Aušros ir Monikos tėvai emigravo, kai jos dar tik sėdėjo mokyklos suole. Jų vaikystė, užgulus naujiems išbandymams, baigėsi gerokai anksčiau nei bendraamžių. Vienas jų – artimųjų auklėjimas. Dabar jau suaugusios merginos pasakoja, kad joms anuomet svarbi buvo kiekviena smulkmena – net ir draugų tėvų sriuba stiklainyje.
Aušra vaikystėje
© LRT

Merginos, nors ir liko vienos, tėvų už tai niekada nesmerkia. Jos puikiai supranta, kad tėvai Lietuvą paliko norėdami joms parvežti sotesnį duonos kąsnį. Todėl merginas glumina tai, kad emigrantų vaikai vadinami našlaičiais.

Nors Aušra ir Monika viena kitos nepažįsta, tačiau jų likimai stebėtinai panašūs. Jos abi augo neturėdamos šalia artimiausių žmonių – mamos ir tėčio.

Aušra tiksliai neprisimena, kiek jai buvo metų, kai mama pirmą kartą emigravo. Spėja, kad aštuoneri. Dvejus metus be tėvo augusią Aušrą augino močiutė. Per tiek laiko mama kelis kartus grįžo į Lietuvą. 

„Labai gerai atsimenu, kad aš labai pasiilgdavau mamos. Tai, ko gero, yra natūralu, kad nei seneliai, nei giminės neatstoja tėvų“, - patirtimi dalijasi Aušra.

Mergina pasakoja, kai mama išvažiavo pirmą kartą, apie emigraciją dar nebuvo daug kalbama. Tuomet šis reiškinys apskritai nebuvo laikomas problema.

Monikos mama emigravo besilaukdama trečiojo vaiko

Monikos šeimos paveikslas buvo kiek kitoks. Jos tėtis dirbo spaustuvėje, o mama – vaikų gydytoja. Visgi tėtis nebuvo labai patenkintas savo darbu, todėl netrukus ėmė ieškoti galimybės užsidirbti svetur. Iš gautų dviejų pasiūlymų jis pasirinko darbą Airijoje. Monika prisimena, kad jos tėtis emigruodamas visiškai nemokėjo anglų kalbos. Tačiau jam labai daug padėjo toje pačioje įmonėje dirbęs lietuvis. Abu vyrai bendrauja iki šiol.

Nors ir laukėsi trečiojo vaiko, Monikos mama nusprendė važiuoti kartu su vyru. Mergina taip pat planavo išvykti kartu, tačiau pasikeitė aplinkybės. Ji galėjo pasirinkti mokslus licėjuje arba išvažiuoti ir mokytis eilinėje mokykloje. Tai ir paskatino Moniką likti Lietuvoje.

Tėvams emigravus į Airiją, Monika, kaip ir Aušra, rūpinosi seneliai. „Devintoje klasėje su seneliais gyvenau. (...) Visada sunku: kita vieta, kitos taisyklės. Nesakau, kad jie blogi ar kažką – tiesiog. Ir taip paauglys – sunku persilaužti“, - pripažįsta Monika.

Auklėjo teta, mama įtakos beveik neturėjo

Be tėvų Lietuvoje likusi Monika su jais ryšį palaikė telefonu ir „Skype“ programa. Aušra su mama bendraudavo panašiu būdu, tačiau kartais mama nepaskambindavo labai ilgai: „Būdavo ir tokių etapų, kai nebendraudavome, tarkime, tris mėnesius, arba pusę metų, nes akivaizdžiai kažkas nesisekdavo. Dabar gal ir aš daugiau mamai skambinu, bet anksčiau mama visą laiką skambindavo.“

Aušra Jankauskaitė
Aušra Jankauskaitė
© LRT

Nuo 10 iki 17 m. Aušra augo Vilniuje, kartu su teta ir pusbroliu. Šiandien Aušra sako, kad teta ir buvo tas žmogus, kuris formavo jos vertybes, požiūrį į kai kuriuos dalykus: „Iš tikrųjų visą auklėjimą buvo perėmusi teta. Mama nelabai darė įtakos sprendimams, kurie buvo priimami. Kartais ir aš pati vieną ar kitą dalyką nuspręsdavau pasitarusi su mokytojais, jie man daug padėjo. Bet iš esmės daugiausia teta buvo tas žmogus, kuris kuruodavo mano gyvenimą ir sprendimus, kas teisinga ir kas ne.“

Aušra pasakoja, kad pradžioje, kai tik atvažiavo gyventi į Vilnių, nepajautė didelio mamos ilgesio, tiesiog stengėsi galvoti apie kitus dalykus. Taip pat ji teigia, kad po mamos išvažiavimo jai sunku prisirišti prie žmonių.

„Aš manau, kad poveikis, kurį man padarė mamos išvažiavimas, yra tas, kad aš per daug neprisirišu prie žmonių. Aš nesu iš tų žmonių, kurie labai pasiilgsta kažko. Net nežinau, ar čia teigiamas, ar neigiamas dalykas. Galbūt dėl to nesu tikra“, - tęsė mergina.

Gyvendama su teta, Aušra niekuomet nesvarsčiusi ir nedvejojusi, kas jos tikroji mama – ar ta, su kuria auga, ar ta, kuri ją pagimdė. Abi šias moteris ji mylėjo vienodai. Jos abi Aušros gyvenime buvo svarbios ir reikšmingos. Dabar mergina mano, kad jai teko didelė laimė gyventi su abiem moterimis. Aušra atskleidžia, kad teta išmokė disciplinos, racionaliau mąstyti, o iš mamos perimtas švelnus bendravimo stilius.

Monika
Monika
© LRT

O Moniką tėvai ilgai įkalbinėjo atvykti gyventi į Airiją. Baigusi devynias klases, ji galiausiai ryžosi ir išvyko. Ji prisimena, kad Airijoje gyvenimas tekėjo panašiai kaip ir Lietuvoje: „Buvo visiškai paprastas gyvenimas. Iš esmės tas pats, ką darytum čia, Lietuvoje. Tik mažiau draugų. Vis tiek čia – ir vaikystės draugai, ir tėvų draugai. Toks jau ratas yra susidaręs, o ten visą laiką reikėjo atrasti, ką veikti kartu, nes tokių pašalinių kaip ir nebuvo. Ir tiesiog visa šeima labai „susiklijavo“, nes vakarai būdavo, kaip bebūtų juokinga, su stalo žaidimais.“

Airijoje Monika praleido metus. Dešimtoje klasėje mergina mokėsi nuotoliniu būdu lietuviškoje mokykloje. Taip pat ji mokyklą lankė ir užsienyje. Tačiau slegianti šios ugdymo įstaigos aplinka merginą paskatino grįžti.

Vienuoliktą ir dvyliktą klasę ji baigė Lietuvoje. Iki aštuoniolikos metų Monika glaudėsi pas dėdę. Vėliau ji nutarė gyventi savarankiškai.

Aušra gyventi viena nusprendė būdama septyniolikos. Sulaukusi mamos materialinio ir finansinio palaikymo, ji išsikraustė iš tetos namų.

Tėvų niekada nesmerkia

Nei Aušra, nei Monika nesmerkia savo tėvų už tai, kad jie išvyko. Sako suprantančios, jog kitokių galimybių tuo metu nebuvo. O ir jos pačios juk nebuvo išmestos į gatvę, bet paliktos auginti artimiems žmonėms.

Emigracijos Aušra nelinkusi dažyti vien tik juodomis spalvomis. Ji įsitikinusi, kad žmonės išvažiuoja ne iš gero gyvenimo. Jų tikslas – uždirbti ne tik sau, bet ir Lietuvoje likusiems vaikams. Vis dėlto ji neneigia, kad tėvų išvykimas vaikams atsiliepia – jaučiamos psichologinės pasekmės.

„Tiesiog žmonės įsivaizduoja, kad jeigu tėvai išvažiuoja, tai ir pamiršta vaiką, bet aš manau, kad tie tėvai, kurie išvažiuoja, jaučiasi labai kalti. Tarkim, aš žinau, kad mano mama jaučiasi labai kalta, kad mane paliko. Ir čia – vienas didžiausių mano širdies skausmų. Tiesiog aš norėčiau jai parodyti, pasakyti, kad aš nelaikau jokios nuoskaudos dėl to“, - atvirauja Aušra.

Ji tikina niekada savęs nelaikiusi našlaite, nes aplink buvo daug artimų žmonių. Todėl mergina įsitikinusi, kad emigrantų vaikams klijuojama našlaičių etiketė yra įžeidi ir žeminanti, neleidžianti mokykloje vaikui jaukiai jaustis.

Santykiai su teta nutrūko

Dabar, kai Monika ir Aušra subrendo ir gali lengvai keliauti, jos stengiasi kiek įmanoma daugiau laiko praleisti su emigracijoje gyvenančiais savo artimaisiais. Vieni pas kitus vyksta pakaitomis. Kai taip padaryti neišeina, lieka internetas.

Šiuo metu Aušros mama gyvena Anglijoje. Nors ją su dukra skiria tūkstančiai kilometrų, jos abi palaiko glaudų ryšį. Tačiau su ją užauginusia teta Aušra šiuo metu nebendrauja. Santykiai atšalo ir prasidėjo konfliktai: „Aš manau, kad tie septyneri metai, kai aš gyvenau su ja, padarė įtaką dabartiniam nebendravimui, bet iš tikrųjų mes nebendraujame dėl konflikto ir aš dar jaučiuosi nepasirengusi išspręsti tą konfliktą šiuo metu.“

Nežinia, ar tai tik atsitiktinumas, tačiau abiejų laidos herojų pasirinktos profesijos susijusios su vaikais. Monika šiuo metu studijuoja mediciną ir norėtų dirbti akušere, o Aušra kas rytą skuba susitikti su savo mokiniais. Ji moko prancūzų kalbos tarptautinėje mokykloje.

Monika dabar pataria kitiems savo likimo draugams ir sako, jog emigravus tėvams, svarbiausia nelikti vienam, susirasti tuos, su kuriais būtų ne tik smagu, bet ir galima pasidalinti savo rūpesčiais ir vargais. Pati Monika didžiausio palaikymo sulaukė iš savo vaikino, o Aušra – iš tetos ir draugų tėvų, kurie „duodavo uogienės arba įpildavo sriubos stiklainį“. Vis dėlto Aušra emigruoti nusprendusiems tėvams pataria nepalikti vaikų vienų, o pasiimti juos kartu.

Specialistas: vaikams reikia ne pinigų, o artumo

Eugenijus Laurinaitis
Eugenijus Laurinaitis
© LRT

Psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis jau seniai tiria emigracijos sukeliamas pasekmes ir domisi panašių į Moniką ir Aušrą vaikų istorijomis. Jo teigimu, emigrantų vaikų likimas priklauso nuo to, kokioje aplinkoje ir su kokiais žmonėmis jiems tenka augti. Globotiniai, pasak specialisto, negali būti pernelyg geri ar priešingai – šalti. Tai jis vadina labai plonu ledu, kuriuo kiekvienas globėjas privalo išmokti vaikščioti.

Taip pat jis sako, kad emigrantų vaikams stiprybės pirmiausia reikia ieškoti savyje. Reikia išmokti tapti sau pačiam ir mama, ir tėčiu. Be to, būtina palaikyti ryšį su išvykusiais tėvais. Ir galiausiai reikia suprasti, kad „atėjo laikas, kai reikės išmokti vaikščioti per gyvenimą savom kojom“.

„Į užjūrius ieškoti laimės kažin ar verta važiuoti, nes laimė yra manyje – ne išorėje. Ir jeigu aš savyje jos nemoku surasti, tai ar aš turėsiu piniginę, ar kapšą, ar maišą pinigų, laimingesnis aš vis tiek netapsiu“, - svarsto E. Laurinaitis.

Kita vertus, galutinai apsisprendusius emigruoti jis ragina vaikų Lietuvoje nepalikti. Jo nuomone, vaikams meilę reikia rodyti ne pinigais, o būnant kartu su jais.

Laida "Emigrantai" – kiekvieną antradienį per LRT televiziją 21.15 val., iš karto po "Panoramos".

Jei turite įdomių asmeninių istorijų apie emigraciją, siųskite jas delfi@delfi.lt

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Naujas požiūris ar gudrus planas: milžiniškas butas prabangiame name už nerealią kainą

Sostinės savivaldybės planai Vilniaus Gedvydžių gatvėje esančiame name pirkti prabangų butą,...

Prekybininkų atstovas apie skirtingas kainas: nereikia stebėtis (102)

Tai, kad Lietuvos „Lidl“ parduotuvėse parduodamų odinių striukių kainos yra net 10–23...

A. Užkalnis. Idėja Lietuvai – atviriausia pasaulio šalis (204)

Ir aš rašiau, ir kiti rašė apie idėjas Lietuvai , bet vieną savo sumanymą būsiu pamiršęs,...

Londono taksi pavyzdys lietuviams: juose niekada nesmirdi, o vairuotojai šio darbo mokosi 5 metus (12)

Yra keli dalykai, kuriuos privalote padaryti būdami Londone . Vienas jų yra bene svarbiausias –...

L. Rumšo mirties tyrimas veda į naują dopingo skandalą (98)

Dešimtys pakuočių amfetamino, insulino, kepenų veiklą stimuliuojančių preparatų, vėžiu...

„Eurovizijos“ nugalėtojas S. Sobralis paguldytas į ligoninę: laukia donoro širdies (3)

„Eurovizijos“ dainų konkurso nugalėtojas Salvadoras Sobralis buvo išgabentas į ligoninę...

Jūrų ir oro uostų laukia neeilinės permainos (40)

Valstybės valdomos įmonės – Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija ir Lietuvos oro...

Rusijos vandenynų tyrimų laivas gali turėti slaptą tikslą (13)

„Yantar“ - vandenynų tyrimų laivas, Rusijos kariniame jūrų laivyne pristatytas 2015 metais....

Į centrinius paštus nusitaikiusiems vystytojams turbūt teks nusivilti (3)

Susisiekimo ministras Rokas Masiulis sako, kad nei ministerija, nei valstybės valdomo „Lietuvos...

Santaros Vaikų ligoninėje tėvai nufilmavo svirduliuojantį chirurgą papildyta 11.20 val. (431)

Socialiniame tinkle plinta vaizdo įrašas ir tėvų pasipiktinimas, kad Vilniaus Santaros Vaikų...