Tačiau šį kartą kalbėsime ne apie tai. Kalbėsimės apie meilę – šia tema Viktoras turi daug ką papasakoti.
Kai Lietuvą priėmė į ES, Viktoras plušėjo Škotijos ūkininko laukuose. „Buvo pats narcizų skynimas. Tas darbas – vienas nedėkingiausių, nes skinti galima tik neišsiskleidusius žiedus. Skini juos ir riši po 50 į puokšteles. Kol puokštelę suriši, žiūrėk, žiedas nuo delno šilumos pūkšt ir išsiskleidžia. Jį būtina pakeisti kitu. Taigi dirbi, dirbi, o kai reikia gauti atlyginimą, paaiškėja, jog beveik nieko neuždirbai.“
O toji diena, nuo kurios prasidėjo naujasis Viktoro verslas, kaip tyčia buvo saulėta – narcizų pumpurai delne sproginėjo it muilo burbuliukai. Vakare paaiškėjo, jog vaikinas už visos dienos darbą net pavalgyti negaus. „Pasiėmiau išmėtytų narcizų pluoštą ir išėjau kur akys veda, pats sau pasakęs, jog tame ūkyje daugiau nebedirbsiu. Atsisėdau ant suoliuko, o širdyje taip nyku, nors vilku kauk. Ir staiga it per sapną jaučiu, jog kažkas iš mano išsidraikiusio gėlių glėbio traukia po vieną žiedą ir tyliai rusų kalba sako: „Vesk mane“.
Tuos žodžius šalia manęs prisėdusi būtybė pakartojo keletą kartų. Pažvelgiau į ją: daili žaliaakė mergina, prastokai apsirengusi ir ne itin drąsi.“ Ir taip žodis po žodžio Viktoras išsiaiškino, jog nelegalė Nataša iš Baltarusijos stebėjo jį jau senokai ir, vos tik Lietuvą priėmė į ES, panoro už jo fiktyviai ištekėti. Tuomet Viktoras ir sužinojo, jog nelegaliai atvykusios merginos taip daro: susiranda, kas jas veda iš ES valstybių vyrukų, ir taip įgyja teisę legalizuotis.
O „jaunikiai“ už šią paslaugą gauna atitinkamą sumą pinigų. Nataša Viktorui pasiūlė du tūkstančius svarų sterlingų. Vaikinui tuo metu tai buvo pasakiški pinigai ir jis ilgai nesvarstydamas sutiko. Viktoras sako, jog kartu Nataša jam „atkrapštė“ akis – jis jau Europos Sąjungos pilietis! Taigi vienu šūviu buvo nušauti du zuikiai: Viktoras susirado legalų darbą Aberdyno žuvų fabrike ir, vedęs Natašą, gavo du tūkstančius svarų sterlingų.
Tikros vestuvės su netikra žmona
Viktoro ir Natašos vestuvės buvo beveik kaip tikros. Juos lydėjo puošnus pulkas, vyko linksmas vakarėlis (atseit vestuvių puota). Kai Viktoras paklausė Natašos, kam visas tas maskaradas, ši paaiškino, jog taip reikia. Viskas turi atrodyti labai tikra, nekelti abejonių, antraip abiem būsią blogai: ji būsianti deportuota iš šalies, o jis atsidursiąs kalėjime.
Po vestuvių Nataša taip pat įsidarbino žuvų fabrike. Jei pamainos kartais sutapdavo, jie per pertraukėles pasimatydavo, vienu kitu žodeliu persimesdavo. „Po kurio laiko pajutau, kad imu žiūrėti į ją kaip vyras, turįs šiokių tokių teisių. Juk ji buvo oficiali mano žmona. Nataša ėmė man netgi patikti, tik nedrįsau apie tai pasakyti. Manau, visiškai abejinga man nebuvo ir ji.“
Tačiau vieną dieną Nataša žuvo avarijoje. „Vos nesusimoviau, kai policija atėjo man pranešti apie žmonos mirtį.“
Santuoka su Kvi
Po Natašos žūties Viktoras ilgai nenašlavo. Juolab kad jau žinojo, kaip iš vedybų galima praturtėti. Jis jau žinojo ir tai, kad fiktyvių vedybų kaina priklauso ir nuo to, ką vedi: jei europietę, bet ne iš ES, tai kaina yra mažesnė, o kuo žmona „spalvotesnė“, tuo daugiau pinigų. Jau žinojo ir tai, jog provincijoje už tai mokama keleriopai mažiau nei didmiesčiuose. Jis vis dažniau ėmė lankytis kinų kavinukėje, o neilgai trukus „įsimylėjo“ Kvi. „Ji buvo iš Chebėjaus provincijos. Tai buvo jauna ir graži mergina, bet man tai nebuvo svarbu“, – apie savo naują nuotaką kalba Viktoras. Už šią santuoką Viktoras iš Kvi gavo 8 tūkstančius svarų sterlingų. „Pradžioje siūlė tik penkis, bet kai nenusileidau, sutiko mokėti tiek, kiek prašiau“,- skamba žmogiškai prigimčiai nepriimtini Viktoro prisipažinimai.
Vyras pasakoja, kad po vedybų su Kvi jiems teko keisti gyvenamąją vietą, nes porą kartų vos neįkliuvo: valdininkai atėjo patikrinti, ar jie tikrai drauge gyvena. „Vieną kartą išgelbėjo tai, kad tuo metu turėjau trumpalaikę draugę. Jos tikrinimo metu nebuvo namuose, bet mėtėsi pilna moteriškų daiktų. Paskui mane susirado išsigandusi Kvi, kuri pasakė, jog jos kažkas darbe klausinėjęs, kokie rankšluosčiai šįryt kabėję jų vonioje, kokios spalvos šiuo metu yra lovos patalynė, kas užkabinta ant veidrodžio, kokio dydžio vyro šlepetės ir panašių keistų dalykų. Abu nusprendė išvažiuoti į Londoną, kur tikėjosi bent kuriam laikui pasislėpti nuo galimų tikrintojų. Viktoras apie šį miestą jau seniai svajojo, be to, pažįstami padėjo rasti darbą. Kinų restorane nesunkiai darbo gavo ir Kvi.
Viktoras santuokoje su kine privalėjo išgyventi porą metų, nes dvejus metus santuokoje su ES šalies piliečiu išgyvenusi svetimšalė tampa europiete. Šį laikotarpį jie įveikė sėkmingai. Po skyrybų Viktoras nieko daugiau apie Kvi negirdėjo.
Juodaplaukė Etoša
Viktoras pagelbėjo tapti europiete ir Namibijos gyventojai, o kartu papildė savo piniginę 11 tūkstančių svarų sterlingų. Etoša buvo Vindhuko, stambiausio Namibijos administracinio centro, inteligentų šeimos dukra, savo šalyje įgijusi muzikinį išsilavinimą, šokusi balete.
„Tuo tikrai neabejojau, nes merginos elgesys ir laikysena apie tai kalbėjo. Etoša puikiai kalbėjo angliškai, o aš prieš ją atrodžiau visiškas žioplelis. Bet iš pradžių manęs tai netrikdė – juk iš esmės man tai neturėjo rūpėti.“
Jie apsigyveno kartu – dviejų kambarių bute pasidalijo po vieną kambarį. Taip tikėjosi išvengti su tikrinimais susijusių nemalonumų, nes atėjusieji ima teirautis tokių dalykų, dėl kurių iš anksto susitarti neįmanoma. Pavyzdžiui, sykį Etošos darbe paklausė, ką jiedu su vyru vakar vakare veikę. Ši atsakė, jog su vyru buvo apsipykusi ir namuose skaičiusi knygą, nes šis kažkur buvo išėjęs. Pasirodo, Viktoras atsakęs taip pat: jis buvęs alaus bare, nes su žmona buvo apsipykęs, o ką ši veikusi, jis nežinąs. Kažkaip stebėtinai sėkmingai jie išsisukdavo ir tuomet, kai gyveno gan tolokai vienas nuo kito. Dabar jie jau baigia „atbūti“ santuokos laiką. Bet kuo labiau artėja skyrybų diena, tuo neramiau daužosi Viktoro širdis. Vyriškis nuoširdžiai pamilo Etošą ir bet ką padarytų, kad fiktyvi santuoka būtų pratęsta. Bet Etoša apie tai nenori nė girdėti.
„Ji sako, kad atvyko turėdama didesnių planų nei ištekėti už europiečio. Už kiekvieną naują pasipiršimą ji man padėkoja ir papurto savo juodą garbanotą galvą“, – lieja jausmus Viktoras.
Jis dar turi pusmetį laiko sužavėti Etošą. Jei nepavyktų, skyrybas jis priimtų kaip likimo jam skirtą bausmę. O gal vis dėlto jam pavyks?