Taip nusprendžiau kuriam laikui emigruoti į Australiją – man patį egzotiškiausią ir tolimiausią kraštą. „Kaip aš tau pavydžiu!“ Tai buvo frazė, kurią pastaraisiais mėnesiais girdėjau dažniausiai.
Nuo idėjos iki jos įgyvendinimo praėjo keletas mėnesių. Australija griežtai žiūri į imigraciją. Kadangi Lietuva, priešingai nei jos kaimynės, iki šiol su Australija neturi sutarties dėl „Working holidays“ programos, dauguma lietuvių, norėdami ilgiau nei turistai pabūti kengūrų šalyje, stoja mokytis ir gauna studento vizą. O studijų pasirinkimas didžiulis: gausybė koledžų siūlo įvairiausias programas, susimokėjęs pinigus gali rinktis nuo verslo studijų iki masažo kursų. Studijos tau garantuoja studento vizą, o kartu – galimybę nustatytą laiką dirbti, keliauti, tobulinti anglų kalbą.
Jau lygiai savaitė, kai vaikštau Sidnėjaus gatvėmis. Tiesą pasakius, maniau, kad bus lengviau, galvojau, juk nebe 18-a man. Bet apie viską iš pradžių.
Sekmadienio rytas. Kelionę į tolimąjį žemyną pradėjau Vilniaus oro uoste – jau po pusvalandžio Baltarusijos aviakompanijos „Belavia“ lėktuvas leidosi Minske. Kelios valandos laukimo, ir aš – sausakimšame „Etihad Airways“ orlaivyje į Abu Dabį. Po penkių valandų leidomės šviesomis žybsinčiame Abu Dabyje. Kol nukeliavau iki reikiamų vartų, keleiviai jau buvo laipinami „Etihad Airways“ skrydžiui į Sidnėjų.
Prieš mano akis – 13,5 val. kelionės ir išsvajotoji Australija! Ir šis lėktuvas buvo sausakimšas, į Australiją skrido ir garbūs jau vos krutantys senjorai, ir kelių mėnesių amžiaus vaikai. Man teko sėdėti šalia dviejų mamų su kūdikiais – nors jie nuolat žviegė ir raminti kartais tekdavo man, visai neblogai miegojau. Beje, skrydžio metu manimi rūpinosi nepaprasto grožio stiuardesė Malgožata. Pasitikslinęs įsitikinau, kad ji lenkė, na o „Etihad Airways“ dirbančių lietuvių sakė kol kas nesutikusi. Iš skrydžio man labiausiai įsiminė stiuardesių apranga: kaip nerealiai jos atrodo su galvos apdangalais, primenančiais burkas. Tiesa, taip stiuardesės puošiasi tik pasitikdamos ir atsisveikindamos su keleiviais: skrydžio metu galvos apdangalai nenaudojami.
Kai lėktuvas leidosi Sidnėjaus Kingsford Smith oro uoste, Australijoje buvo jau pirmadienio vakaras. Leidžiantis pro langą mačiau tyvuliuojančius vandenis. Iš viso skrydis į Australiją truko 25 valandas ir man kainavo 2550 Lt.
Hostelyje – nemiga ir nevalgiadieniai
Dar būdamas Lietuvoje, pirmoms keturioms naktims Sidnėjuje rezervavau hostelį – kitaip tariant, visame pasaulyje populiarius jaunimo namus. Patekau į šešiavietį kambarį, naktis juose kainavo 31 dolerį. Pirmą naktį kambaryje nakvojo tik pusamžis australas ir šalies šiaurės, su kuriuo man sunkiai sekėsi susikalbėti: atrodė, lyg ne angliškai žmogus šnekėtų.
Mano nelaimei, už lango naktimis tiesė gatvę: triukšmas neišpasakytas, cypė pjaustomos plytos ir ūžė traktoriai, maniau, išeisiu iš proto. Pirmomis dienomis negalėjau užmigti: kankino vadinamasis jet lag – laiko skirtumas. Vilnių nuo Sidnėjaus skiria net 9 valandos. Būdavo, įmingi, po kurio laiko parsivelka kitas kambario gyventojas, ima traškinti maišelius ir kuistis spintelėje. Prabudai, tad vartykis kelias valandas. O dienomis, kuomet Lietuvoje buvo naktis, slankiojau apdujęs ir kamavausi nuolat žiovaudamas. Priprasti prireikė kokių 5 dienų.
Nežinau, kas pirmas dienas su manimi darėsi, bet dvi paras absoliučiai nieko nevalgiau: vimdė vos pagalvojus apie maistą. Tik nuolat gėriau australišką vandenį. Pirmą kartą už pusantro litro vandens sumokėjau 4,5 australiško dolerio (apie 10 Lt), tačiau, mano nuostabai, vietiniai patarė gerti iš krano: kaip ir Lietuvoje, Australijoje vanduo tinkamas.
Nors keliauju dažnai, tokio košmaro iki šiol nebuvau patyręs: stresas ir įtampa mane užvaldė. Turbūt prisidėjo ir tai, kad šįsyk buvau vienui vienas: toli nuo namų, su svetimais žmonėmis, be namų.
Siūlo gyventi skylėse
Prieš išvykdamas, būsto neieškojau. Maniau, ne į kokią atsilikusią šalį važiuoju, nebus sunku. Ir kaip aš klydau! Surasti būstą Sidnėjuje labai nelengva. Man susidarė įspūdis, kad čia suvažiuoja žmonės iš viso pasaulio ir išsinuomoja visus siūlomus butus. Daug kartų paskambinęs išgirsdavau, kad kambario jau nėra. Į rašomus laiškus niekas neatsakydavo. Kartą neradau reikiamo namo ir pavėlavęs vos penkias minutes išgirdau: jau išnuomota. Dar mane piktino, kad labai dažnai kambarį nuomoja merginoms – man iškilo klausimas, ką blogo daro vaikinai?
Sidnėjuje įprasta, kad jaunimas nuomojasi didžiulį namą ar apartamentus. Taip bute gali gyventi ir 10 asmenų: po kelis kambariuose. Paprastai vienas kambarys bendras, juo naudojasi visi, bute ar name būna ne vienas vonios kambarys. Miegamuosiuose kambariuose įprastos dviaukštės lovos.
Pirmomis dienomis surizikavau ir nuėjau apžiūrėti pigesnio kambario kinų kvartale „Chinatown“. O varge, ką jie man siūlė: apšnerkšta svetainė ir virtuvė, kokie penki kambariai, kuriuose – po kelis žmones. Man pasiūlė mažyti kambarėlį su dviem dviaukštėmis lovomis. Be lovų nelabai kas tame kambaryje ir telpa. Malonumas gyventi ankštame kambarėlyje keturiese man būtų kainavęs 150 dolerių per savaitę.
Koledže netikėtai sutikau kitą tuo pat metu į Sidnėjų atvykusį lietuvį, kurį Vilniuje, galima sakyti, net žinojau. Nusprendėme būsto ieškoti kartu, nes geriau gyventi dviese su patikimu žmogumi negu įsiprašyti į kambarį pas užsienietį, kurį gyvenime matai pirmąkart.
Beje, atvykus iš Lietuvos, kur internetas puikiai išvystytas, sunku suvokti, kodėl toks prastas ryšys tokioje išsivysčiusioje valstybėje. Pavyzdžiui, hostelyje vargiai galėjau tikrinti „Facebook“, jau nesvajojau, kad DELFI pakrautų. Labiausiai piktino, kad būsto skelbimų teko eiti tikrinti į viešąją miesto biblioteką: ten bent jau interneto ryšys stiprus.
Surasti būstą mums prireikė 3 dienų. Kiek vėliau išsiaiškinau, mums pasisekė, nes kiti ieško dar ilgiau. Tačiau gyvenant hostelyje, tos dienos tampa amžinybe: lagamino išsipakuoti negali, visur su savimi nešiojiesi kompiuterį ir dokumentus ir gyveni su įvairaus plauko atvykėliais iš viso pasaulio.
Vieną dieną Sidnėjuje pasijutau lyg būčiau Vilniaus Naujininkų rajone: vienas namas priminė sostinės „chruščiovkę“. 16-ame aukšte mus pasitikęs pusamžis vyriškis siūlė gyventi su juo. Butas buvo nešvarus, pridvisęs, o ant stalo stovėjo tuščias vyno butelis. Pasidarė aišku, su kuo turime reikalą.
Pagaliau miesto centre aptikome dar laisvą kambarį. Kad apžiūrimo būsto šeimininkė, prisistačiusi Fen iš Indonezijos, mums išnuomotų kambarį savo bute, teko pasitelkti viską, ką gyvenime išmokau. Kaip mes ją šnekinome, juokavome, aiškinome, kokie tvarkingi ir malonūs esame! Ji rinkosi iš būrio kandidatų. Kad ji sutiktų, buvau pasiryžęs padaryti bet ką. Kai po keleto valandų gavau Fen SMS, kad pasirinko mus, pagalvojau: gal pagaliau prasidės mano australiškas gyvenimas ir aš nebebūsiu benamis!
Tačiau iki įsikraustymo dar teko dvi naktis praleisti hostelyje. Mane perkėlė į dešimtvietį kambarį. Čia pirmą kartą pamačiau tarakonų. Nenuostabu: keli atvykėliai iš Azijos čia įsirengė savo namus, taigi gyveno nuolat ir čia laikė maistą. Viena porelė net miegamąjį įsirengė: užsitraukė baltą paklodę, atsitvėrė nuo kitų ir veikė ten nežinia ką.
Turbūt hosteliui turėčiau dėkoti ir už tris ant nugaros ir ant kaklo išdygusius spuogus.
Užtat dabar gyvenu 19-ame apartamentų aukšte pačiame miesto centre, pro langus matyti įlanka ir Sidnėjaus dangoraižiai, galima nemokamai naudotis sporto sale ir baseinu. Iki koledžo – 2 minutės, iki Rotušės – 5 min. Už dvivietį kambarį teks mokėti 200 dolerių per savaitę, kituose kambariuose gyvens porelė ir viena mergina. Tiesa, nors butas ir puikios būklės, tarakonų mačiau, visur pristatyta jų gaudyklių, bet gal šioje šalyje tai normalu?
Sidnėjuje esu jau savaitę. Per šį laiką susitikau su keletu draugų rekomenduotų lietuvių. Sutikau ir dar daugiau tautiečių – man atrodo, kad dabar lietuviai masiškai emigruoja į Australiją. Šią savaitę prasidės mokslai ir studentiško darbo paieškos.
Draugai juokauja, kad kol nepamatys mano nuotraukos su kengūra, nepatikės, kad aš ten. Kengūrų teks palaukti – mieste jų nėra, o į zoologijos sodą nesinori. Sidnėjuje pasigendu ne tik kengūrų, bet ir tikrų australų. Kol kas daugiausia laiko leidžiu miesto centre, o čia daugiausia atvykėlių. Ypač daug svečių iš Pietryčių Azijos – jie dirba paprasčiausius darbus aptarnavimo srityje. Jų gretas teks papildyti ir man, panorusiam studentiško gyvenimo Sidnėjuje.
Naktį iš penktadienio į šeštadienį mieste šėlo Helovinas. Čia žmonės dėl to pakvaišę: zombių bėgimas ir jų gaudymas, fantastiškos kaukės, dažais išteplioti kūnai ir daug grimo – atrodo, tai australams metų įvykis. Helovino naktį gatvėje sutikau ir Lady Gagą, ir Conchittą Wurst – šias žvaigždes vaizdavo persirengėliai. Pasirodysiu nemodernus, bet, prisipažinsiu, su nostalgija žiūrėjau „Facebook“ draugų pasidalytas nuotraukas iš lietuviškų kapinaičių. Man Visų Šventųjų ir Vėlinių šventės – vienos gražiausių lietuvių kultūroje. Deja, šįmet jas teko praleisti.
Per pirmas kelionės dienas išvydau garsiąją Sidnėjaus operą. Ji nuostabi, fantastiška, bet, prisipažinsiu, širdis nedrebėjo, priešingai nei išvydus Antono Gaudi Sagrada Familia Barselonoje. Spėjau aplankyti paplūdimius, tarp jų – garsųjį „Bondi Beach“. Pasakysiu tik tiek: suprantu, kodėl žmonės piktinasi Palanga. Šeštadienį, būnant Bondi, tvoskė kaitri australiško pavasario saulė, termometrai rodė 35 laipsnius karščio. Staiga ėmė niauktis ir nuo Ramiojo vandenyno atėjo audra: trankėsi griaustinis, stipriai žaibavo ir lijo. Taip mane pasveikino pirma Sidnėjaus audra.
Kaip jau pasakojau draugams, Sidnėjus man kvepia lelijomis, gražesnis, nei tikėjausi. Sako, kad tai Niujorko kopija. Galbūt, tačiau tokiu atveju kopija kur kas labiau pranoksta originalą: Niujorkas man patiko mažiau. Kokie parkai su keistais paukščiais ir medžiais, o fontanų ir įvairiausių meno kūrinių galybė... Ir pilnos gatvės elegantiškų žmonių. Tačiau svarbiausia – aš jau turiu namus!
Tad tiek pirmų įspūdžių, daugiau australiškų akimirkų ir straipsnių apie Australijoje sutiktus žmones – ateityje DELFI skiltyje „Lietuviai svetur“.
Nuotraukų albume - kaip aš matau Sidnėjų: