– Kada atvykote į Jungtinę Karalystę ir kaip Jums čia sekasi?
– Paulius: Jungtinėje Karalystėje esame jau septintus metus. Negalime skųstis, nes iš tikrųjų sekasi gerai. Kaip ir Lietuvoje, prieš išvykdamas, taip ir atvykęs čia dirbu ortopedu techniku-technologu. Ši veikla man labai patinka.
– Kristina: Man teko padirbėti keliuose darbuose: nuo padavėjos iki slaugės, tačiau po trejų metų ortopedijos ir protezavimo studijų Salfordo universitete ir aš sukuosi tame pačiame rate. Šiuo metu dirbu įvairiose ligoninėse, tenka daug važinėti į skirtingus miestus, bet darbas labai įdomus.
Visa mūsų šeima susijusi su ortopedija. Pradedant Pauliaus tėčiu, pačiu Pauliumi ir dabar – manimi. Esame tuo labai patenkinti ir turime didelių planų ateičiai šioje srityje.
– Esate sporto fanatikai. Kaip jais tapote?
– Paulius: Dar iš mažens atsimenu, kad tėtis užsiiminėdavo Rytų dvikova, aš ja visuomet žavėjausi. Augant teko išbandyti įvairių sporto šakų: pramoginius šokius, futbolą, krepšinį, tautinius šokius, boksą, Rytų dvikovą, bet labiausiai domino fitnesas ir lengvasis kultūrizmas.
Didelę įtaką padarė ir antrasis mamos vyras, kurį didžiuojuosi taip pat galėdamas vadinti tėčiu. Jis nusivedė mane į sporto salę ir supažindino su svarmenimis, štangomis ir treniruokliais.
Su didele šypsena ir šiluma prisimenu tuos laikus, kai kartu sportuodavome ir grįžę valgydavome virtas bulves su varške, gerdavome varškės kokteilius su medumi ir bananais iš plastikinių kolos buteliukų. Būtent taip, metai po metų, šis sportas tapo mano gyvenimo būdu.
– Kristina: Mano tėvai visą laiką buvo aktyvūs: tėtis – buvęs imtynininkas, o mama žaisdavo tinklinį. Mamos didžiausias noras buvo, kad aš su seserimi mokėtume apsiginti ir būtume stiprios. Ji vis ieškojo mums karatė būrelio.
Taip būdama vos devynerių pradėjau karatė kyokušin treniruotes – šis sportas ir man, ir mano sesei tapo itin svarbia gyvenimo dalimi. Stovyklos, varžybos, treniruotės – tai tapo gyvenimo būdu, o treneriai ir treniruočių partneriai – artimiausiais draugais. Vadindavomės karatė šeima.
Kai persikėlėme į Jungtinę Karalystę, šito stiliaus karatė neradau savo mieste, tad teko su liūdesiu pasidėti kimono į spintą, bet su juo dar neatsisveikinau. Ir jau greitai nupūsiu dulkes...
– Esate kartu jau šešerius metus, prieš dvejus metus susituokėte. Kuo vienas kitą žavite?
– Kristina: Paulius – tvirta asmenybė. Patinka, kad jis užuot dejavęs imasi veiksmų. Patinka, kad prie jo niekada nereikia apsimesti tuo, kuo nesu. Jaučiuosi laisva ir atsipalaidavusi. Lengva gyventi, kai nėra jokių dramų, tiesiog jautiesi saugi ir mylima. Su juo jaučiuosi taip, lyg būtume dvi sielos viename kūne.
– Paulius: Atvirai pasakius, net nežinau, kaip apibendrinti, kuo Kristina žavi mane. Viskuo. Visa savo esybe. Ar esate kada nors sutikę žmogų ir jautę jausmą, jog daugiau niekada nenorite to žmogaus paleisti iš rankų ir kad jis toks artimas, lyg pažinotumėte visą gyvenimą?
Aš taip jaučiuos su Kristina. Taip jaučiuosi dabar ir taip jaučiausi, kai pirmą kartą ją sutikau.
O ką jau kalbėti, kad visada norėjau stiprios ir sportiškos moters savo gyvenime. Ačiū Dievui ir likimui, jog tokią ir turiu.
Kažkas buvo paklausęs: „Ar jūs kada nors pykstatės?“ Be abejo, pykstamės, bet aš vadovaujuosi tokia taisykle: jeigu užmigęs naktį daugiau niekada neatsibusčiau, norėčiau, jog paskutiniai mano žodžiai Kristinai būtų: „Aš tave myliu, labanakt“, o ne koks nors piktas barnis.
Gal ir skamba kvailai, bet aš tikiu gyvenimu po mirties ir nenorėčiau tame gyvenime likusią amžinybę gailėtis to, ką pasakiau savo mylimajai. Tai, manau, yra dar viena savybė, kodėl žavime vienas kitą: kad ir kaip ar dėl ko susipyktume, sugebame suprasti, jog tai yra menka – santarvėje gyventi yra maloniau.
– Savo socialinėje paskyroje „Valaitis Fitness“ esate itin atviri: keliate nepagražintas nuotraukas, vaizdo įrašuose nesibodite kalbėti atvirai apie netinkamas dietas, mitybą, sportą. Žavite ne vieną – fanų turite kelis tūkstančius. Kokias, Jūsų akimis, pagrindines klaidas žmonės daro imdamiesi sporto ar dietų?
– Paulius: Nuo pat pradžių sakėme ir vis dar laikomės tos pozicijos, kad specialiai populiarumo neieškosime ir nesivaikysime, o jeigu mūsų paskyra padės bent vienam žmogui – tikslas pasiektas. Tiesiog norime dalytis savo žiniomis, patirtimi ir gyvenimo būdu. Kam patiks – seks, kam ne – ne. Todėl ir mūsų vaizdo įrašai, nuotraukos ar informacija yra natūrali. Nematome prasmės „vynioti į vatą“, vaidinti kažką, kuo nesame. Paskyroje esame nuoširdūs ir atviri. Tiesiog būnam savimi, nėra nieko suvaidinto.
Pastaruoju metu labai išpopuliarėjo fitnesas, kūno įvaizdis, todėl ir informacijos atsirado visokios ir visur, tačiau dažnai ta informacija – klaidinga. Žmonės prisiskaito visokių nesąmonių, kaip „per 9 dienas numest svorio“ ar apie „15 dienų detoksikacijos programą“ ir pradeda alinti savo organizmus, laikytis badavimo dietų, daryti „išsivalymus“, nors tam yra Dievo duoti kepenys ir inkstai. Ir dažniausiai tokios griežtos ribojančios dietos anksčiau ar vėliau atsiliepia organizmui ir jei nesugadina sveikatos, tai bent jau dideliais rezultatais nestulbina. Viskas būna laikina, nes ar ilgai žmogus gali save alinti tokiomis „dietomis“? Galų gale jis grįžta prie senų įpročių.
– Kristina: Dažnai žmonės norimiems rezultatams pasiekti pasirenka netinkamus įrankius. Geriausias pavyzdys yra merginos, kurios nori stangraus kūno, dailių linijų, bet viskas, ką jos daro, tai tik begalę laiko praleidžia darydamos kardiotreniruotes, o ne augindamos liesus raumenis. Tai rodo mažą supratimą apie tai, kaip veikia žmogaus organizmas.
Vėlgi negalima kaltinti žmogaus, nes iš tokios gausybės informacijos sunku išsirinkti tinkamą: vienur rekomenduojama bėgioti, kitur – eiti į aerobiką.
Vaikinams, ypač jauniems ir tik pradedantiems sportuoti, didžiausia klaida yra ta, kad jie į sporto salę ateina su didžiausiais EGO. Ko gero, tai noras pasirodyti prieš merginas.
– Kodėl, Jūsų manymu, žmonės, vos pradėję sportuoti, suklumpa?
– Paulius: Viena dažniausių priežasčių, dėl ko žmonės suklumpa, yra ta, kad pradedama sportuoti laikantis požiūrio „viskas arba nieko“. Imamasi griežtų dietų, pačių sudėtingiausių sporto planų, einama į sporto klubą kiekvieną dieną, valgoma nepakankamai ir dėl to labai greitai perdegama, pavargstama... Ir viskas dėl ko? Tam, kad pasiektum kažkokį savo susigalvotą (dažnai ir nerealų) tikslą per kuo trumpesnį laiko tarpą?
Žmonės dažnai ieško tos stebuklingos formulės ar stebuklingos piliulės, kuri greit ir lengvai padės pasiekti rezultatų, o kai tokios neranda ar rezultatų taip greitai nepamato, jie suklumpa ir nuleidžia rankas.
– Kristina: Labiausiai apmaudu būna matyti, kaip jaunos merginos gadinasi sveikatą besivaikydamos skaičiukų ant svarstyklių. Dažnai merginos sako, kad sveikai maitinasi ir sportuoja, bet tokio gyvenimo būdo esmė yra turėti sveiką ir gražų kūną ir vidumi, ir išore, o joms ir mėnesinių ciklai dingsta, atsiranda nuotaikų kaitos bei kiti sveikatos sutrikimai. Tai verčia susimąstyti, kaip toji „sveika gyvensena“ atrodo jų akimis.
– Sveikai gyvenate, nerūkote, nepiktnaudžiaujate alkoholiu. Kaip manote, kokia motyvacija gyvenime padėtų kitiems žmonėms sekti Jūsų pavyzdžiu?
– Kristina: Kadaise teko rašyti darbą apie cigaretes ir jų žalą organizmui ir įstrigo vienas straipsnyje perskaitytas sakinys: „Jei cigaretės būtų išrastos šiais laikais, dėl jose esamų cheminių medžiagų jos būtų uždraustos įstatymo.“
Nesame taip priešiškai nusiteikę prieš alkoholį. Kartais malonu išgerti taurę raudono vyno prie skanaus patiekalo. Kitas reikalas, kai alkoholiu piktnaudžiaujama ar jis tampa vakarėlio būtinybe. Jeigu žmogus negali be alkoholio atsipalaiduoti ar gerai praleisti laiko, tai jau problema.
– Paulius: Vienas mūsų draugas gyveno labai nesveiką gyvenimo būdą. Nors turėjo du vaikus ir žmoną, rūkė, gėrė, prastai maitinosi, turėjo antsvorio, gyveno taip, lyg būtų neįveikiamas.
Viskas pasikeitė, kai iš daktarų išgirdo liūdną, baisią žinią – smegenų auglys. Tai sukrėtė jį ir privertė pasikeisti. Jis metė rūkalus, atsisakė alkoholio, pradėjo sportuoti, rado sau mėgstamą sporto šaką – ekstremalų kalnų dviračių sportą, pradėjo bėgioti. Pakeitė mitybos įpročius. Kad ir kokia baisi ta diagnozė buvo, jis ligą įveikė, bet tai buvo jam kaip priminimas, kad nesame nemirtingi, kad turime rūpintis savimi, savo vieninteliais namais – savo kūnu, kad kuo ilgiau ir kuo kokybiškiau galėtume gyventi ir dalytis gyvenimu su artimaisiais, užauginti vaikus, pamatyti anūkus.
Nors kartais gali arklį atvesti prie vandens, bet negali priversti jo gerti. Būna, žmonėms neužtenka paskaityti apie kito žmogaus patirtį, būtinai reikia sukrėtimą patirti patiems. Gaila, kad kartais tai nesibaigia laimingai.
Nereikia laukti, kol kažkas atsitiks, kad pasiryžtum pokyčiams, nereikia tam laukti Naujų metų ar pirmadienio. Reikia turėti tvirtą priežastį, tvirtą suvokimą, kodėl nori pokyčių, ir tiesiog imtis priemonių.
