Tiesą sakant, gyventi Lietuvoje man visuomet patiko. Darbą pagal specialybę čia rasdavau nesunkiai, pigiai nuomojausi kambarį gražiausiame Vilniaus rajone Žvėryne, nemokamai studijavau. Bet jei bakalauro studijomis buvau visai patenkintas, tai magistras Vilniaus universitete privertė mane (ir daugelį mano grupiokų) griebtis už galvos.
Kai kurie tas apverktinas studijas metė, kiti, tarp jų ir aš, laikinai sustabdė. Šitaip iki grįžimo į universitetą man atsivėrė dveji metai laisvės daryti tai, ką noriu. Per pirmuosius įsigudrinau pakeisti darbą biure į individualią veiklą – tapau laisvai samdomu specialistu. Po to sekė kaip niekada niūri lietuviška vasara, per kurią nesuskaičiavau net dešimties karštesnių dienų.
Maždaug tuomet ir pradėjau galvoti apie galimybę antruosius metus praleisti šiltesnėje šalyje. Kadangi dirbau nuotoliniu būdu, neturėjau jokių paskolų, išvykti atrodė nesudėtinga – tereikėjo sugalvoti, kur.
Reikalavimai šaliai buvo labai aiškūs ir paprasti: ji turėjo būti pakankamai nebrangi, šilta, taip pat ne pernelyg nutolusi nuo namų. Ilgai nesvarstęs aš pasirinkau į Ispaniją, o kartu keliauti įtikinau ir savo draugę Moniką, neseniai baigusią tapybos studijas. Per keletą mėnesių mes sutvarkėme visus reikalus gimtinėje, atsisveikinome su artimaisiais ir 2017 metų rugsėjo 22 dieną išvykome į Barseloną.
Penktadienis, rugsėjo 22 d.
Dešimtą valandą ryto atvykstame į Vilniaus oro uostą. Mūsų lagaminai sveria kiek daugiau nei dvidešimt „Ryanair“ bagažui numatytų kilogramų, tad tenka atsisakyti keleto daiktų: kai kurių drabužių, poros batų, knygų.
Eilė prie laipinimo vartų matyti iš tolo. Joje stovintiems keleiviams tenka lūkuriuoti gerą pusvalandį, kol pasirodo vėluojančios darbuotojos, dėl to ganėtinai atsainiai atliekančios lemiamą patikrinimą. „Pilnas lėktuvas“, – girdžiu, sako kažkuri iš jų.
Trys stiuardai zuja pirmyn ir atgal, kol visi žmonės pagaliau susėda. Pajudame. Lėktuvui kylant į padanges, aš ganėtinai garsiai keikiuosi, nes negaliu pakęsti skraidymo. Vis dėlto pati kelionė kur kas mažiau nemaloni nei tikėjausi, o trys su puse valandos, po kurių lėktuvo ratai atsimuša į žemę Barselonos oro uoste, prabėga pakankamai greitai.
Ispanija... Paskutinį kartą šioje šalyje buvau prieš trejus metus, kai pusmečiui važiavau studijuoti į netoli Madrido esantį universitetą. Iki šiol be galo nemalonu prisiminti tą laikotarpį – kur tik beėjau, ką bedariau, visur susidurdavau su kokiomis nors kliūtimis, chaosu ir neįtikėtinai atsainiu institucijų, žmonių, įpratusių viską daryti „mañana“, požiūriu. Pavyzdys: jei Lietuvoje interneto problemos išsprendžiamos per vieną dvi dienas, tai mano nuomojame bute Ispanijoje įrengti veikiančio interneto vietinis tiekėjas nesugebėjo visą pusmetį. Galop šeimininkas nusprendė paduoti už tai atsakingą kompaniją į teismą.
Iš tąsyk svetur praleisto laiko atminty įstrigęs vienas atvejis universitete. Studentų atstovybė puoselėja neįprastą tradiciją – semestro pradžioje vaišina visus „erasmusus“ sangrija iš... šiukšlių konteinerio. Supila apie šimtą pakuočių alkoholio, pripjausto įvairių vaisių griežinėlių, primeta ledukų ir maišo kažkokiu ilgu šluotkočiu. Nors konteineris naudojamas tik minėtam ritualui ir į jį niekas nemeta atliekų (bent jau mums taip sakė, ir aš noriu tuo tikėti), tamsoje žvelgiant į jame teliuskuojantį skystį ne visiems lengva atsikratyti nemalonaus estetinio pojūčio. Visgi ragauti tokio kokteilio tuomet atsisakė tik keletas merginų, o kiti studentai godžiai (alkoholis buvo nemokamas) ėmė semti skystį. Gerai pamenu tik viena – sangrijos pavadinimas buvo „Caifas“.
Persimetę keliais džiugiais žodžiais, kartu traukiame į jo butą, kuris, pasirodo, visai šalia. Siaurais, stačiais laipteliais tempiame savo didžiulius lagaminus į patį viršų ir uždusę pasiekiame penktą namo aukštą. Atrakinus duris mus pasitinka šuo Čiko ir katinas Pikačiu, tačiau Mariaus žmonos Indrės, kurią paskutinį sykį mačiau per jų vestuves, vasarą vykusias Vilniuje, jau keletą mėnesių nėra – ji darbo reikalais išvykusi į Lietuvą.
Na, o butas atrodo fantastiškai. Šviesus, studijos tipo. Pirmame aukšte įrengta svetainė su virtuve, antrame – miegamasis. Ant stogo taip pat yra didžiulė terasa, kuri mums tiesiog atima žadą. Nuo jos matosi visa Barselona, visas Senamiestis, kiek tolėliau galima išvysti ir jūros lopinėlį, kitoje pusėje boluoja kalnai. Marius gyvena pačioje Gotikinio kvartalo širdyje, vienoje seniausių Katalonijos sostinės vietų, netoli miesto rotušės ir dar, berods, XIII amžiuje pradėtos statyti Barselonos katedros, kurios bokštai tarsi pasiekiami ranka. Nuomotis butą tokioje vietoje, galima sakyti, tas pats, kas gyventi Vilniaus Pilies ar Vokiečių gatvėje, tik masteliai čia, žinoma, visai kiti. Jei kam smalsu, šis malonumas kainuoja 1000 eurų per mėnesį, neskaitant komunalinių mokesčių.
Vakare išlendam trumpam pasivaikščioti į miestą, lauke apie dvidešimt laipsnių šilumos. Visur pilna linksmai nusiteikusių žmonių, matosi ir gerai ginkluotų policininkų. Už 5 minučių kelio esančioje La Ramblos gatvėje visai neseniai buvo įvykdytas teroristinis išpuolis, todėl, vaikščiodami didžiulėje minioje, mes su Monika jaučiamės kiek nejaukiai. Tuo tarpu patys ispanai, rodos, viską seniai pamiršę. „Po to įvykio niekas nepasikeitė“, – tikina Marius.
Grįždami iš paplūdimio su karuselėmis, vienoje gatvėje išgirstame keistą kaukšėjimą. Pavienis garsas sklinda kažkur iš viršaus, netrukus pasigirsta dešinėje, paskui – kairėje, auga ir galop apsupa mus iš visų pusių. Abu dairomės nustebę, Marius ragina žvilgtelėti į balkonus. Juose stovi katalonai ir šaukštais daužo puodynes, keldami didžiulį triukšmą. Šitokiu neįprastu ir kartu subtiliu būdu dešimtą valandą vakaro kasdien jie protestuoja prieš dar trečiadienį Madrido vykdytus veiksmus, siekiant užkirsti kelią referendumui – nelegaliai rengtas kratas, aukštų pareigūnų areštus, balsalapių konfiskavimą. Taip pat ragina spalio 1 dieną vyksiančiame referendume pasisakyti už Katalonijos atsiskyrimą nuo Ispanijos.
Kiek žinau, visi nesutarimai paaštrėjo šalies diktatoriaus Fransisko Franko valdymo metais. Pastarasis vykdė represinę politiką prieš šalyje gyvenusias mažumas, nuo jos stipriai nukentėjo ne tik katalonai, bet ir baskai. Šiuo metu Katalonija, iš kurios Ispanija turi didžiulės ekonominės naudos, nepatenkinta tuo, kad pati yra apkrauta didžiuliais mokesčiais, kad jos norų niekas nenori girdėti. Kažin, ar ji galėtų tapti visiškai nepriklausoma, greičiausiai šis referendumas – tam tikras jos gyventojų politinis pareiškimas. Bent jau taip man kol kas atrodo. Visgi šia situacija reikėtų gerokai labiau pasidomėti, o aš šiandien nebeturiu tam jėgų. Po kelionės, po visų vaikščiojimų su Mariumi tiek aš, tiek ir Monika jaučiamės pernelyg pavargę. Tenorime kristi į lovą ir miegoti.
Namuose labai tvanku, prieš eidami gulti turime kaip reikiant atlapoti visus buto langus. Kartu su šiek tiek gaivesniu oru į vidų veržiasi gatvės triukšmas, kuris netyla iki trijų nakties.
Nors ir neplanavau, į Barseloną, panašu, atvykau be galo įdomiu ir intensyviu laiku. Tačiau mano draugas, Katalonijos sostinėje praleidęs pastaruosius dvejus metus, sako, kad gyvenimas čia verda nuolat.