Cherokee genties indėnai labiau pasitiki žiniuoniais nei gydytojais

Neišdildomą įspūdį tik atvykus į Oklahomą Rasai paliko tai, kad miestelyje, kur ji atliko rezidentūrą, gyvena labai daug indėnų. Tik nuvykusi į miestelį, mergina pirmiausiai panoro susipažinti su vietinių gyventojų istorija ir kultūra, todėl apsilankė muziejuje, kur galėjo pamatyti ne tik daiktus, kažkada priklausiusius indėnų gentims, bet ir išgirsti pasakojimų apie juos, trumpai sužinoti apie vietinių gyventojų kultūrą bei papročius. Rasa pasakojo, jog Oklahomos valstijoje indėnams yra sudarytos labai palankios sąlygos mokytis, gydytis ir gyventi. Jie mielai tuo naudojasi, bet labiau pasitiki savo žiniuoniais – gydytojais, kurie naudodamiesi senoviškais žolelių mišinių receptais daro vaistus.

Mergina sakė, kad vietinių gyventojų, indėnų gydymą remia valdžia, o dar didesnė dalis lėšų sveikatos apsaugai, švietimo sistemai remti patenka iš kazino, kuris yra pagrindinis to regiono gyventojų pajamų šaltinis. Nors šiais laikais grynakraujų indėnų nėra likę labai daug – gal apie 50 000, dauguma jų yra susimaišę su kitomis rasėmis, tačiau galima sutikti net blondinų mėlynomis akimis, kurių apie 250 000. Visi jie laikomi indėnais ir gauna socialines lengvatas. Kad gautų tas lengvatas, užtenka turėti bent vieną dešimtadalį indėniško kraujo.

Sulaužę taisykles išprašomi

Rasa pasakojo, kad jai kartu su keliais draugais buvo suteikta galimybė stebėti indėnų apeigas, kurios vyko specialioje teritorijoje, kur buvo įleidžiami ir turistai. Prieš apeigas visi jose dalyvaujantys indėnai parą nieko nevalgo.

Šventės išvakarėse uždegamas laužas, turintis degti visą naktį. Po paros pradedama šventė, kuriai moterys paruošia daug maisto. Vakare, nusileidus saulei, visi indėnai susirenka apie laužą šokti apeiginio šokio, kurį pradeda vyriausias vadas. Moterys ant kojų užsideda barškučius, padarytus iš vėžlių kiautų, taip sukuriamas šokio ritmas, o vyrai tuo metu dainuoja. Šokiai tęsiasi visą naktį iki patekant saulei.

Šventės teritorijoje draudžiama gerti alkoholinius gėrimus, vartoti narkotikus, daryti nuotraukas, bet rūkymas yra gerbtinas dalykas. Turistai, tai žinodami, kaip dovaną indėnams dažnai atveža tabako. Čiabuviai su turistais elgiasi draugiškai, jei pastarieji nelaužo jų tradicijų – negeria ar nefotografuoja, sulaužę taisykles ateiviai išprašomi iš teritorijos.

Dabartiniai indėnai rengiasi visiškai šiuolaikiškai, nepamatysi nei odinių drabužių, nei iš plunksnų padarytų karūnų. Dabar indėnai šiek tiek panašūs į kaubojus – kaubojiški batai, skrybėlė, languoti marškiniai ir džinsai. Skiriamasis indėnų bruožas – skrybėlėje styranti vienintelė plunksna.

Vietiniai gyventojai mėgsta gyventi vienkiemiuose, jų šiuolaikiniai namai niekuo nesiskiria nuo kitų amerikiečių namų. Gyvenantys miestelyje dirba visus įprastus darbus. Tačiau valstijoje yra nedarbo problema, todėl klesti narkomanija ir alkoholizmas. Nors civilizacija nesugebėjo atimti iš indėnų jų papročių, bet pasiūlė naujų ir nelabai gerų laisvalaikio praleidimo būdų.

Rezidentūroje įgijo daug patirties

R. Maksimavičiūtė su savo tėvais į JAV atvyko prieš 10 metų, čia baigė vidurinę mokyklą, po to įstojo į Northern Illinois universitetą, kur įgijo biologijos laipsnį. Vėliau ketverius metus mokėsi Ilinojaus Optometrijos koledže, po ko metams išvažiavo į Oklahomą atlikti rezidentūrą. Čia mergina ne tik įgavo daug praktikos, bet sulaukė nemažai pasiūlymų atvykti į įvairias kompanijas ir susipažinti su jų produkcija bei preparatais. Ž

inoma, Rasa nepraleido progos apsilankyti gerai pasaulyje žinomų medicinos įrangos gamintojų gamyklose, kur rezidentams buvo rengiami įvairūs mokomieji kursai ir seminarai. Jie dalyvavo konferencijose, kur savo žiniomis bei ilgamete patirtimi dalijosi žinomi JAV akių gydytojai ir mokslininkai.

Rasa pusę dienos dirbo indėnų ligoninėje, o kitą pusę dienos – klinikoje. Pradžioje mergina pati prižiūrėdavo pacientus, o vėliau jai buvo priskirta studentų grupė, kurių darbą jauna medikė pati turėjo kontroliuoti ir tikrinti. Per budėjimus, kai į ligoninę atvykdavo pacientas su akies problemomis, jaunai gydytojai ne kartą teko net vidury nakties keltis ir vykti jo apžiūrėti. O pacientų niekada netrūkdavo...

Rasa sakė, kad jai kartais būdavo sunku suprasti žmones, kurie kelias dienas jausdami svetimkūnį akyje kenčia, o vieną naktį sugalvoja, jog laikas vykti į ligoninę, kad jį išimtų. Dirbdama ligoninėje mergina ne kartą susidūrė ir su rimtomis akių traumomis, kurių jai netekdavo anksčiau matyti mokantis ar atliekant praktiką. Rasa tikino, kad Oklahomoje mediko licencija leidžia daug plačiau taikyti savo praktiką nei kitose JAV valstijose. Taigi mergina galėjo pasipraktikuoti darydama kai kurias chirurgines procedūras. Tiesa, pradžioje teko pabandyti ant paprastos mėsos gabaliukų, o siūti žaizdas rezidentai mokėsi naudodami vištos šlauneles.

Gydytoja pasakojo, jog žiūrint į akis galima diagnozuoti labai daug įvairių ligų, kurios atrodo visiškai nesusiję su akimis – diabetas, aukštas kraujospūdis ir kt.

Mergina džiaugėsi, kad dirbdama tik metus rezidentūroje įgijo tiek daug patirties, kurią galės pritaikyti prieš kelias savaites pradėjusi dirbti Čikagoje.