Migracijos reiškinys

Visų pirma, dera pastebėti, jog emigracija tėra viena dedamoji įvairialypio ir nevienareikšmio migracijos reiškinio. Klaidinga šį reiškinį mėginti aiškinti universaliai. Mokslininkai sutaria, jog nėra vienos teorijos, paaiškinančios, kodėl žmonės migruoja. Priešingai, siekiant tikslumo, neišvengiamai pirmiausia reikia nustatyti konkretų migracijos tipą, o vėliau jau įminti spektrą įvairiausių priežasčių. Gi Lietuvoje viskas suplakama į viena ir bandoma tam surasti išganingąją panacėją, dėl ko a priori neįmanoma sutarti dėl bendros kalbos ar juo labiau padaryti kokių nors kompromisų.

Norint paaiškinti migraciją (ir žmonių sėslumą), svarbu suprasti priežastis, „verčiančias“ palikti gimtinę, bei priežastis, „verčiančias“ atvykti į norimą šalį. Apibendrintai galima pasakyti, kad tiek išvykimo, tiek pasilikimo gyventi tam tikroje šalyje priežastys priklauso nuo gyvenimo sąlygų kokybės. Be šių objektyvių priežasčių, reikia atsižvelgti į subjektyvius veiksnius, kaip antai vertybinę žmogaus orientaciją bei socialinį statusą.

Būtent jie leidžia suvokti, kodėl tam tikras žmogus imigruoja ar pasilieka gyventi gimtinėje. Juk visiems akivaizdu, jog sąlygos, „verčiančios“ palikti šalį vienus, kitų yra suvokiamos kaip ganėtinai geros. Kas vieniems labai patrauklu, kitiems tai gali būti visai nereikšminga (pavyzdžiui, socialinis teisingumas, nelygybė ar galimybė daryti įtaką politiniams sprendimams). Taigi, imigraciją padeda suprasti objektyvių bei subjektyvių aspektų rinkinys.

Migracija ir globalus pasaulis

Tam, kad suvoktume emigracijos kaip fenomeno, kuris egzistuoja ir veša ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, ypatumus, turime atsižvelgti į platesnį nūdienos kontekstą. Pradėti verta nuo to, jog emigracija priklauso nuo globalizacijos ir nacionalizmo. Nacionalizmą čia reiktų suprasti kaip konkrečios visuomenės tautinį bendrumą, pasižymintį kultūrinių bendrybių visuma, kurių pagrindu ir formuojasi nacionalinis identitetas. Tuo tarpu globalizaciją – kaip plataus mąsto procesą vienijantį visą pasaulį ir kurianti tarpusavio (individų, grupių, tautų) priklausomybę.

Žymiausi šių laikų sociologai, tokie kaip Giddensas, Baumanas, Castellsas ir kt., pastebi globalios tvarkos įsigalėjimą ir nacionalizmo silpnėjimą. Vykstant nacionalinių bendruomenių sąveikai su nauja globalia tvarka, mažėja nacionalinių tradicijų ir vertybių reikšmė. Vis labiau įsigali universalios, plačiam pasauliui, o ne konkrečiai teritorijai būdingos nuostatos. Pavyzdžiui, Baumanas teigia, kad būti „lokaliam“ globalizuotame pasaulyje yra tarsi socialinio atskirtinumo ir nuosmukio ženklas. Siekiant visuotinio pripažinimo, nepakanka apsiriboti konkrečia erdve, būtina tapti globalaus pasaulio dalimi, atsiverti naujiems iššūkiams ir galimybėms. patiria sunkumų. Vykstant globaliam, masiniui judėjimui visame pasaulyje, valstybės strategija nacionalizmą sieti su šalies teritorija ignoruojant minėtą tendenciją neatrodo perspektyviai. Tai nereiškia, jog turime aklai atsiduoti globalizacijos jėgai, tačiau tam tikri kompromisai, siekiant prasmingai įsilieti į vykstančią kaitą, neišvengiami.

Sociologas M. Castellsas teigia, jog globalizacija ir nacionalizmas yra susiję. Visiems žinomas šūkis „Mąstyk globaliai, veik lokaliai“, turbūt geriausiai atspindi šios sąjungos esmę. Kad ir kaip būtų, tai verčia ieškoti naujų būdų, kaip suvokti nacionalizmą ir patriotiškumą, kadangi globalizacija tarsi nuvainikuoja teritorišką nacionalizmo pradą. Paprastai kalbant, globalizacijos ir nacionalizmo santykiai nėra vienareikšmiai. Neretai juos lydi įvairiausia konkurencija, konfliktai ir neapibrėžtumas. Pavyzdžiui, Lietuvai, išgyvenusiai traumuojančias tautiškumo gesinimo sovietų laikais patirtis, nauji nacionalizmo iššūkiai kelia didžiulį susirūpinimą, bet šis susirūpinimas teišreikiamas masiniu visuomenės nepasitenkinimu viskuo ir didėjančiomis (ar bent jau nemažėjančiomis) emigracijos tendencijomis. Šis iškalbingas faktas puikiai iliustruoja ne tik visuomenės skilimą nacionalinių sentimentų atžvilgiu, bet ir skirtingą atsako į nūdienos iššūkius reakciją. Ir vis tik kažin ar teisinga būtų kategoriškai sieti (o juo labiau teigti), jog išvykstantys iš Lietuvos yra mažesni patriotai nei likusieji, tačiau tokia nuomonė itin gaji.

Lietuviškos emigracijos interpretacijos

Reikalas tas, jog nacionalizmo samprata globalumo amžiuje skiriasi ir įgauna naujus apibrėžimus. Todėl kategoriškas moralizavimas, kuris tikdavo ankstesniais laikais, kaip antai sieti emigracijos procesą su ištikimybe tėvynei, nėra nei efektyvu, nei teisinga.

Stebint begalines diskusijas apie imigraciją, galima pastebėti besiformuojančią ironišką situaciją: vis stipriau įsitvirtinant globaliai tvarkai (pasižyminčiai masišku žmonių migravimu), vadinasi, mažėjant valstybių galimybėms suvaldyti žmonių judėjimą, daugėja pažadų šį judėjimą suvaldyti, nepaisant šio projekto neįmanomumo. Kyla klausimas, kokiu pagrindu yra sėjami minėti pažadai? Ar iš tiesų nesuvokiama problemos prigimtis; ar siekiant populiarumo yra remiamasi Lietuvoje gyvybinga lietuviškumo, įprasminto konkrečioje teritorijoje, samprata?

Globalizmo ir nacionalizmo egzistavimas greta vienas kito šiandien yra neišvengiamas, tačiau tai nebūtinai yra destruktyvu. Konkurencija tarp globalizmo ir nacionalizmo kuria autentiškas patirtis šio laikmečio piliečiams. Akivaizdu, kad pokyčiai, kurie yra neišvengiami dėl globalizacijos, daug kam kelia nerimą ir yra nepriimtini, tuo labiau kad jie vyksta nuolat, todėl įsivyrauti kokiam nors esminiam požiūriui šiuo klausimu mūsų visuomenėj yra sudėtinga. Reikalas tas, kad globali tvarka ištirpdo nacionalines ribas ir sujungia tai, kas yra sava, ir tai, kas yra svetima. Vis dažniau prasmingo gyvenimo scenarijus žmonėms tenka kurti išgyvenant nepatirta, nauja. Sėslumas šiais laikais suvokiamas kitaip nei jį suvokė mūsų tėvų karta. Todėl migracija tam tikra prasme atspindi pastangą suprasti bei prisijaukinti naująją tikrovę, svarstyti įvairias alternatyvas bei ieškoti naujų nacionalizmo interpretacijų.

Mūsų drama ta, kad Lietuvą migracijos problema palietė ne tik ypač stipriai, bet ir vienpusiškai, t. y. migruojančių žmonių kryptis yra iš, bet ne į. Kita problema, kad tai interpretuojama su didžiuliu dramatizmu. Dažniausiai kalbama tik apie tai, ką prarandame, bet visiškai pamirštama kalbėti apie potencialią naudą, pavyzdžiui, apie lietuvybės sklaidą pasaulyje.

Nors ir nemažai mokslininkų sutaria lietuvius nuo seno pasižymint savotišku klajokliškumu, dėl ko dabartinis tautos išsibarstymas po pasaulį nėra naujas reiškinys, tačiau viešose diskusijose vis tik dominuoja lietuviškumo, kaip konkrečioje teritorijoje įtvirtinto tautiškumo, samprata. Daugeliui tautiečių lietuviškumas pirma siejasi su teritorija ir kalba. Tokia dominuojanti ir gaji samprata labai apsunkina diskusijas apie migraciją ir neleidžia į migracijos priežastis pažvelgti giliau. Jei susiejame tautiškumą su teritoriškumu, emigracija tampa tautiškumo nuosmukio bruožu.

Ką daryt?

It žodžiai iš populiarios dainos, šis klausimas kaskart iškyla kiekvienoje diskusijoje emigracijos tema: ką daryti? Nekovoti, leisti išvažiuot? Kaip kovoti, kad sulaikytume šalį paliekančius tautiečius? Kitaip tariant, ar įmanoma šaliai kaip nors su tuo kovoti ir kokie galėtų būti tos kovos scenarijai?

Valstybė šiandien nebėra kažkas uždaro nuo aplinkinio pasaulio, tai net nebėra užuovėja nuo dominuojančio neaiškumo ir trapumo. Nepaisant įvairiausių planų kūrimo, šiandien nebėra šalies (nekalbant apie kai kurias primityvias visuomenes), gebančios visiškai atsiriboti nuo pasaulinės raidos. Kitas klausimas, kiek kiekviena valstybė sugeba šią raidą pasukti sau naudinga linkme, prisitaikyti prie to, galiausiai, išlošti šiame rizikingame žaidime. Prisimename nesenus praūžusios krizės padarinius ir kaip vienos šalys apsisaugojo geriau, o kitos prasčiau. Tačiau niekas nepaneigs fakto, jog tai palietė visus.

Taigi, įsivaizduoti, jog mes galime užsidaryti konkrečioje teritorijoje bei atsiriboti nuo išorės pasaulio tendencijų, yra ganėtinai naivu. Pavyzdžiui, bankai tą suprato seniai, ir šiandien, nepaisant jų vietos (ar jų biurai glūdi Lietuvoje, ar Šveicarijoje), operacijas jie vykdo visame pasaulyje. Siekdami pritraukti investicijas, jie bando sukurti patraukliausias ir geriausias sąlygas, kuria potencialių klientų verbavimo planus ir t. t. Siekdamos ne tik išlaikyti savus piliečius, bet ir pritraukti išvykusius ar kitataučius, panašiai ir valstybės turėtų nuolat galvoti apie gyvenimo sąlygų gerinimą savoje teritorijoje.

Tačiau kalbama ne (arba ne tik) apie minimalaus atlygio ar pensijų didinimą, bet apie Lietuvos, kaip savarankiško žaidėjo šiame globaliame žaidime, konkurencingumo didinimą. Konkurenciją čia reiktų suprasti ne kaip varžymąsi su kitais, bet kaip priemonę, leidžiančią išryškinti tai, kas unikalu. Tikintis sėkmės šiame rizikingame, tačiau egzistenciškai svarbiame žaidinime, nepakanka vien žvilgsnio atgal į tai, kas buvo ir kiek mes pažengėme nuo vakar. Juk žmonės migruoja ne į praeitį ir neapsiriboja kaimyninėmis šalimis, jie migruoja plačiame pasaulyje, vadinasi, ir mes privalome sukurti kažką, kas turėtų reikšmės ir būtų pripažįstama pasauliniu lygiu.

Svarbu suvokti, jog lietuviškumo sampratą reikia stiprinti peržengiant lietuviškos „smėlio dėžės“ ribas ir kalbėti ne tik apie tai, kas svarbu mums, bet ir apie tai, kas gali būti įdomu kitiems, o tai įmanoma, jei valstybė tautines ir kultūrines operacijas vykdys visame pasaulyje. Sociologiniu požiūriu būtent patrauklių vizijų kūrimas ir įgyvendinimas, o ne apeliavimas į šeimininkiškumą yra perspektyvi strategija kiekvienai šaliai, kovojančiai su migracijos padariniais.

Gruodžio žurnalo „Aš ir psichologija“ numeryje skaitykite:

Šventėms artėjant

Kas geresnis: tėtis ar mama?

Kaip palengvinti sau gyvenimą

Kai susimaišo vyriškumas ir moteriškumas

Reklamos neuropsichologija

Istorija apie pasaulio pakraštį

Vienintelis kelias – gyventi su aistra