Per pirmuosius savo gyvenimo mėnesius Anglijoje prieš dešimt metų teko dirbti pačius įvairiausius darbus. Kaip rašiau ankstesnėse šio pasakojimo dalyse, ir statybose padirbau, ir reklamines skrajutes paplatinau, ir žurnalisto duonos paragavau.
© DELFI (E.Fuks) nuotr.

Keičiantis darbams, vis pagalvodavau, kad reikia kažką ir pačiam doro nuveikti. Pavyzdžiui, susikurti verslą. Bet iki savo verslo dar buvo ilgas kelias. Teko dar kartą keisti darbą bei susipažinti iš arčiau su turkų kultūra.

Iš gatvės ir statybų į biurą

Vieną dieną, beplatindamas reklaminius lapelius, sulaukiau skambučio. Londone veikiančios lietuviškos firmos vadovas prisiminė, kad aš dariau su juo interviu vietos lietuvių laikraščiui ir leptelėjau, kad, reikalui esant, galėčiau jiems padėti savireklamos srityje. Jau buvau minėjęs, kad šitas leptelėjimas labai stipriai pakoregavo mano gyvenimą. Pokalbio telefonu metu sulaukiau pasiūlymo dirbti toje kompanijoje. Iš karto paskaičiavau, kad naujoje vietoje uždirbsiu kur kas mažiau, nei platindamas lapelius ir dažydamas, bet be jokių abejonių priėmiau pasiūlymą. Vis tik galimybė įgyti reikiamos patirties versle man buvo žymiai patrauklesnė, nei didesni pinigai „tam kartui“.

Firma, kurioje pradėjau dirbti, teikė įvairias buhalterines ir imigracines paslaugas lietuviams ir kitiems imigrantams iš Rytų Europos. Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungos dalimi, tad atvykusiems tautiečiams reikėdavo įvairiausių dokumentų tam, kad būtų galima legaliai gyventi ir dirbti Britanijoje. Žmonių srautai buvo didžiuliai, tad mano naujoji darbovietė ir kitos panašios firmos klestėjo.

Tenka pripažinti, kad man vėl pasisekė, kaip ir su laikraščiu, kuriame dirbau ką tik atvykęs į Angliją. Na, nebūtų priėmę manęs į savireklamos vadybininko darbą didelėje kompanijoje, nes praktiškai neturėjau reikiamos patirties. Bet aš stengiausi. Tikrai nuoširdžiai stengiausi atlikti savo darbą kokybiškai. Iki šiol pamenu tą nevilties ir užsidegimo mišinį, kurį jausdavau darbe – nori padaryti kažką vertingo, naudingo kompanijai, bet nežinai kaip… Tada supratau, kad geriausias būdas kažką išmokti versle, rinkodaroje yra stengtis judėti į priekį eksperimentuojant. Jei nebandysi, neeksperimentuosi, nieko naujo nepasieksi. Jei išbandysi įvairias galimybes, dažnai nepasiseks, bet kartais pasiseks ir stipriai.

Biure (tai buvo pirmasis darbas biure per visą mano gyvenimą) dirbti man patiko. Kolegos buvo ramūs ir draugiški. Kompanijai vadovavo du verslo partneriai, kurie su darbuotojais elgėsi tikrai labai padoriai. Žiūrint iš dabartinės perspektyvos, verslo lygis toje firmoje nebuvo labai aukštas, bet kas iš to – kompanija buvo pelninga. Kokia tuo metu buvo lietuvių bendruomenė Anglijoje, tokie ir verslai buvo.

Apie turkišką punktualumą

Ganėtinai ramų kompanijos gyvenimą pagyvino į darbą priimtas… turkas. Ką jis veikė lietuviškoje kompanijoje, kurios didžioji dalis klientų buvo irgi lietuviai? Mano šefai žinojo, kad po Lietuvos įstojimo į Europos sąjungą kompanijos pajamos stipriai kris, tad sugalvojo dalį savo veiklos orientuoti į didelę Londono turkų bendruomenę. Keliuose vietos turkų laikraščiuose išplatinome skelbimus, jog ieškomas puikiai angliškai ir turkiškai kalbantis žmogus darbui su turkais klientais. Nepamenu, kiek žmonių atsiliepė į šį darbo pasiūlymą, bet geriausiu kandidatu pasirodė dvidešimtmetis jaunuolis, vardu Umitas. Tada aš supratau, kad lietuviai ir turkai stipriai skiriasi.

Umitas buvo Prancūzijoje gimęs ir ganėtinai gerą išsilavinimą turintis vaikinas. Į Londoną jis atvyko studijuoti ir ieškoti karjeros galimybių. Be gimtosios turkų kalbos, jis dar puikiai kalbėjo angliškai ir prancūziškai. Viskas skambėjo gražiai ir rimtai, kol naujasis mūsų kolega nepradėjo dirbti biure. Jis buvo vienintelis firmos darbuotojas, kuris gyveno visai šalia biuro, bet į darbą vėluodavo kiekvieną dieną. Maždaug po pusvalandžio nuo darbo pradžios prasiverdavo biuro durys ir įvirsdavo sukaitęs Umitas. Tada jis visiems paaiškindavo, kaip, dėl visiškai nenumatytų aplinkybių, jis buvo priverstas pavėluoti ir labai skubėjo į darbą. Man iš Šiaurės Londono į ofisą tekdavo važiuoti mažiausiai pusantros valandos, bet pavėlavau tik porą kartų.

Be skirtingo punktualumo suvokimo, mūsų kolega turkas dar turėjo savotišką požiūrį į atsakingumą ir darbo kokybę. Žmogus tiesiog nesuvokdavo, jog reikia dirbti kokybiškai, atsakingai, atsižvelgiant į kitų darbuotojų poreikius. Na, tikriausiai, akivaizdu, kad Umitas labai ilgai firmoje neišsilaikė. Beje, tikrai neteigiu, kad visi turkai tokie, tačiau susidarė įspūdis, kad daugelis šios kultūros atstovų atsakingumą suvokią kitaip, nei lietuviai.

Dirbdamas su kolega turku turėjau galimybę pažinti Londono turkų bendruomenę iš arčiau. Kadangi buvau atsakingas už kompanijos savireklamą, tad tekdavo kartu su savo bendradarbiu lankytis pas jo tautiečius verslininkus. Tokie susitikimai nebūdavo labai jaukūs – sėdi neaiškiame rajone, neaiškioje kavinėje su ūsuotais pagyvenusiais vyriškiais, kurie su mano kolega kalbasi tik turkiškai. Na, bent turkiškos arbatos atsigėriau į valias.

Savo verslo daigai

Dirbant savireklamos vadybininku lietuviškoje firmoje, po truputį kaupėsi darbo patirtis ir mezgėsi pažintys. Viena iš mano didžiausių užduočių naujojoje darbo vietoje buvo kontroliuoti kompanijos internetinio puslapio gamybą. Dar iš studijų metų pažinojau programuotojų bei dizainerių, tad surasti žmonių, kurie sugebėtų padaryti sudėtingesnę internetinę svetainę, man nebuvo sunku. Svetainė buvo ganėtinai sklandžiai padaryta ir paleista. Tada man atėjo į galvą labai paprasta mintis – o kodėl tų pažinčių ir įgūdžių kontroliuojant svetainės gamybą man nepanaudojus kitur?

Lietuviškų firmų Londone vis daugėjo ir visoms joms reikėjo internetinių svetainių. Taip po truputį, laisvu nuo darbo metu pradėjau derinti kelių svetainių gamybą. Pinigai nebuvo dideli (juolab, kad nemažą dalį reikėdavo atiduoti programuotojui ir dizaineriui), bet pats jausmas buvo neapsakomas. Pamenu, kai už kelių paprastų puslapių svetainę gavau apie šimtą svarų. Ėjau sau Rytų Londono gatve ir jaučiausi pačiu laimingiausiu žmogumi pasaulyje.

Taip pat vis pagalvodavau apie galimybę leisti lietuvišką laikraštį. Paklausa jam buvo labai didelė, nes tuo metu internetas dar nebuvo labai populiarus ir daugybė lietuvių mielu noru skaitydavo laikraščius. Iš ankstesnės darbo patirties vietos lietuvių spaudoje žinojau, kiek maždaug reikėtų pinigų laikraščio leidybai. Tiek aš neturėjau ir pats vienas nesiryžau imtis verslo, kuriam reikėjo nemažai investicijų.

Tada jau žinojau, kad rudenį kartu su drauge grįšime į Lietuvą. Jai reikėjo tęsti mokslus, o aš vienas likti nenorėjau. Be to, Anglija manęs ypatingai nesužavėjo (ir iki šiol nežavi). Kilo dilema – kaip sujungti savo begimstantį versliuką Britanijoje su gyvenimu Lietuvoje. Vienintelė reali išeitis buvo susirasti verslo partnerį Londone. Ilgai neieškojau – vieną vakarą pasikviečiau savo bendradarbį Lauryną ir pasiūlau jam jungtis prie mano verslo.

Pristačiau jam dvi idėjas – gaminti svetaines arba leisti lietuvišką leidinį. Laurynui ypatingai patiko laikraščio leidybos idėja. Dar tą patį vakarą suplanavome savo veiksmus – perskambiname pažįstamoms firmoms ir pasiūlome reklamą. Jei pinigų už reklamą surenkame pakankamai, leidžiame pirmąjį numerį. Darbus taip pat pasiskirstėme tą patį vakarą – aš būsiu atsakingas už laikraščio tekstus bei dizainą, o Laurynas tvarkys administracinius reikalus. Sukirtome rankomis ir pradėjome rengti pirmąjį numerį. Jam dar nepasirodžius, aš išvykau į Lietuvą.

Pirmoji šio pasakojimo dalis – čia.

Antroji šio pasakojimo dalis – čia.

Trečioji šio pasakojimo dalis – čia.

Ketvirtoji šio pasakojimo dalis – čia.

Penktoji šio pasakojimo dalis – čia.

Šeštoji šio pasakojimo dalis – čia.

Remigijus Kostrovickas, Anglija.lt, Cepelinas.co.uk

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Išvarytieji? Emigrantas 10 metų skynė agurkus, bet savo pasiekė (30)

Prisistatydamas Virgilijus Šauklys net susinepatogina – jau seniai pats savęs šiuo vardu...

Ekonomistas pasiūlė idėją, leisiančią pakelti vidutinį atlyginimą iki 1440 eurų ir susigrąžinti emigrantus (119)

Idėjos Lietuvai, leisiančios iki 2042 metų susigrąžinti daugiau nei pusę milijono tėvynainių...

Orai: šaltesnės permainos jau pakeliui

Savaitgalį šiluma trauksis iš šalies, pūs nemalonus vėjas , numatomi drėgni orai – vis...

„Patys kalti?“ Viena žiopla klaida – ir antstoliai persekioja visą gyvenimą (248)

Lietuvoje reikalų su antstoliais turi kas 10-as gyventojas. Šalies gyventojai ir įmonės iš viso...

Dukters neteko socialinę darbuotoją pavadinusi „žiurke“ (254)

Į redakciją užėjusi sudėtingo likimo jauna moteris guodėsi, kad jos penkiametę dukrą Palangos...

Svarbiausiu metu Kalniečio vedamas „Emporio Armani“ patiesė vokiečius, iš dugno atsispyrė „Barcelona“ gynėjo nesustabdė ir pasruvęs kraujas (2)

Tris su pusę kelinio sunkiai taškus rinkęs Milano „Emporio Armani“ klubas namuose 71:62...

Gyvai / NBA čempionato rungtynės: „Oklahoma City Thunder“ - „San Antonio Spurs“

NBA čempionato rungtynės: „Oklahoma City Thunder“ - „San Antonio Spurs“.

Dmitrijus Trockis: šiuolaikinis žmonių gyvenimas baugus lyg zombių (64)

Rytų filosofijos mokyklose dažnas postulatas apie tai, kad laimės pagrindas – disciplina ....

Lietuva JAV minima dėl Klaipėdos SGD laivo (119)

Lietuvos ambasadorius Jungtinėse Valstijose Rolandas Kriščiūnas sako, kad ryšys tarp Europos...

Porų santykiai, kai trūksta sekso (18)

Sunku kalbėtis apie sekso trūkumą, nes paprasčiausiai bijoma išgirsti, kad esi negeidžiamas.