Tai – ne vieninteliai klausimai, rūpėję prieš susitinkant su žmogumi, kuris pelnė ne vienos pasaulio šalies apdovanojimų, o Lietuvoje buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, „Lietuvos diplomatijos žvaigžde“, tituluotas „Auksine Lietuvos širdimi“, „Lietuvos garbe“, vieno internauto pavadintas „šventu žmogumi tiesiogine šio žodžio prasme“. Dievo vyras ar tiesiog Žmogus?

– Jūs sakote: „Pas mus, Afrikoje“, taip pat sakote: „Čia, Lietuvoje.“ Gimėte Klaipėdoje. Jūsų lietuvė motina buvo katalikė, vokietis tėvas – liuteronas. Turite lietuvišką ir vokišką vardus ir labai vokišką pavardę. Augote Vokietijoje. Mokslus krimtote iš pradžių Vokietijoje, vėliau – Italijoje. Dirbote Amerikoje, Kanadoje, Brazilijoje. Tada – 34 misionieriaus gyvenimo metai Ruandoje – mažoje Afrikos valstybėje su didelėmis problemomis. Prieš dešimtmetį jūsų misija atsigręžė ir į Lietuvą: Kėkštų kaime Kretingos rajone, senelio turėtose žemėse, įkūrėte Jaunimo sodybą, kuri iš pradžių priglaudė Kalotės sąvartyno vaikus, o dabar jau tapo užuovėja dideliam būriui šilumos, gerumo ir normalaus gyvenimo ištroškusių vaikų bei jaunuolių. Ar dažnai susimąstote, kas jūs toks – Hermanas Jonas Šulcas? Kaip įvardytumėte savo tapatybę? Esate paprastas žmogus, žmonių ir Bažnyčios tarnas? Ar, kaip jus neseniai pavadino vienas Lietuvos kunigas, esate tiesiog Dievo vyras?

– Nemėgstu tokio atskyrimo: esi vokietis, žemaitis ar lietuvis. Jei esi atviras svetimai kultūrai, praturtini save. Vis dėlto prisipažinsiu, kad labiausiai jaučiuosi esąs italas. Italijoje prabėgo mano svarbiausi gyvenimo metai, ten sutikau gerų auklėtojų, subrendau, apsisprendžiau dėl savo kelio, studijavau. Ir Italijos kultūra man patinka.

– Atrodo, kietų apibrėžčių nepripažįstate?

– Tai tiesa, tačiau nesakau, kad man nesvarbu, kas ir koks esu. Kiekvienam reikia turėti savo identitetą, jį vertinti, puoselėti ir ugdyti, tačiau lygiai taip pat turime būti atviri gyvenimui ir žmonėms, kurie neabejotinai turi įtakos asmenybei.

„Dievas mums davė protą ir laisvę“

– Ar šiandien jau galite pasakyti, kas jus atvedė į Ruandą, kuri tapo jūsų didžiosios misijos vieta? Dievas, likimas, atsitiktinumas?

– Man įdomu, ką žmonės vadina likimu. Ar tai, kad žmogus gimė Vilniuje arba Klaipėdoje, jau yra likimas? Jeigu ne, kas jis yra?

– Galbūt tai yra šiaudas žmonėms, kurie netiki Dievą, bet nori kuo nors tikėti?

– Gal... Bet tai – ne atsakymas. Manau, kad labai paviršutiniška atsakomybę už savo elgesį, gyvenimą suversti atsitiktinumui. Nors tokių aiškintojų sutinku vis dažniau. Tikiu tuo, ką jaučiu ir kas man yra brangiausia. Jaučiu, kad Dievas mus sutvėrė ne durnelius, kad davė aiškų protą ir laisvę – galimybę būti laisviems. Pripažįstu, yra įvykių, kurie nepriklauso nuo mūsų – tai yra tam tikra paslaptis. Aš asmeniškai jaučiu, kad mano gyvenime gražiai sutampa daug įvykių. Lyg kokia nematoma miela jėga man padėtų ir parodytų, kaip reikėtų pasielgti. Kiti tai pavadintų likimu. Aš tai vadinu maldos rezultatu. Kiek daug žmonių eina pas burtininkus ir klausia, kas su jais bus. Koks neprotingas elgesys! Žmogau, negi tu nesupranti, kad bus tai, ką tu darai dabar?..

Ruandos specialiai neieškojo

– Kokiomis aplinkybėmis jūsų galvoje pirmą kartą plykstelėjo Ruandos vardas?

– Neprisimenu. Ruanda man buvo visai nepažįstama, aš jos specialiai neieškojau. Dirbdamas San Paule, Brazilijoje, du kartus lankiausi Amazonijoje pas kunigą misionierių Aleksandrą Bendoraitį. Jis užsitarnavo didžiulį autoritetą, nuveikė daug darbų: maitino ir šelpė vargšus, įkūrė didelę ligoninę su moderniausia įranga, operacinėmis, kondicionieriais.... Kai kurie garbingas pareigas Romoje einantys lietuvių kunigai apie A. Bendoraitį ne kartą sakė: „Tas nėra tikras kunigas.“ Romos kunigai degė pavydu, o man A. Bendoraitis buvo įkvepiantis pavyzdys, kokia gali būti misionieriaus tarnystė.

– Ar negirdėjote panašių vertinimų apie save, kad nesate tikras kunigas?

– (Po pauzės) Dar ne. Gal dar sulauksiu. Aš tik girdėjau, kad esu kitoks.

– Ne kartą prasitarėte, kad esate neramaus būdo, nemėgstate masinių judėjimų, nepakenčiate pataikavimo autoritetams ir dažniausiai einate prieš srovę. Kaip tokiems žmonėms sekasi įsipaišyti į Bažnyčios sistemą, paremtą dogma, paklusnumu, kurioje labai aiški hierarchija, kurioje kunigai vadinami Bažnyčios tarnais?

– (Juokiasi, pauzė) Sakyčiau, kad nesiseka viršininkams, kurių kelyje pasitaiko tokių kaip aš. Mano viršininkas Romoje nesako, kad esu nenormalus. Jis tik sako, kad mano gyvenimas nenormalus. Labiausiai dėl to, kad, turėdamas tokį didelį ūkį Afrikoje, ir Žemaitijoje ėmiausi kurti Jaunimo sodybą. Aš ir pats, pradėjęs darbus toje sodyboje, ilgokai vengiau, gėdijausi apie ją kalbėti, kad manęs nevadintų bepročiu: kaip galima dirbti dviejuose žemynuose?!

– O kaip jums pačiam atrodo misija dviejuose žemynuose?

– Kitaip negaliu. Ruandoje jaučiuosi reikalingas. Ir Lietuvoje jaučiuosi reikalingas.
Misionierius, plaukiantis prieš srovę

H. J. Šulcas mažiausiai kalba apie tai, kaip daugelis žmonių įsivaizduoja misionieriaus veiklą: kaip jis atvyksta į svetimą kraštą, skelbia Dievo žodį, gaudo aveles ir atverčia jas į tikrąjį tikėjimą. Apie tokius misionierius žmonės yra skaitę knygose, matę filmuose. Skaniai nusijuokęs, kunigas sako ir pats matęs tokių paveikslų, kuriuose ant jūros kranto arba aukšto kalno stovi misionierius ilga žila barzda, rankoje laiko didžiulį kryžių ir laimina jį apspitusią minią kitatikių. Sako, kad daug kur yra taip buvę. Priduria, kad kiekvienas sveiko proto žmogus turi suprasti, jog šiandien taip nebetinka.

– Vis dėlto misionierius yra ne tik laisvas, bet ir atsakingas. Argi Bažnyčia neįpareigoja jūsų ne tik „trokštančius pagirdyti, alkanus papenėti“, statyti dirbtuves, amatų mokyklas, bet ir skelbti tikėjimo tiesas bei krikštyti, kad jie įtikėtų Dievą?

– Mano sodyboje šalia kalvystės, suvirinimo ir kitokių dirbtuvių yra koplyčia. Beveik visi, kurie pabūna joje, sako, kad gražesnėje vietoje nėra meldęsi. Jie, ruandiečiai, bažnyčioje gieda, šoka. Aš aiškinu, kad jie šoka ne taip, kaip šoktų baruose, bet iš džiaugsmo, kad gali melstis, kad gali pajusti, jog gyvenimas yra ne tik bulvės, salotos ir burokai. Kad yra ir kitas matmuo. Visuomet atsiranda vaikų, jaunuolių ar suaugusių žmonių, kurie norėtų būti pakrikštyti. Nepuolu krikštyti tuojau pat. Aš tik įžiebiu jų norą – savo pavyzdžiu, savo gyvenimu.

– Norite pasakyti, kad jūs nežinote, kokiems gyvūnams, žolėms ar gėlėms jie šoka, kokiems dievams meldžiasi jūsų pastatytoje bažnyčioje?

– Ar jūs turite sąrašą, kiek ir kokių dievų yra?

– Neturiu. Niekas neturi, bet toks klausimas kyla tikrai ne vienam žmogui.

– Labai nemėgstu šito dalyko išsakyti žodžiais, detalizuoti. Tik pasakysiu, kad iki man atvažiuojant misijoje kasmet buvo pakrikštijama po kelis šimtus, kartais – net tūkstančius žmonių, daugiausia suaugusiųjų. Katekizmą jie išmokdavo mintinai, bet jo nesuprato. Pats girdėjau, kaip aiškino, kad Šventoji Dvasia yra Dievo žmona.

– Vadinasi, dideliu pakrikštytųjų skaičiumi pasigirti negalite?

– Tikrai ne. Mano veikla pakrypo kiek kitaip. Katekizacija yra įvairių formų. Manau, darbas yra viena jų.

Vilties sala Afrikos vidury

Į Ruandą H. J. Šulcas atvažiavo 1978-aisiais. Misiją pradėjo labai kukliai, iš pradžių tekdavo aukoti Mišias atsisėdus ant kuprinės po medžiu. Tenykščiai žmonės misionierių pasitiko įtariai. Jie dar nebuvo matę baltaodžio. Apylinkėse buvo vienas kitas katalikas, tačiau kunigas prisimena, kad apie Dievo žodį su vietiniais iš pradžių kalbėjo santūriai. „Kai pilvas gurgia, ne Dievas rūpi, – trumpai taria. – Supratau, jei noriu jiems kalbėti apie gerąjį Dievą, pirmiausia turiu padėti jiems gyventi ir išgyventi.“ Sodyba Mušos kaime, už 60 kilometrų nuo sostinės Kigalio, pradėjo kilti 1982-aisiais. Kaip vilties ir geresnio gyvenimo sala. Šiuo metu joje yra apie 40 pastatų. Nuolatos gyvena apie 120 našlaičių nuo 2 iki 22 metų (buvo laikas, kai globotinių būta dukart daugiau) – visi jie turi maisto, pastogę, išleisti į mokyklą, išmokyti rašto, amato. Yra ambulatorija, į kurią kasdien ateina po 40, 50, kartais ir po visą 100 žmonių. Čia jie gauna vaistų, lengvesni ligoniai gydomi vietoje. Yra kelios amatų dirbtuvės, mažas malūnas, ūkis su 8 karvėmis, 15 kiaulių, 40 ožkų, 300 vištų. Yra 400 vietų gimnazija-licėjus, kurio aukštesniuose kursuose mokoma informatikos, statybos, agronomijos... Misija turi laukus, didelį laistomą daržą – tai tikra retenybė. Yra laboratorija, kurioje gaminamas pelargonijų ir avokadų aliejus, kuris tiekiamas farmacijos pramonei ir duoda šiek tiek pajamų. Žinoma, gyvenamieji namukai, bažnyčia.

Kunigas sako niekada netikėjęs, kad sodyba taip išaugs. Niekada neskaičiavo, kiek vaikų čia baigė gyvenimo pradžiamokslį. Spėja, kad būtų mažiausiai 10 tūkstančių. Septyni jo vaikai (taip H. J. Šulcas vadina savo globotinius) baigė universitetą, keli dirba teisėjais, mokyklų vadovais, yra kunigų, nemažas būrys gerų amatininkų. Yra nemažai baigusiųjų gimnaziją ir dirbančiųjų policijoje, seniūnijose... Misionierius sutinka, kad tie vaikai ir jaunuoliai išsitraukė laimingą gyvenimo bilietą.

Tamsioji rojaus pusė

Sakydamas, kad Ruandoje atrado rojų, kunigas H. J. Šulcas turi galvoje nuostabią gamtą ir stebėtiną čia sutiktų žmonių būdą – jų nuoširdumą, svetingumą, mokėjimą džiaugtis ir sielos giedrumą. Visa kita į rojų nepanašu. Ruanda – viena neturtingiausių valstybių pasaulyje. Tris kartus už Lietuvą mažesnėje šalyje gyvena tris kartus daugiau žmonių. Vidutinė gyvenimo trukmė – vos 40 metų. Iki trejų metų išgyvena tik pusė Ruandos vaikų, vaikų iki penkerių metų mirtingumas siekia 20 procentų. Šalyje beveik nėra pramonės. Trūksta mokyklų, gydymo įstaigų, darbo. Sunku įsivaizduoti, kaip 8–10 asmenų šeima per metus išgyvena maždaug už 150 eurų. Dauguma žmonių valgo kartą per dieną, neretai badauja. Mėsos paragauja du tris kartus per metus. Kai numiršta, laidojami prie menkų savo trobelių, net be karstų. Jie neturi pinigų toms varganoms šešioms lentoms, kad būtų palaidoti kitaip.

Dėmė ant pasaulio sąžinės

– Ar atsakėte sau, kaip atsitiko, kad žmonijos lopšyje vadinamame žemyne XXI a. pradžioje sveikus ir protingus žmones reikia mokyti, kaip užsiauginti morkų ar pupelių, kaip užsiauginti vištų, mokyti elementariausios higienos? Atrodo, kad Amerikoje, Europoje ir Afrikoje laikas teka skirtingai, ir XXI a. čia ateis po 100 metų, o gal ir dar vėliau.

– Man atsakymas aiškus, tačiau negaliu apie tai kalbėti garsiai. Galiu tik iš tolo palyginti Ruandą su kadaise klestėjusiu pavyzdingu savarankišku senelio ūkiu Žemaitijoje. Kai senelius nuvarė nuo savo žemės, kai į ją atėjo svetimi, iš to ūkio nieko neliko. Ruandoje klesti didžiulė tamsybė, žmonėms nežinomas jausmas, kad gyvena savoje žemėje, kad turi organizuotis, tvarkytis savo gyvenimą.

Ne kartą anksčiau kunigas H. J. Šulcas yra sakęs, kad dabartinė situacija Ruandoje ir visoje Afrikoje ­– žiauraus visuotinio kolonializmo padarinys. Afrika ir jos gyventojai palikti likimo valiai. Juk ne be reikalo buvęs Didžiosios Britanijos ministras Tony Blairas Juodąjį žemyną yra pavadinęs dėme ant pasaulio sąžinės. Ruanda – akivaizdžiausias pavyzdys, kaip galingosios pasaulio valstybės išnaudojo šio žemyno turtus ir žmones, ilgam sutrikdė visuomenių natūralią ekonominę, socialinę ir politinę raidą. Galop tai atvedė iki chaoso, iš kurio ne taip paprasta išbristi.

Tūkstančio kalvų ir milijono kapų šalis

H. J. Šulco misiją Ruandoje galima laikyti vilties ir sėkmės istorija. Taip buvo iki 1994-ųjų, kai šalyje buvo įvykdytas vienas žiauriausių pasaulio istorijoje genocidų. Hutų (gausiausia Ruandoje gyvenanti etninė grupė) radikalai per 100 dienų išžudė apie 1 mln. tutsių ir nuosaikių hutų. Žudynės atvėrė skaudulius ir pasaulio dvasioje – jas abejingai stebėjo pasaulio galingieji, JAV, Jungtinės Tautos. Tai buvo vadinama „gentiniu konfliktu“, „pilietiniu karu“. Pačioje genocido pabaigoje JAV vis dėlto išdrįso pavadinti Ruandos įvykius tikruoju vardu. Deja, per vėlai. Ruanda, iki šiol vadinta tūkstančio kalvų šalimi, jau buvo virtusi milijono kapų šalimi.

Per stebuklą likęs gyvas kunigas H. J. Šulcas sako, kad tuo metu išgyveno tikrą pragarą. Ruandoje nebuvo anoniminės mirties, nebuvo dujų kamerų ar koncentracijos stovyklų. Mirtis Ruandoje buvo iš matymo pažįstama: čia kaimynai žudė kaimynus, mokytojai – mokinius, pacientai – gydytojus, parapijiečiai – kunigus. Ir atvirkščiai. Žudė nuosekliai, šukuodavo kiemus ir kaimus, bananų giraites. Žudė kūdikius, jaunuolius, senius, prieš mirtį iškankindavo, išsityčiodavo, išniekindavo žmogiškumą. Genocidas neaplenkė ir laimingojo Mušos kaimo. Iš 120 sodyboje gyvenusių vaikų gyvi liko tik dvylika. Keli iš jų, kunigo žodžiais, „leido sau numirti“. Jam pačiam gyvenimas tapo nebemielas, širdį slėgė nepakeliamas sielvartas, prasidėjo depresijos antpuoliai. „Eidavau į mišką, kur galėjau išsiverkti, melstis ir prašyti Dievo, kad mane pasiimtų.“ Tačiau Dievo planas buvo kitoks.

Hermanas Šulcas
Kadangi H. J. Šulcas buvo įtrauktas į kruvinus žudikų sąrašus, trumpam išvyko iš šalies, pagyveno Vokietijoje. „Po dviejų mėnesių, dar tebevykstant kovoms, grįžęs į Ruandą, rinkau sulaukėjusius mažus vaikus, kurie gyveno savanoje su hienomis ir kitais laukiniais žvėrimis, mito žolėmis ir driežais, buvo pamiršę žmonių kalbą ir nenorėjo jos prisiminti. Jie lojo kaip šunys, mėgdžiojo kitų žvėrių balsus, kurie jų nelietė, pasigailėjo.“ Sodyba buvo nuniokota, išgrobstyta. Atstatymo darbai truko daugiau nei dvejus metus – daugiausia geravalių pasaulio žmonių, kuriuos sukrėtė Ruandos tragedija, aukomis.

Kur buvo gerasis Dievas?

– Kur buvo gerasis Dievas, kai Ruandoje vyko velniškas genocidas? Kai per 100 dienų milijoną kartų buvo paniekinta žmogaus gyvybė? Ar nesusvyravo jūsų tikėjimas?

– Ar tai Dievas liepė žmonėms žudyti? Klausimas neteisingas. Tai Dievas turi mūsų klausti: „Kas tu, žmogau, esi? Ką darai? Ar aš tave durnelį sutvėriau? Ar aš tau nedaviau laisvės? Ar aš tau nedaviau širdies? Kodėl tu taip gadini žmones ir žemę?“

– Bet juk mirti pasmerkti Dievo vaikai nebuvo laisvi ir neturėjo jokio pasirinkimo.

– Taip, bet vadai galėjo pasirinkti. Jie galėjo baigti karą – tai priklausė nuo jų. Reikia klausti ne Dievo, bet François Mitterrand’o, Billo Clintono, Kofi Annano, reikia klausti Saugumo Tarybos, kodėl neleido kareiviams, kurių tuo metu Ruandoje buvo keli tūkstančiai, ginti moterų ir vaikų. Čia ne Dievas, čia žmonės darė – darė viską labai sąmoningai.

Atsiprašymas

Po ketverių metų Ruandos buvo atsiprašyta.

– Ar Ruanda atleido?

– Ne, neatleido. Ir aš neatleidžiu. Paaiškinsiu, kodėl. Taip, Dievas mus moko atlaidumo, bet noriu aiškiai pasakyti, kad su atlaidumu žaisti neturime teisės. Priminsiu Evangelijos pamokymą: „Nemėtykit perlų kiaulėms.“ Šitiems negaliu atleisti. Aš jiems atleisčiau, jeigu jie darbais įrodytų, kad yra žmonės. Paradoksas, bet jie vaikšto tarp mūsų. Ir nieko...

– Ar jie dar gali tapti žmonėmis?

– Teoriškai taip. Bet aš nekuriu iliuzijų misterijos ir nemanau, kad visus žmones galima pataisyti.
 
– Tai ką daryti? Kaip išsaugoti žmogiškumą?

– Jau sakiau. Nepamiršti, kad Dievas žmogui davė širdį, protą ir laisvę. Dievas nejuokauja su mums duotomis dovanomis, todėl turime ir turėsime atsakyti už tai, kaip su jomis elgiamės.

Šaltinis
Žurnalas „Valstybė“
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (5)