Su „Tiesa“ kalbėjęs M. Raugalas dalinosi sunkiais išgyvenimais ir atvirai papasakojo, kaip jam pavyko padaryti sėkmingą karjerą.
– Kokiais keliais vedinas atkeliavote į Londoną?
– Po vidurinės mokyklos Jungtinė Karalystė ir kitos šalys man dar atrodė lyg nepasiekiama svajonė. Galimybėmis mokytis svetur domėtis pradėjau kiek per vėlai, kad pasiekčiau tikslą. Vidurinėje mokykloje, kurioje mokiausi, informacijos apie studijas užsienyje visiškai nebuvo. Net ir apie studijas Rygoje išgirdau atsitiktinai.
Norėjau studijuoti verslą/ekonomiką ir iš pažįstamų sužinojau, kad Rygoje yra geriausia šios srities bakalauro programa Baltijos šalyse: studijos – anglų kalba, dėstytojai – atkeliavę iš viso pasaulio. Tad iškeliavau studijuoti ekonomiką ir verslą Stokholmo aukštojoje ekonomikos mokykloje (angl. „Stockholm School of Economics in Riga“).
Taip pat labai norėjau pakeisti aplinką. Žinojau, jeigu liksiu studijuoti Vilniuje, tikriausiai dar ketverius metus teks gyventi su tėvais. (juokiasi - aut. past.)
Beveik prieš penkerius metus, 2010-ųjų rugsėjį atvykau gyventi į Londoną. Iš tikrųjų, pirmą kartą Londone apsilankiau 2009-aisias per Naujuosius metus ir, pamenu, jis paliko man didelį įspūdį. Ypatingai Canary Wharf rajonas su savo dangoraižiais. Atsisėdau ten naktį ir pamaniau, kad norėčiau vieną dieną dirbti būtent čia.
Grįžęs į Lietuvą į darbus Londone prašiausi „aklai“: be pažinčių ir neturėdamas jokios praktikos. Pavyko gauti tokią knygą „Times 100 Top Graduate Employers in the UK“, kurioje buvo apstu informacijos apie geriausias Jungtinėje Karalystėje esančias kompanijas, siūlančias galimybes neseniai studijas baigusiems jaunuoliams. Pasisekė iš šešto karto.
Persikėliau į Londoną jau žinodamas, kur dirbsiu – viename iš didžiausių Jungtinės Karalystės bankų.
Bankas, į kurį patekau, buvo vienintelė finansų įmonė, į kurią pildžiau paraiškas. Niekada neplanavau dirbti banke, bet taip jau susiklostė ir dabar tuo esu visai patenkintas, nes net ir banke pavyko patekti į norimą rinkodaros departamentą. Žinojau, kad grįžti į Lietuvą visada galėsiu, o išvažiuoti į Londoną dirbti viename didžiausių bankų, „Royal Bank of Scotland Group“, prieš tai net nestudijavus Jungtinėje Karalystėje – galimybė, kuri gali ir nepasikartoti.
– Kaip sekėsi „šviežiai iškeptam“ imigrantui pritapti ne tik naujame darbe, bet ir svetimoje šalyje?
– Pirmus šešis mėnesius praleidau įvairiose pozicijose banko filialuose, įskaitant ir darbą „prie langelio“, ir įvairių finansinių produktų pardavimą klientams gyvai ir telefonu.
Po dvejų metų darbo gavau pasiūlymą paaukštinimui, tačiau pozicija buvo laikina. Supratau, kad tai rizikinga, bet nenorėjau praleisti geros galimybės. Dar po 9 mėnesių kompanijoje vyko didelė restruktūrizacija, buvo atleisti daugiau nei tūkstantis darbuotojų.
Aš numačiau artėjančią nepalankią situaciją iš anksto, tad keliais mėnesiais anksčiau buvau pradėjęs aktyviai ieškoti naujo darbo. Paskutinę darbo dieną jau turėjau naują darbo pasiūlymą.
Pradėjau dirbti „Lloyds Banking Group“. Po visų praktikų ir įgytos patirties tapau rinkodaros planavimo vadovu (angl. Marketing Planning Manager).
Negana to, praėjusių metų gale įstojau į verslo magistrantūros studijas Madride. O Madridą pasirinkau todėl, kad jame yra viena iš geriausiai vertinamų verslo mokyklų (angl. IE Bussiness School) visoje Europoje. Beje, studijų kaina mažesnė nei daugumos panašių studijų programų Jungtinėje Karalystėje. Studijuoju nuotoliniu būdu, reguliariai važinėju į Madridą.
Deja, šių metų pradžioje prieš tampant privačios bankininkystės taupymo produktų vadovu, darbus laikinai teko pristabdyti – du mėnesius negalėjau dirbti. Buvau „atkritęs“ dėl nugaros traumos, kurią patyriau praėjusių metų birželį, tačiau nuo Kalėdų sveikata laipsniškai vis blogėjo, ir galiausiai vasario pabaigoje teko darytis operaciją.
– Kaip sveikatos problemos pakeitė tavo gyvenimą?
Nežmoniški skausmai, nuo kurių nuolat pabusdavau naktį, naktiniai vizitai į ligoninę, kad gaučiau nuskausminamųjų, nuolatinis vaistų gėrimas: nuo ryto iki vakaro. Neilgai trukus jau tegalėjau vaikščioti tik lazdelės pagalba, susirietęs lyg būčiau 80-ties.
– Jaunam žmogui tai tikras siaubas. Juk kenčiant skausmą dar kaustydavo ir baimė, kad ateityje galite nevaikščioti apskritai...
– Taip, buvo nekas. Daug skausmo ir nevilties. Ta rizika turbūt atrodė didesnė nei buvo iš tiesų. Buvo sunku ją blaiviai vertinti: kai gydytojai tau pasako, kad po tokios operacijos visada yra rizika, kad liksi paralyžiuotas žemiau juosmens visam gyvenimui... Aišku, tai nutinka be galo retai, ypač šiais laikais, tačiau buvo baisu.
Tuo pačiu paskutinėmis dienomis jau laukiau operacijos – žinojau, kad jei viskas praeis gerai, nežmoniški skausmai pagaliau pasibaigs.
– Kaip jaučiatės dabar?
– Dabar, po 4,5 mėnesio, jaučiuosi daug geriau. Pabaigiau fizioterapijos kursą, vis dažniau ir ilgiau plaukioju baseine, lankau pilates treniruotes. Kartais nugarą dar šiek tiek pamaudžia, ypač rytais, bet nepalyginsi su tuo, kaip jaučiausi anksčiau.
Darbe irgi „prisitaikiau“: gavau specialią patogią kėdę ir stalą, prie kurio galiu dirbti tiek sėdėdamas, tiek stovėdamas. Taip kaitaliojant pozicijas, nugara daug mažiau pavargsta.
– Kaip visa tai paveikė Jūsų įprastą gyvenimą?
Ši visa situacija pakeitė mano požiūrį į gyvenimą. Pradėjau labiau vertinti tai, ką turiu, supratau, kaip lengvai galiu viską prarasti.
– Tikriausiai buvo nelengva būti ir vienam, be šeimos.
– Po operacijos artimieji ir draugai aplankė ligoninėje, o mama buvo net atvažiavusi savaitei prižiūrėti manęs.
Palaikymo iš artimųjų ir draugų šiek tiek trūko, ypatingai gyvenant vienam, tačiau ne dėl jų kaltės. Aš pats stengiausi nerodyti, kad man sunku, apsimesdavau, kad viskas visai neblogai. Nenorėjau, kad pergyventų tėvai, nenorėjau būti našta draugams. Nors žinau, kad jie būtų padarę viską, jei tik būčiau paprašęs.
Apskritai, 2014-ieji buvo turbūt „turiningiausi“ metai gyvenime. (Šypsosi aut. past.). Po trejų santuokos metų išsiskyriau su tuometine žmona, laviravau tarp magistro studijų ir pilno etato darbo, o prie visko dar prisidėjo pašlijusi sveikata.
– Tai juodasis periodas praeityje?
– Taip, dabar esu labai laimingas, sveikata nors dar ne 100 proc., bet vis gerėja, džiaugiuosi darbu, o meilės fronte – naujais nuostabiais santykiais.