rimtą ir solidžią, pasiryžusią mokyti gramatikos, literatūros tiesų, Akvilė nė kiek nedvejoja. Tačiau pakeliui į ši tikslą būta vienerių metų pauzės, kuomet visa siela atsiduota sportui. Gavusi akademinių atostogų mergina pagal AU PAIR programą išvyko padirbėti į Olandiją. Ten surado “stiprų” kyokushin karate klubą, visą laisvą laiką paskyrė intensyvioms treniruotėms, dalyvavo atvirame Olandijos čempionate, kuriame iškovojo antrąją vietą, po to sekė dar kelerios varžybos, vėl pasiekta garbingų prizinių vietų.
Akvilė prisipažįsta, jog degė aistra kopti aukštyn, buvo puikios sportinės formos, patiko olandų trenerių praktikuojama japonų sistema, tačiau grįžo į Lietuvą, nes reikėjo baigti studijas Vytauto Didžiojo universitete. Nors ir buvo kupina ryžto vėl vykti Olandijon, viršų paėmė kita jos pusė - gavusi diplomą metus studijavo Kauno Technologijos universitete, kur įgijo vertėjos iš anglų kalbos specialybę.
Atėjus metui tvirtai atsistoti ant kojų, pasuko visai kitu keliu. Troškimas būti mokytoja, anot Akvilės, perdegė. Dirbo korektore, o visą save paskyrė sportui. Tačiau būtent šis periodas nebuvo paženklintas sėkme. Nors tenkino klubas, kuriame treniravosi, aktyviai dalyvavo įvairaus lygio kovose, laurų neskynė. Nebuvo patenkinta ir darbu, iš kurio valgė duoną, tad nusprendė - verta atversti visiškai naują gyvenimo puslapį.
Lemtingas susitikimas
Kokie keliai atvedė į Airiją? Akvilė iš karto paneigia, jog su sportu šis pasirinkimas tikrai nebuvo susijęs. Jau prieš vykdama žinojo, kad pajėgių kovos menų klubų Smaragdo saloje nėra, o nedaugelyje esančiųjų labiau pripažįstamas nekontaktinis sportas. Tiesiog taip susiklostė aplinkybės -visada drąsiau svetur pirmuosius žingsnius žengti padedant draugams.
Kuriam laikui numarinusi troškimą realizuoti save mėgiamos sporto šakos srityje, mergina gyveno įprastą emigrantams gyvenimą. Dirbo padavėja Droghedoje, tiesa, visais įmanomais būdais siekė palaikyti sportinę formą. Būtent kasdienis krosas Akvilę suvedė su profesionaliu kovos menų treneriu iš Slovakijos Milanu. Jo dėmesį patraukė merginos apranga, paženklinta Lietuvos kyokushin karate rinktinės simbolika.
Prisimindama šia pažintį pašnekovė tikina, kad į siūlymą susitikti iš pradžių nepasižiūrėjusi rimtai, o ir laiko pritrūko. Antrasis susitikimas su Milanu jau sporto klube nulėmė visą tolimesnį Akvilės gyvenimą.
Atvėrė dar nepramintus kelius
Pažintis su Milanu Akvilę sugrąžino ne tik į aktyvų sportą, bet suteikė naujos patirties, atvėrė dar nepramintus kelius. Būtent jo dėka sportininkė susidomėjo kikboksu bei muay thai ir jau dvejus metus mokosi šių kovų subtilybių.
Paklausta, ar moteriai kikboksas nėra pernelyg agresyvi sporto šaka, Akvilė prisipažino, jog pradėjusi treniruotis pakeitė savo požiūrį į kovos menus apskritai.
“Karate, kaip ir taekvodo, kung fu, kiti tradiciniai kovos menai yra stipriai susiję su šalies, iš kurios jie kilę kultūra, tradicijomis bei yra paremti vieno mokytojo sukurta sistema, o kas sukurta vieno žmogaus, yra ribota. Todėl karate efektyvumu niekada neprilygs kikboksui arba tailando boksui. Kikboksas yra grynas sportas, be jokių kultūrinių lialia. Jo tikslas, kaip ir kiekvienos sporto šakos, ugdyti jėgą, greitį, techniką, kuri leistų pasiekti maksimalių rezultatų kovojant”, - kikbokso filosofijos subtilybes aiškino Akvilė.
Intensyviai treniruojasi
Sportininkė džiaugėsi, kad ne tik treneriu, bet ilgainiui ir gyvenimo palydovu tapęs Milanas daug pastangų deda, kad būtų pasiekta vis didesnio meistriškumo. Treniruotės vyksta septynis kartus per savaitę, nepaisant to, kad prieš tai atidirbamos privalomos valandos darbovietėje.
Akvilė pasakojo, kad treniruotis teko ir nelabai civilizuotomis sąlygomis. Kurį laiką, tik iš Droghedos persikėlus į Dubliną, prakaitą liejo Pheonix parke. Mergina juokėsi, kad tokios jų kautynės pritraukdavo nemenką žioplių minią. Vėliau, išsinuomavus namą, užsiėmimai persikėlė į svetainę, pastaruoju metu treniruotėms paskirtas atskiras kambarys.
Kaip teigė Akvilė, vis dar iškyla problemų norint padirbėti su lygiaverte partnere, mat priešininkė turi būti tolygaus svorio. Buvo laikas, kai važinėdavo į Belfastą, kadangi Dubline nėra kikbokso klubų. Airijoje apskritai kur kas populiaresnės lengvo arba apriboto kontakto kovos, Akvilė tuo tarpu praktikuoja Europoje paplitusį kikboksą, kuomet smūgiuojama kojomis, taip pat - ir aukščiau kelių.
Gyvendama Airijoje sportininkė turėjo tris kovas. Atvirame Prahos čempionate iškovojo pirmąją vietą, tačiau šios pergalės nesureikšmina, kadangi jos svorio kategorijoje buvo tik viena kovotoja. Kur kas svaresnis laimėjimas pasiektas Airijoje, kuomet nurungta pajėgiausia šalies sportininkė, laurus nuskynusi ir Pasaulio čempionate.
Ieško naujų būdų save realizuoti
Akvilė pasakojo nemažai dėmesio skirianti ir muay thai arba Tailando boksui, tačiau varžybose niekada dar nėra kovojusi pagal jo taisykles. Tai Tailando nacionalinis kovos menas, laikomas stipriausiu stiliumi kovojant stovint (kaip braziliškas dziudzitsu laikomas efektyviausiu kovojant parteryje). Muay thai leidžiami smūgiai keliais, alkūnėmis, klinčas, griebimai, laužimai. Pasak Akvilės - tai nuostabus sportas, jį praktikuojantys sportininkai yra tarsi plieniniai.
Pašnekovė teigė susidomėjusi ir braziliškuoju dziudzitsu. Šios kovos meno paslaptis jai atskleisti padeda airė Aisling Daly, su kuria pastaruoju metu Akvilė treniruojasi. Tai vienintelė moteris, kovojusi MMA (Mixed Martial Arts - mišrūs kovos menai) Cage Rage turnyre didžioje Wimbley arenoje Londone (paprastai šiame turnyre rungiasi tiktai vyrai). Anot sportininkės treniruotės su pajėgia priešininke yra abipusiai naudingos - Akvilė padeda tobulinti įgūdžius stovimoje kovoje, ši pamoko braziliškojo dziudzitsu subtilybių.
“MMA, kitaip tariant, mišrūs kovos menai yra sparčiai auganti sporto šaka pasaulyje. Dubline yra stipri braziliškojo dziudzitsu mokykla, tad turiu visas galimybes įvaldyti ši sportą. Neatmetu galimybės, jog kada nors man atsisuks dar vienas varžtelis ir sugalvosiu treniruotis rimtai kovai narve pagal MMA taisykles”, - tikino Akvilė.
Mergina prisipažino taip pat puoselėjanti svajonę nuvykti į Tailandą treniruotis muay thai stovykloje. Neabejoja, kad kada nors pavyks ją įgyvendinti, o pastaruoju metu visas jėgas skiria šiu metų rugsėjį Prahoje vyksiančiam Pasaulio kikbokso čempionatui.
Paklausta, ar nepavargsta nuo tokio disciplinuoto, griežtai suplanuoto gyvenimo, kuriame neabejotinai nelieka laiko pramogoms bei jaunatviškoms linksmybėms, mergina prisipažino viso to netrokštanti. Matyt išsidūko studijų metais, o dabar patiria malonumą siekdama sportinio profesionalumo.
Materialios naudos mėgėjų čempionatai taip pat nesuteikia, tačiau dalyvavimu juose ir nesiekiama praturtėti. Kaip teigė Akvilė, tai, kuo ji užsiima, suteikia kur kas daugiau: puikią fizinę formą, gerą savijautą, valios, ištvermės, ryžto, pasitikėjimo savimi.
Užsiminus apie šeimą, vaikus, juk laikas bėga negailestingai, pašnekovė patikino, kad būtent tai kada nors privers sustoti kelyje į sportines aukštumas. Kaskart, pasibaigus kokiam čempionatui, svarsto: “Gal jau metas?”.
Kaip teigė Akvilė, kol kas kartu su Milanu kuria rimtus planus palikti Airiją ir visam įsikurti jo gimtojoje Slovakijoje. “Mano svajonė turėti nuosavus namus, pradėti verslą, kurio pamatus po truputį jau dedame, gyventi normalų gyvenimą. Kone trys metai emigranto gyvenimo - man jau su kaupu. Nusibodo dalintis su nepažįstamais žmonėmis nuomojamus namus. Ir to nepatogaus Dublino - jau per akis. Bet ką darysi, per kančias - į žvaigždes. Tai tinka tiek sportui, tiek gyvenimui apskritai”, - tvirtino Akvilė.