Paprastai emigrantai, kurie atvyksta uždarbiauti ir pradeda „nuo nulio“, nėra labai išrankūs būstams – Rytų ir Šiaurės Londone galima rasti kambarį, už kurį per mėnesį tereikėtų mokėti 250–300 svarų sterlingų be mokesčių.
Bet tokie būstai, anot daugelio kalbintų pašnekovų, bus siaubingi. Gyventi gali tekti su nežinia kokiais kaimynais, miegoti – ant žemės. Tokio tipo būstų šeimininkai visiškai nesirūpina patalpomis, mat žino, jog Londone visada bus potencialių nuomininkų, kuriems svarbiausias kriterijus yra kaina, žema kaina ir labai žema kaina.
Skelbimų puslapiai užversti pasiūlymais nuomotis kambarius „su viena lova“. Dažniausiai tokių būstų kainos priklauso nuo daugybės veiksnių: vietos, kambario būklės ir t. t. Bet iš esmės tai laikini būstai, todėl svarbiau yra ne tai, kokie jie, bet kaip spėti juos „pagauti“, nes Londonas – tai miestas, kuriame laikas eina gerokai greičiau. Tokie kambariai už mažą kainą – lyg karštos bandelės daugybei skurdžių emigrantų iš viso pasaulio.
Nesaugūs, bet pigūs
Lengviausia rasti būstą atokiau nuo centro, 1 zonos. Visiems puikiai žinoma, kad rytiniai ir šiauriniai rajonai ne itin saugūs, bet pigūs. Juose galima aptikti ir vieną kitą prabangos oazę, bet iš esmės – tai vietos, nuo kurių prasideda kiekvieno paprasto emigranto kelias.
Prieš šešerius metus į Londoną išvykęs Paulius Stučinskas pradžioje gyveno ankštoje tarsi sandėliukas patalpoje Stratforde, už kurią mokėjo 300 svarų per mėnesį. Tame pačiame bute gyveno emigrantų iš Trinidado ir Tobago šeima bei dar keli atvykėliai iš Azijos.
Šildymo sistema beveik neveikė, tad naktimis tekdavo šildytis keliais papildomais užklotais. Bendroje virtuvėje paliktas maistas visuomet dingdavo. Sanitarinės ir higieninės sąlygos taip pat buvo siaubingos.
„Būstą pasirinkau Stratforde, nes buvo arti darbo. Dauguma žmonių renkasi gyvenamąją vietą būtent atsižvelgdami į šią aplinkybę. Taip nusprendęs nesigailėsi, kadangi sutaupai laiko, o, svarbiausia, pinigų, nes nereikia kasdien naudotis ypač brangiu transportu“, – pasakojo lietuvis.
Vėliau, kai į Londoną atvyko ir žmona su dviem mažamečiais vaikais, jie persikėlė gyventi dar toliau nuo centro, į Romfordą. Išsinuomojo dalį namo, keturis kambarius ir virtuvę, tad teko mokėti daugiau nei tūkstantį svarų ir dar atskirai mokesčius.
Anot vyro, rasti tikrai gerą būstą – labai sunku, todėl čia retai kreipiamas dėmesys į tai, ar kaimynystėje gyvena daugiau lietuvių, kad būtų su kuo pabendrauti, arba kur geresni kaimynai. Prioritetai – kad būtų arčiau darbo, nes taip gyventi pigiau.
„Žmonės čia atvyksta užsidirbti ir žino, kas jų laukia, todėl dažniausiai įvairiems sunkumams ir nepatogumams nusiteikiama iš anksto“, – įsitikinęs pašnekovas.
Ne paslaptis, kad labai dažnai lietuviai įsigudrina pataupyti ir pernuomodami išsinuomoto buto kambarį arba priimdami kambarioką į savo kambarį. Tačiau, pasak pašnekovo, kiek teks pakloti pinigų, daugiausiai priklauso nuo to, kaip pavyksta susitarti su nuomojamo būsto savininkais. Mokėjimas bendrauti čia nepaprastai svarbu. Vyras teigia, jog kai gyveni tame pačiame name su šeimininkais, jie kartais gali sumažinti nuomą, pavyzdžiui, jei nuomininkai padeda atlikti aplinkos tvarkymo ir kitus buities darbus.
Lietuvis Paulius tvirtino, kad svarbiausia yra įrodyti būsto savininkams, jog esi atsakingas žmogus ir turi „normalų“ darbą, nes daugelis anglų lietuviais nepasitiki.
Ir nors vyras kol kas gyvena nuomojamame būste, tačiau planuoja ateityje įsigyti nuosavą kur nors priemiestyje ar atokesniuose nuo centro rajonuose. Mat, viską suskaičiavus, nuomos mokestis ir paskolos įmoka bankui iš esmės nesiskiria.
Ist Hamas – nei prastai, nei gerai...
Violeta Šateikaitė, gyvenanti ir dirbanti Londone, Ist Hamo rajone, sako už vieną kambarį per savaitę jau kelerius metus mokanti 80 svarų sterlingų. Tai, jos nuomone, vidutinės kokybės kambarys neblogoje vietoje. Jai čia rūpi irgi ne lietuvių draugija, o tai, kad gyvena netoli darbo. Anot jos, tai patys populiariausi būstai – nei prasti, nei geri, tik tokie, kad būtų galima gyventi, tik tokie, kad nebūtų didelių nepatogumų. Vienas kambarys dideliame keturių kambarių bute be ypatingų privalumų, bet „gyventi galima“, – pabrėžė lietuvė.
Kaip pripažino kalbinti emigrantai, susirasti būsto tautiečiai nepadės, nebent patys nuomoja kam nors kambarius ir atsilaisvina vieta, bet tai – laimės dalykas. Dažniausiai pas draugus, ir nebūtinai tautiečius, galima pernakvoti kelias naktis, kol susirasi, kur gyventi.
Agentūros, padedančios susirasti būstą, irgi nėra gera išeitis, jei ieškoma ne prabangaus, prestižiniame rajone esančio buto ar namo. Jų paslaugos kainuoja, o internete ir be jų galima rasti daugybę skelbimų – čia daug svarbiau remtis kitų patirtimi, nei aklai pasitikėti agentūromis.
Vidutinio dydžio kambarys Londone – nuo 350 iki 500 svarų sterlingų. Dar reikia nepamiršti, jog vienur mokama kas savaitę, kitur – kas mėnesį. Visa tai – nuomininko ir šeimininko susitarimo reikalas. Pradžioje dažniausiai prašoma mokėti už savaitę, vėliau galima susitarti mokėti už mėnesį.
Jau septynerius metu Londone gyvenantis Virginijus Kacinkevičius sakė, kad būsto nuomai atitenka didžioji jo biudžeto dalis. Tarp lietuvių Londone labiausiai paplitusi praktika nuomotis kambarį. Vienvietį kambarį lietuvių mėgstamame Rytų Londone, jo teigimu, galima išsinuomoti už 60–80 svarų sterlingų per savaitę, dvivietis kambarys kainuos 90–130 svarų sterlingų, o vieno kambario butas – nuo 200 svarų sterlingų, neskaitant mokesčių. Dažai lietuviai kambarį nuomojasi ten, kur netoli yra metro stotis.
Spindesys ir skurdas
Apie prabangius Pietų ir Vakarų Londono rajono būstus gali svajoti tik iš tiesų daug uždirbantys žmonės, kurie nuomojasi ne vieną kambarį, o visą butą ar namą. Vakarų Londone – Čelsio, Noting Hilo ar Keningtono (centrinis Londonas) rajonai nėra „patys pačiausi“ Londone, geriau uždirbantys lietuviai išgali juose gyventi, nors kaina čia – dvigubai didesnė nei vidutiniuose Rytų Londono rajonuose.
Tikrai prabangiuose Pietų Kensingtono, Haid Parko ar Naitsbridžo rajonuose gyvena tik labai turtingi imigrantai.
Kainų skalė tokiu atveju – labai marga, nes viskas priklauso nuo to, ar netoli yra mokykla, parkas ir pan. Čia netenka prasmės tokie praktiniai dalykai, kaip „ar yra šilto vandens“, ir kalba jau sukasi apie ramią kaimynystę. Kainos prasideda nuo kelių tūkstančių svarų sterlingų ir, aišku, sunku surasti jų „lubas“. Be abejo, čia tikrai bus mažiau tautiečių.
Elitiniuose rajonuose, tokiuose kaip Naitsbridžo ir Klaphamo, yra lietuvių, bet tai veikiau išimtys, teigia ne vienas Londone dirbantis ir gyvenantis lietuvis. Elitiniai rajonai vidutinį uždarbį gaunančiam emigrantui – neįkandami, net kambario kainos ten prasideda nuo keturženklių sumų.
Viena iš tokių rajonų aukštų kainų priežasčių – čia gyvena tie, kurie nori tik turtingų žmonių kaimynystės, nori visuomet jaustis saugūs. Tačiau ir tame pačiame Klaphamo rajone jau kuriasi šiek tiek geriau gyvenantys lietuviai, dažniausiai įvairių sričių vadybininkai, verslininkai.