Vieno kambario gyventojai – tokie yra labai didelė dalis londoniečių, tarp jų ir lietuvių. Londonas – brangus miestas, tad nemažai lietuvių gyvena taip: viena šeima ar asmuo išsinuomoja namą ir pernuomoja kambarius kitiems. Pagrindiniai nuomininkai dažniausiai gyvena kiek pigiau ir yra šeimininkai: prižiūri namus ir kuria taisykles kitiems namo gyventojams. Tačiau gyvenant kelioms šeimoms viename name nesutarimų tarp nuomininkų ir nuomotojų išvengti sunku. Vieni per daug tvarkosi, kiti tai daro per mažai, treti mėgsta trankią muziką, ketvirti išvis gyvena ne taip, kaip reikia. Kaip prisitaikyti ir vieniems kitus suprasti?
Svečių parsivesti negalima
Kambario nuomininkams ne visada leidžiama priimti svečius, netgi tame kambaryje, už kurį per mėnesį mokama vidutiniškai apie 400–500 svarų sterlingų. Šią taisyklę absurdiška vadina Anglija.lt pašnekovė Aurelija (vardas pakeistas). Ji teigia pastebėjusi, kad lietuviai dažnai kelia tokią sąlygą – kambarį nuomodami įspėja, kad svečių parsivesti negalima arba net neįspėję pareiškia, kad draugai negali lankytis.
„Neseniai pradėjau nuomotis kambarį pas draugę, ji pasiūlė, tai ir persikėliau – man nesvarbu, kam pinigus mokėti, moku nei daugiau, nei mažiau, negu anksčiau. Tačiau kai kartą užėjo viena draugė, po kelių dienų – kita, namo šeimininkė pasakė, kad negerai, jog draugės ateina. Jokio ginčo tarp mūsų nebuvo, tiesiog pokalbis. Tačiau vėliau pradėjau ieškoti kitos vietos gyventi, čia gyventi nebematau prasmės“, – pasakojo Aurelija ir tikino nesuprantanti, kodėl ji negali bendrauti su draugais namie – jei nei geria, nei rūko, nei triukšmauja.
„Aš turiu draugų ratą, ir noriu, kad pas mane galėtų ateiti svečiai. Tokius dalykus galima uždrausti paaugliui, bet ne suaugusiam žmogui. Po šito įvykio prisiminiau girdėtą anekdotą, kai vienas draugas kitam sako: „Ieškau nuomininko, kad negertų, nerūkytų, būtų tylus, neišeitų iš kambario...“. Kitas klausia: „O lavoninėj nebandei ieškoti?“. Tai man ir kyla klausimas, ar visi nuomotojai nori nuomininko – lavono? Juk tik pas lietuvius taip yra, kad netgi bendroje erdvėje negalima būti, svetainės dažniausiai iš viso nėra, o virtuvėje valgyti taip pat neleidžiama – pasigaminai ir eini į savo kambarį“, – svarstė pašnekovė.
Kas kam daro paslaugą?
Moteris teigė norinti padiskutuoti ir išgirsti nuomotojų poziciją ir gauti atsakymus bei paaiškinimus, ką jie galvoja, kurdami tokias sąlygas.
„Tokių sąlygų neįmanoma įgyvendinti, jei nori gyventi kaip visavertis suaugęs žmogus. Juk ne jie mums daro paslaugą ar malonę nuomodami kambarį. Mes, nuomininkai, jiems mokame nemažus pinigus, padedame išlaikyti namą. Jei negali išsilaikyti viso namo pats ir turi priimti nuomininkų, turėtum taikytis ir prie jų. Nuomotojai turėtų tai suprasti, juk ir patys kažkada buvo kambario nuomininkai“, – kalbėjo pašnekovė.
Aurelijos nuomone, šiuo metu vienintelė išeitis iš tokios situacijos – ieškoti kito kambario.
„Galbūt atrasiu tokių žmonių, su kuriais bus patogu gyventi. Ankstesnėje vietoje šitokių taisyklių nebuvo, gyvenome draugiškai. Šiuo metu esu viena ir nuomotis viso namo pati nenoriu, man nėra prasmės tai daryti. Dar viena išeitis patogiai gyventi Londone, kai keletas žmonių kartu išsinuomoja namą ir visi būna šeimininkai“, – svarstė dvejus metus Londone gyvenanti moteris.
Tvarka: kiek yra pakankamai?
Tvarka ir jos palaikymas yra svarbus dalykas, ir turbūt daugelis sutiktų, kad taisyklės ir tvarkymosi grafikai gyvenant tokiuose bendrabučiuose, padeda. Tačiau ar būna peržengiamos ribos?
Dvi jaunos lietuvaitės kambarį susirado viename tarp lietuvių populiariame Londono rajone. Miglė (vardas pakeistas), tik atėjusi apžiūrėti kambario, pastebėjo idealią tvarką namuose – tai, be abejonės, buvo pliusas. Tuo metu jai neužkliuvo šeimininkės mestelėtas skundas, jog gyventojai laiku nesutvarkė svetainės – ten ir taip buvo labai švaru. Merginos, apsigyvenusios kambaryje, po kelių dienų pastebėjo, kad šeimininkė perdėtai rūpinasi tvarka.
„Prie mūsų ėmė apkalbėti kitus namo gyventojus, kad jie netvarkingi, kai buvome virtuvėje, atidarė jų spinteles, aptarinėjo, kas ir kaip ten sudėta“, – Miglė pripažino, kad to klausytis buvo nemalonu.
Visi gyventojai laikėsi tvarkymosi grafiko – kartą per savaitę reikėdavo sutvarkyti visas bendrojo naudojimo patalpas. Tačiau namo šeimininkė rasdavo, kaip papriekaištauti ir norėdavo, kad viskas tvarkomasi būtų tada, kai patogu jai.
„Pavyzdžiui, jei turi laisvą dieną ir esi namie, ji visada klausia, tai gal šiandien tvarkysies? Aš susiplanuodavau, kad namų tvarkymui skirsiu antradienį, arba ketvirtadienį, bet ji sakydavo: „Aš turiu laisvą dieną sekmadienį ir noriu tą dieną rasti namus tvarkingus“, taip visiškai neatsižvelgiama į kitų planus“, – pasakojo mergina, sutinkanti, kad tvarka turi būti palaikoma, bet šios moters sąlygos gyventojams buvo per didelės.
„Nesąžininga nuomininkų atžvilgiu“
Šeimininkės keliami reikalavimai privedė prie to, kad merginos stengėsi kuo rečiau būti namuose. „Ten praleidome kelis mėnesius, nors beveik ten negyvenome, nei maisto ramiai virtuvėje galėjome pasiruošti, apie svečius irgi negalėjo būti nė kalbos. Nors ji ir sakė, kad kartais bus galima svečią turėti, tačiau kai kitame kambaryje gyvenusi porelė vieną popietę pasikvietė du draugus šašlykų išsikepti, jiems buvo pasakyta, kad svečiai po valandos turi išeiti...“ – prisiminė Miglė. Išsikrausčiusi iš šio namo, mergina daugiau lietuvių namuose kambario nuomotis nebeieškojo.
Miglė tikino iš dalies supratusi šeimininkę. „Kaip suprantu, tas namas yra jos, ji paėmė paskolą, ir kad būtų lengviau išmokėti, priima nuomininkus. Matyt, jai jau įgriso dalintis namais su kitais žmonėmis, ji nori rasti stiklinę ten, kur padėjo. Tačiau ir kiti žmonės ten gyvena, o jai atrodo, kad ji ten viena. Tai nesąžininga nuomininkų atžvilgiu, jei jau nuomoji, turi atsižvelgti ir į kitus. Aš moku tuos pačius pinigus, be jokių nuolaidų“, – sakė Miglė.
Nuomotojo komentaras: taisyklės yra būtinos
„Visiems teko patirti tą pačią vieno kambario gyventojų dalią tik atvykus į Angliją. Ir mes gyvenome viename kambaryje keturiese. Teko taikytis su šeimininkų taisyklėmis, vienų buvo griežtesnės, kitų laisvesnės. Turėję tokią patirtį, dabar, kai patys turime būstą ir pernuomojame kambarius, taikome taisykles gyventojams, nes be taisyklių būtų palaida bala. Kai visi daro, ką nori, nėra gerai, reikia parodyti, kas yra šeimininkas ir kaip viskas turi būti. Turime namo bendrųjų patalpų tvarkymo grafiką, tvarkomės kas savaitę. Naudojamės atskirais indais, yra paskirstytos spintelės virtuvėje. Iškart atsikrausčius naujiems žmonės, prašome, kad pasinaudoję virtuve ir vonia, paliktų tvarkingą. Didelių konfliktų dėl tokių taisyklių neturėjom, tačiau nepatenkintų gyventojų buvo, kai pasakėm pastabų dėl kelis kartus neišplautų indų – jie ėmė trukdyti kitiems gyventojams. Jei kiekvienas suprastų, kad turi nesudaryti trukdžių šalia gyvenančiam žmogui, tada jokių taisyklių nereikėtų. Bet kol nesupranta, tol yra taisyklės, ir jei jos nepatinka, tuomet mūsų namuose toks žmogus gyventi negali“, – savo nuomonę išdėstė Barkingo gyventojas Marius, su žmona ir vaiku Anglijoje gyvenantis šešerius metus.
Jo nuomonė apie namo gyventojus lankančius svečius šiek tiek atlaidesnė, negu tvarkos atžvilgiu. „Svečių turėti nedraudžiame, tačiau jų neturi būti per daug ir per dažnai. Jei kas nors atvyksta kelioms dienoms, gyventojai dažniausiai praneša iš anksto. Tai normalu, nes būtų keista parėjus iš darbo, rasti nepažįstamus žmones, šmirinėjančius po tavo namus. Tačiau tai, kad nuomodamasis kambarį neturi teisės parsivesti svečių, esam patyrę ir mes, kai dar neturėjome savo namo. Pamenu, kai atvyko brolis, teko eiti prašyti šeimininkų, ar jis galėtų apsistoti porai dienų. Jie savo nepasitenkinimą labai aiškiai parodė, bet leido. Tokie dalykai yra pagrindinės priežastys, kodėl nuo pat pradžių svajojome turėti savo būstą. Viename kambaryje gyventi galima, tačiau neilgai“, – svarstė Marius.