aA
Jei skaitėte pirmąsias šio pasakojimo dalis, tai pamenate, kad į Londoną atvykau ne iš gero gyvenimo. Lietuvoje, baigęs mokslus, neturėjau normalaus darbo, o žurnalisto pozicija Londone leidžiamame lietuviškame laikraštyje atrodė kaip netikėtai rastas lobis.
© AFP/Scanpix

Tiesa, mano žurnalistinė karjera Londone greitai pakrypo kita linkme – link statybų ir kitokių darbu ne biure. Apie tai – toliau.

Nuo kompiuterio prie grindų klojimo

Darbas lietuviškame laikraštyje man labai patiko. Pinigų daug nebuvo, tačiau jaučiausi puikiai. Bet, kaip ir minėjau anksčiau, tą gerą nuotaiką vis temdydavo mano boso užuominos, kad su lietuviško laikraščio leidyba jam kyla problemų. Na, jis tikėjosi labai greitai pelno, o jo vis nebuvo…

Vieną dieną, besėdėdamas interneto kavinėje Seven Kings rajone, Londono Rytuose ir beklausydamas prie kitų kompiuterių sėdinčių tautiečių nesąmonių (prie manęs jie kalbėdavo drąsiai, nes dėl netipiškos mano išvaizdos nenuspėdavo mano tautybės), sulaukiau netikėto skambučio iš šefo. Pasirodo, situacija tokia, kad Lietuvoje dirbantys laikraščio redaktorė ir maketuotojas labai prastai atlieka savo pareigas ir todėl laikraščio pardavimai yra labai maži. Faktas, kad savininkui reikėjo suversti kažkam kaltę dėl savo ne itin sėkmingo žiniasklaidos biznio. Gerai, kad tuo atpirkimo ožiu tapau ne aš.

Dėl minėtų priežasčių šefas nutarė pristabdyti laikraščio leidimą ir, tuo tarpu, surasti naują redaktorę bei naują maketuotoją. Po žinios apie laikraščio „pristabdymą“ pasijutau tikrai labai negerai. Ir durnam aišku, kuo dažniausiai baigiasi tokie dalykai – pauzė gali nusitęsti iki begalybės. Tačiau šefas pasielgė tikrai labai gražiai ir pasiūlė man tas kelias savaites, kol laikraštis nebus leidžiamas, padirbti pas jį statybose, grindų klojimo firmoje. Aišku, man neliko nieko kito kaip sutikti – kad ir kaip nesinorėjo lįsti į statybas, bet dar labiau nesinorėjo likti visiškai be pinigų.

O tos statybos ne tokios ir baisios

Su bosu susitarėme susitikti prie Barbican metro stoties, Londono centre. Šitas susitikimas man vėl buvo labai skausmingas, nes dėl rytinio piko reikėjo pirkti brangesnį metro bilietą. Ką gi, Londono centras, ankstyvas vasario rytas, prieblanda. Susitinkame su laikraščio leidėju ir patraukiame į šalia stovintį visiškai šviežiai pastatytą stiklinį pastatą. Šefas palydi mane į viršutinius aukštus ir duoda užduotį – užbaigti visuose pasieniuose nepaklotas grindis. Aha, ar esu kada nors klojęs grindis? Ne. Žodžiu, klausau, ką man sako ir truputi nerimauju. Man net niekada neteko susidurti su tokiu grindų tipu – ant kuoliukų dedami specialūs grindų blokeliai, o po jais pravedamos komunikacijos. Tas pats principas, kaip pakabinamos lubos, tik atvirkščiai.

Dar vienas siurprizas – šiam darbui reikia specialių įrankių. Aš jau nekalbu apie tai, jog visiškai nepagalvojau, kad statybose reikia šalmo ir apsauginių batų. Bet šios problemos ganėtinai nesunkiai išsisprendė – šefas geranoriškai davė savo įrankių komplektą, o padėvėtą šalmą ir niekam nereikalingus padėvėtus batus radau rūbinėje. Taip pasiruošiau savo pirmajai darbo dienai statybose.

Iš tikrųjų esu labai neūkiškas – net dabar namuose neturiu jokių įrankių ir nedarau net mažų buities darbų. Na, nesigauna man jie ir labai labai nepatinka. Tad nenuostabu, kad iš statybų nieko gero nesitikėjau, tačiau… stipriai klydau. Pastato aukštuose, kuriuose dirbau, buvo daromi baigiamieji apdailos darbai, tad žmonių praktiškai nebuvo. Dažnai po kelias valandas praleisdavau visiškai vienas. Kaip klojamos grindys pramokau ganėtinai greitai, o ir fiziškai labai nepervargdavau. Iš tikrųjų toks darbas turi privalumų, palyginus su darbu biure ar namuose. Dirbdavau visiškai atsipalaidavęs – skubėti niekur nereikėdavo, nebūdavau už nieką atsakingas (aišku, darbą stengdavausi atlikti kokybiškai), tiesiog sau ramiai klodavau tuos grindų blokelius.

Dar labai patiko, jog statybose susipažinau su įvairiausių tautybių ir kultūrų atstovais. Liftininku mano objekte dirbo juodukas iš Tanzanijos. Su juo nemažai pasikalbėdavome apie gyvenimą Afrikoje. Beklausydamas jo pasakojimų apie badą ir mirtį, pagalvodavau, kad labai jau išpuikę tie lietuviai – ir badu nemiršta, ir stogą virš galvos turi, ir laisvai keliauti gali, o vis tiek viskas blogai.

Kitas mano naujas pažįstamas buvo britas metalo apdirbėjas. Pastarasis niekaip negalėjo patikėti, jog mano gimtoji kalba ne rusų.

Visą mano darbo statybose teigiamą energiją aptemdė vienas nemalonus įvykis – buvau nepatyręs ir trumpam palikau savo įrankius be priežiūros. Grįžęs, dalies jų neberadau. Baisiausiai buvo tai, jog dingo mano šefui didelę reikšmę turėjęs specialus plaktukas. Dar pirmąją mano darbo dieną jis pasakojo, koks brangus jam tas plaktukas, nes su juo pradėjo savo karjerą. O aš jį paėmiau ir pradanginau. Ilgą laiką nedrįsau jam prisipažinti. Tikrai bijojau prarasti darbą, bet, galų gale, pasakiau. Bosas buvo labai nepatenkintas, bet jokių nuobaudų negavau, tik gražinau pinigus už tą įrankį.

Naujas laikraščio (falš)startas

Man sau ramiai dirbant statybose, praėjo tos kelios savaitės, kol nebuvo leidžiamas laikraštis. Tuo tarpu šefas surado naują redaktorę ir naują maketuotoją. Pastarasis atsirado per mane – dar studijuojant Vilniuje susipažinau su vienu barzdotu vaikinu, kuris dirbo maketuotoju laikraštyje Vilniuje. Jis parengė naujai startavusio mano šefo laikraščio maketą. Įdomu tai, kad naujieji darbuotojai neakcentavo savo profesionalumo. Prieš tai dirbusi redaktorė ne kartą minėjo, jog yra tikra savo srities profesionalė. Net tada man, visiškai nepatyrusiam jaunuoliui, tokie tvirtinimai skambėjo keistokai, juolab, kad jos darbo tikrai nebuvo galima pavadinti ypač profesionaliu. Nuo to laiko iki šiol labai skeptiškai žiūriu į žmones, kurie be reikalo aiškina, kad yra savo srities profesionalai. Dažniausiai po tokiais teiginiais slypi nepasitikėjimas savo jėgomis.

Atrodė, kad nauja pradžia daug žadanti – laikraščio kokybė akivaizdžiai pagerėjo, bet šefo netenkino rezultatai. Dabar, kai turiu dešimties metų leidybinę patirtį, puikiai matau nesėkmės priežastis, tačiau tada mano vadovui jos nebuvo tokios aiškios. Viena iš pagrindinių priežasčių – jis nesuprato reklamos pardavimų svarbos ir tikėjosi uždirbti iš pačio laikraščio pardavimų. Tie pardavimai buvo labai neblogi, bet ką galima kalbėti apie reklaminio ploto laikraštyje pardavimus, jei dėl reklamos jis siųsdavo pas firmas mane – jauną ir nepatyrusį žurnalistą?

Prabėgus kelioms savaitėms nuo naujojo laikraščio starto, tapo aišku, kad ateities jis neturi, tad visiškai nenustebau, kai šefas pranešė, jog laikraštį uždaro. Kadangi jau buvau paragavęs statybų duonos bei spėjęs užmegzti naudingų kontaktų, visiškai nenuliūdau. Gaila buvo tik dėl skaitmeninio fotoaparato, kurį turėjau gražinti.

Taip, kartu su pačiu leidiniu, baigėsi mano karjera lietuviškame laikraštyje „Europietis“ ir prasidėjo nuotykiai kitose darbo srityse. Be statybų, dar teko nemažai laiko praleisti atvirame ore – platinti po namus reklaminius lapelius. Lapelių mėtymas – visiems Anglijos lietuviams girdėtas darbas, o daugeliui tai teko daryti ir patiems. Apie jį daugelis atsiliepia ypatingai neigiamai. Kalbant apie šį darbą dažnai minimo tokie žodžiai, kaip „apgaulė“, „pavojus“, „fiziniai sunkumai“. O kaip sekėsi man? Kokius nuotykius ar net ekstremalius išgyvenimus man teko patirti užsiimant lapelių platinimu – kitoje pasakojimo dalyje

Pirmoji šio pasakojimo dalis – čia.

Antroji šio pasakojimo dalis – čia.

Trečioji šio pasakojimo dalis – čia.

Remigijus Kostrovickas, Cepelinas.co.uk , Anglija.lt

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Dėl 100 tūkst. ryžosi ekstremaliam eksperimentui: žmogaus protui tai per žiaurus išbandymas haliucinuoti pradėjo jau 3 parą (17)

Richas Alati tegalvojo apie šešiaženklę sumą. Kad ją laimėtų, jam tereikėjo ištverti 30...

Pagrindinis priekaištas Skverneliui: ką jo vietoje darė Grybauskaitė (164)

Į prezidentus kandidatuojantis Saulius Skvernelis teigė nematąs priežasčių, kodėl turėtų...

(Ne)Grįžtu. Apie tradicijas mirusįjį šarvoti lovoje ir emigracijoje palaidotus lietuvius (20)

Kai kurie nė neketina grįžti iš emigracijos, kiti apie tai svajoja dešimtmetį, o dar kiti...

Lietuviai aplankė Čingischano tėvynę: nuolat žudęs, prievartavęs ir plėšęs kitas tautas, šiandien jis vis tiek garbinamas (74)

Mongolija savo didžiūnų išmintį šiandien gerbia kur kas labiau, nei jų užkariavimus. Šalyje...

Kaltinimų dėl neva išsigalvoto neįgalumo sulaukusi Antonovienė pratrūko: tik retas žino, kokią kainą moku už sportą (41)

„Mafijos tėvu“ vadinamo Vido Antonovo žmona Rima neseniai ir vėl atsidūrė dėmesio centre....

„Nevėžio“ stratego apmaudas ir saviškių neatpažinęs Šaras: kai kurie nebūtų patekę net į dublerius (2)

Nuožmi kova iki paskutinių lemiamo ketvirčio sekundžių ir dramatiška Kauno „Žalgirio“...

Lietuvis per mėnesį uždirba 4 tūkst. eurų: jo išskirtinis talentas stebina pasaulį (76)

„Mes pradėjom nuo nekilnojamojo turto, o dabar jau esame gana gerai įsitvirtinę ir tarptautinio...

Marietje Schaake. Ar patikėsite „Facebook“ interneto kontrolę?

Praėjusių metų balandį, kai 34 technologijų kompanijos paskelbė dalyvaujančios...

Rimvydas Valatka. Antrasis Mesijo atėjimas – iš Rusnės betliejaus (901)

Vieni statė postamentus Raiteliui ir Basanavičiui. Kiti už valdiškus pinigus statėsi estakadą...

Kaune išoperuota rekordinio dydžio išvarža: nustebo net ir visko matę medikai (11)

Respublikinėje Kauno ligoninėje atlikta milžiniškos pilvo išvaržos operacija. Klaipėdietį...