Šiandien, sakei, skubėsi į šokių pamokas. Nuo kada šoki?

Nuo šešerių, ir šokau dvylika metų, buvau profesionali sportinių šokių šokėja. Paskutinius metus šokau viename garsiausių Lietuvoje sportinių šokių klubų „Dileksa“, tačiau juos mečiau būdama abiturientė – tėvai (mama – Diana Sugintienė, vestuvių planavimo paslaugas siūlančios bendrovės „Mūsų partneriai“ direktorė, tėtis – Virgilijus Sugintas, teisininkas, – aut. past.) liepė rinktis: arba šokiai, arba mokslai. Pasirinkau pastaruosius.

Trejus metus, kol studijavau, šokius buvau apleidusi, tačiau atvykusi į Londoną juos iš naujo atradau. Pati nešoku, esu šokių asistentė ir padedu jų mokytis neprofesionalams. Patiriu didelį malonumą, už kurį gaunu pinigus. Sulaukiu kvietimų grįžti šokti į Lietuvą, bet aš kategoriškai atsisakau – savo jau atšokau.

Į Britaniją išvykai iš karto po vidurinės?

Taip, ir tam paskatino tėvai. Aš – vienas vaikas šeimoje, ir visiems toks tėvų žingsnis pasirodė keistas. Bet jie, manau, suvokė, kad, jeigu neatplėš manęs dabar, tai aš visą gyvenimą pas juos ir gyvensiu: šiltai, patogiai, niekuo nesirūpinsiu, žodžiu, bus ramu. Iš pradžių buvo blogai, labai blogai, bet dabar tėvams galiu tik padėkoti, kad spyrė į užpakalį.

Į Britaniją atvykau, kai Lietuva tapo ES nare, įstojau į Liutono Bedfordshiro universitetą studijuoti reklamos ir marketingo komunikacijas. Visus tuo trejus studijų metus man čia buvo taip blogai, kad likti nė nesiruošiau. Liutonas – mažas miestelis, neturėjau kuo užsiimti, sėdėdavau namuose, verkdavau. Nebuvau patenkinta gyvenimu, bet žinojau, kad atvykau mokytis, o mokslai man patiko, žinojau, kad pagrindinę užduotį atlieku, ir kentėjau, bet su sąlyga, kad baigusi mokslus grįšiu namo.

Pirmus metus kompleksavau dėl kalbos, beveik nieko nesuprasdavau, per paskaitas „stresuodavau“, bijodavau, kad tik manęs nepaklaustų. Buvo klaiku, praėjau tikrą pragarą ir tik bendraudama su draugais persilaužiau.

O kas buvo gero?

Geras universitetas, mokiausi specialybės, kurios nemokoma Lietuvoje, ir kuri man labai patiko, nors dabar knygas skaitau iš visiškai kito serialo (apie jas – vėliau, – aut. past.). Tapau savarankiškesnė, be to, atradau gerą draugę brazilę Maricy. Ji man – kaip sesuo, padeda man gyventi, parodė daug dalykų, jos dėka aš pasikeičiu.

Kaip pasikeitei?

Įgijau drąsos gyventi viena. Jeigu prieš pusę metų man būtų pasakę, kad viena atvažiuosiu į Londoną, būčiau nepatikėjusi. Lietuvoje visą laiką gyvenau su tėvais, Liutone – su draugu, taigi erdvės savarankiškumui neturėjau. Supratau, kad atėjo metas gyventi vienai, išbandyti save daugelyje sričių ir save atrasti.

Ir ką Londone viena veiki?

Atlieku praktiką. Anglijoje be praktikos, kaip žinot, – nė žingsnio. Dirbu „Trident“ kompanijoje, kuri priklauso „Edexcel“ – nacionaliniam egzaminų centrui. Jis, beje, rūpinasi visų žmonių išsilavinimu, organizuoja įvairius kursus. „Trident“ pagrindinė veikla – organizuoti darbo praktikas mokyklinukams ir jaunimui. Aš dirbu su moksleiviais, mano pareigos yra lankyti kompanijas ir tikrinti darbo saugą, ar aplinka tinkama dirbti jauniems žmonėms (jau aplankiau BBC, „Morgan Stanley“, „Siemens“, „JP Morgan“, „Arcadia group“ ir kitas), bei aptarti su būsimais darbdaviais jaunuolių perspektyvas.

Galimybe patekti į dideles kompanijas labai džiaugiuosi. Neseniai, pavyzdžiui, lankiausi viename dideliame banke ir bendravau su pačiu jo prezidentu, kuris skyrė man laiko, pats vedžiojo ir aprodė savo valdas. BBC kompanijoje, be to, ką reikėjo pamatyti, dar pamačiau sales, kuriose filmuojamos laidos (tą vakarą turėjo vykti Kylie Minogue pasirodymo filmavimas, man parodė jos persirengimo kambarį). Kiekvieną dieną, turėdama galimybę sutikti ir bendrauti su labai daug skirtingų žmonių, supratau, kad kuo didesnė kompanija, tuo žmonės joje malonesni, į tave žiūri su didele pagarba.

Domisi, iš kokios tu šalies?

Domisi. Dažnai būna taip, kad darbas užsitęsia, nes pokalbis nukrypsta į asmeniškumus: iš kur tu, kaip tu. Sužinoję, kad iš Lietuvos, dažnai klausia, ar kalbu rusiškai. Tenka paaiškinti, kad mes turime savo kalbą. Dažnai kalbam apie viską, diskutuojam, tarkim, apie išsilavinimą, išsiskirdami pasikeičiam elektroninio pašto adresais. Suprantu, kaip Londone yra svarbu ryšiai ir kontaktai, juolab kad žmonės čia labai paslaugūs ir neatsisakantys padėti. Kartais klausiu savęs: kas aš esu? Kažkokia dalelė, viena iš milijono jų aplinkos žmonių, tačiau vis tiek visi man labai šilti.

Gal todėl, kad turi savybių, kurios žmonėms patinka?

Gal, bet, manau, jog tai – kultūros dalis. Sako, kad anglai šypsosi dirbtinai. Bet kai matau milijonus šypsenų, kai visi mandagūs ir paslaugūs, šypsausi ir aš. Nors lyja ir varva tie skėčiai, vis tiek visi , ir diena nušvinta.

Kokios savybės tau padeda gyventi?

Komunikabilumas, aišku, – pirmoje eilėje. Juk komunikaciją ir baigusi esu. Be to, į žmones žiūriu su pagarba. Kiti sako, kad esu miela. Tas „miela“ turbūt irgi padeda. Aišku, vyrams į akis krenta (nebūkim kuklios) lietuvių merginų grožis. Padeda, manau, ir jis.

Dažnai išgirsti komplimentų?

Dažnai. Dažnai klausia, ar nesu iš Rusijos, mat rusaitės gražios. Tačiau grožis yra ir mūsų lietuvaičių išskirtinumas.

Savo ateitį matai Londone?

Porą metų į priekį, nes toliau nežvelgiu. Nenoriu nieko planuoti, gyvenu šia minute, džiaugiuosi, ką turiu ir esu laiminga. Planavau, kad grįšiu į Lietuvą, bet, kaip sako, planuok, o Dievas juoksis.

Neerzina žmonių grūstys?

Kai mokiausi Liutone, atvažiavau į Londoną aplankyti draugę ir ji man aprodė miestą. Sustodavom ant tilto naktį, žiūrėdavom į gražiai apšviestą miestą, ir tais momentais pagavau Londono dvasią, pastebėjau, koks nuostabus jis. Kai grįžau į Lietuvą atostogų, aš to taip pasigedau: pasigedau tų sumuštinių, „Starbukso“ kavos, kamščių. Nuo tų visų blogų dalykų, kurie kitus „užknisa“, aš „kaifuoju“. Žinau, kad tai laikina, kad visą gyvenimą nenorėčiau suspausta važiuoti į darbą, bet kol kas man tai patinka ir stengiuosi džiaugtis kiekviena diena, tuo lietum, viskuo.

Ar turi atradusi sau mielą vietelę?

Prie Big Beno. Ten susitikdavom su draugu, ir, kol jo laukdavau, galvodavau apie tai, kaip savo vaikams pasakosiu, kad į pasimatymus eidavau prie Big Beno. Tiesiog tą minutę sustodavau, pagaudavau save ir sakydavau „pakaifuok“.

Kai būna sunku, nueinu į bažnyčią. Mano šeimoj nėra tradicijos ar kulto eiti sekmadienį į bažnyčią, niekas manęs neverčia tai daryti ir čia – aš pati to noriu. Kai kažkuo tiki, lengviau gyventi.

Gyveni viena. Neliūdna grįžti į tuščius namus?

Kol gyvenau Liutone, maniau, kad turiu dvejus namus: Lietuvoje pas tėvus ir Liutone, nes ten gyvenau su draugu. Čia, Londone, Canary Wharf rajone, turiu kambarį – nedidelį, bet jaukų. Jame ilsiuosi, kuriu, skaitau, bet jo namais nelaikau. Liūdėti? Neturiu kada liūdėti.

Kokias savo jaukiame kambaryje skaitai knygas?

Šiuo metu – apie investicijas, nes šią sritį išmanyti labai svarbu. Londone investicijos – aktuali tema. Ja domiuosi todėl, kad man tai šiuo gyvenimo periodu įdomu ir kad turėčiau apie ką kalbėti su kitais. Turėjau minčių studijuoti investicijas ir atlikti praktiką investiciniame banke, bet supratau, kad tai – nemoteriškas darbas: ilgos darbo valandos, didelė konkurencija, krūvis. Žinau, kad tarp daugybės investicinių bankų darbuotojų – apie 30 procentų moterų. Akcentuojama, kad moterys ten dirba tam, kad vyrams būtų atsvara. Investicijos – vyriškas darbas, nes vyrai vyrus geriau supranta.

Dar skaitau psichologines knygas. Paulo Coelho „Alchemikas“ yra ta knyga, kurią, kai sunku, atsiverčiu bet kur, perskaitau sakinį, ir man palengvėja. Patikėkit, padeda. Pabandykit (juokiasi). Neseniai skaityta Robin Sharmos „Vienuolis, kuris pardavė „Ferrari“ įdomi, bet joje viskas suvirškinta, nėra apie ką mąstyti. Lyg patvirtina gyvenimo tiesas (kad nereikia planuoti, gyventi ir džiaugtis kiekviena akimirka), skaityti lengva ir malonu, bet nėra apie ką pamąstyti. Norisi kažko, ką skaitant galima būtų pakrapštyti. O šiaip skaitau didelių bankų istorijas.

Nori būti turtinga...

Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad ne. Man pinigai yra laisvė ir didesnė pasirinkimo galimybė, geresnis gyvenimas.

Ar pinigai keičia žmones?

Taip, būtent čia, Londone, supratau ir įsitikinau, kad dideli pinigai gali išvesti iš proto. Tai pastebima būtent vyrų pasaulyje. Kai ryte einu į Canary Wharf metro, iš jo sklinda tokia vyriška energija! Vyrai eina į darbą – visi su kostiumais, išsigražinę, efektingi, su dideliu pasitikėjimu, dideliais pinigais ir pavažiavusiais stogais (juokiasi). Dideli pinigai yra ir didelis pavojus.

Kokį vyrą pamačiusi gatvėje nulydi žvilgsniu?

Visus tuos, kurie dirba Canary Wharf. Žiūriu į juos ir „kaifuoju“. Man jie šiuo gyvenimo momentu labai patinka.

Gal esi nusižiūrėjusi kandidatą į širdies draugus?

Ne, apie rimtą draugystę negalvoju. Gyvenime neturėjau galimybės pabūti viena ir supratau, kaip man to trūko. Pagaliau tam žingsniu subrendau ir atėjo metas išbandyti save.