Jam gyvenimas be namų – ne naujiena. Knygos, bosinė gitara yra jo gyvenimo palydovai.

Apie tai, kad Londone įmanomas gyvenimas skvotuose žinoma jau seniai. Gyvenimas be adreso, dažnas kraustymasis, elektros ir vandens taupymas – tai kaina, kurią turi mokėti, kai nemoki už nieką kitą. Įprastą gyvenimo modelį propaguojančiam miestiečiui toks gyvenimo būdas greičiausiai skambėtų kaip baisiausias košmaras, tačiau pasiklausius Vytauto atrodo, kad jam tai nekelia jokių nepatogumų.

Tokį gyvenimo būdą pasirinko savo noru

„Kai papasakoju žmonėms, kad jau keletą metų gyvenu be nuolatinio adreso, kad yra buvę taip, kad per keturias dienas buvau išvarytas iš trijų buveinių, kai kuriems šiurpsta oda, bet tik todėl, kad jie laiko mane „bomžu“. Aš gal ir benamis, nes neturiu nuolatinių namų, bet aš ne bomžas. Aš turiu darbą, aš važinėju dviračiu, aš skaitau knygas ir groju bosine gitara – tiesa, rasta gatvėje, – bet aš nesu degradavęs. Aš esu laimingas“, – pasakoja Vytautas.

Paklaustas, kodėl pasirinko tokį gyvenimo būdą, vaikinas pasakoja gana stereotipinę lietuvio emigranto istoriją. Baigęs mokyklą bandė ieškoti savo vietos gimtinėje, bet niekas jo nesudomino, todėl gavęs pasiūlymą išvažiuoti dirbti į Angliją, ilgai nedvejodamas sutiko.

„Mano draugo teta jau dirbo Londone kurį laiką fabrike, jie kaip tik ieškojo naujų darbuotojų, tai aš pasiūlymu pasinaudojau – mano darbas buvo tepti sumuštinius. Man surado būstą, padėjo susitvarkyti visus dokumentus, o atlyginimas irgi buvo neblogas. Tačiau vieną dieną supratau, kad toks gyvenimas ne man. Aš nenoriu gyventi spaudžiamas kitų, aš nenoriu tarnauti vartotojiškai kultūrai ir kapitalizmui, todėl mečiau darbą“.

Paklausus, kaip toliau klostėsi gyvenimas, Vytautas sako, kad tiesiog susikrovė tašes ir išėjo „skvotinti“.

Egzistuoja oficiali „Skvoterių“ asociacija

Apsisprendimas išeiti gyventi į apleistus būstus Vytautui buvo ganėtinai lengvas. Jau anksčiau su vienu draugu jie buvo nuėję į skvoterių susitikimą, kur jis galėjo daugiau sužinoti apie skvotus ir bendruomeninį gyvenimą juose.

„Prisijungiau prie „community“ ir pradėjau savo klajoklišką gyvenimą – teko turėti ne vienus namus, bet visada jausdavau, kad ten mano namai. Visada buvau apsuptas žmonių, kurie tapo mano šeima – mes vieni kitais labai rūpinomės ir vieni kitiems padėdavom, kartu kraustydavomės į kitą vietą, kai prireikdavo. Taip pat daug informacijos sužinojau ir iš asociacijos“, – sako Vytautas.

„Google“ paieškos sistemoje įvedus juokingai skambantį „ASS“ galima rasti, kad tai yra „Advisory Service for Squatters“ – oficiali organizacija, kuri padeda žmonėms, neturintiems nuolatinės gyvenamosios vietos. Stebina ir tas faktas, kad ji veikia jau nuo 1975-ųjų metų, ir nors ją ne vieną kartą bandyta uždaryti, atsiranda lėšas aukojančių žmonių, kurie padeda jai ir toliau funkcionuoti.

Yra tekę apsigyventi morge

Toks gyvenimo būdas ne visada yra lengvas, nes niekada neturi stabilumo. Tenka keisti gyvenamąsias vietas, naujuose būstuose dažniausiai nėra baldų ir kitų patogumų, keičiasi ir žmonės, su kuriais tenka gyventi.

Kartą, kai buvo priverstas ieškotis kitų namų, kartu su keliais kitais skvoteriais vaikinas apsistojo netgi morge ir ten gyveno tris savaites.

„Turėjome elektros, antrame aukšte buvo keli kabinetai, juose stovėjo šaldytuvai, ten galėdavome maistą laikyti. Tiesa, esame radę kelis lavonmaišius, bet, ačiū Dievui, tuščius“, – juokiasi.

„Skvotinimas“ subrandino mane kaip asmenybę“

Klausantis Vytauto pasakojimo, gali pasirodyti, kad jis gyvena veltėdžio gyvenimą, tačiau taip nėra. Jau daugiau nei metus jis dirba automobilio garso sistemų dalių parduotuvėje, laisvu laiku viename salone veria auskarus.

„Aš gyvenu įprastą gyvenimą – turiu darbą, geriu kavą, važinėju metro. Aš tiesiog nemoku komunalinių sąskaitų. Bet tai irgi greitai pasikeis – už savaitės su draugu keliamės gyventi į kambarį bute pietiniame Londone“, – sako vaikinas.

Apie tolimą ateitį Vytautas dar negalvoja, tačiau sako, kad tokia gyvenimo patirtis padėjo suprasti daug dalykų apie save ir apie gyvenimą.

„Pirmiausia, tai buvo mano vidinis pankrokas. Vėliau supratau, kad savo gyvenimą visada stataisi pats – niekas ant lėkštutės nieko nepadės, negali tiesiog sėdėt ir laukt. Bet svarbiausia, kad šis sprendimas man parodė tokią tiesą apie gyvenimą – svarbiausia nebijoti ištrūkti iš rėmų, nes tik tada atsiveria erdvė, kurią galime užpildyti visa savo esybe“, – pokalbį užbaigė pašnekovas.