Adolfas neturi jokių turtų, tik keliasdešimt centų piniginėje, krūvą paties tapytų paveikslų ir daugybę skolų. Namas Škotijoje, sostinės Edinburgo priemiestyje, kuriame jis gyvena, – ne jo asmeninės valdos, tai miesto valdžios suteiktas socialinis būstas. Tai erdvė, kuri išgelbėjo nuskurdusį lietuvį nuo valkatavimo.
Tuoj sueis lygiai metai, kai geraširdžių Škotijos socialinių darbuotojų dėka Adolfas turi stogą virš galvos.
1991 m., prieš dvidešimt ketverius metus, nusprendęs palikti Lietuvą profesionalus dailininkas tikėjo, kad Vakaruose jo laukia daug didesnė sėkmė, galbūt net pripažinimas. Tuo metu gimtajame Vilniuje jis jautėsi nepageidaujamas.
Mezgė romaną dėl teisės gyventi Skandinavijoje
Pirmoji lietuvio dailininko stotelė buvo Suomijos sostinė Helsinkis. Kad tuomet galėtų ten įsikurti, jis privalėjo turėti svarbių priežasčių. Nieko kito nesugalvojęs, Adolfas ryžosi mesti meilės kortą.
„Vedžiau suomę. Pagyvenau su ją 9 mėnesius, išsiskyriau. Tai buvo apsimestinis romanas dėl teisės gyventi Skandinavijoje. Aš ten pradirbau tris metus: buvau aktorius, dailininkas, scenos dekoratorius, kostiumų dekoratorius, buvau ir siuvėjas. Aš praktiškai gyvenau tame teatre“, – atvirai prisipažįsta Adolfas.
Grįžti į namus pas nemylimą moterį vyras nenorėdavo, daug mieliau naktį praleisdavo su kitomis arba baruose. Toks gyvenimas tęsėsi tol, kol turėjo darbą. Vėliau Adolfą ištiko pirmoji baisi gyvenimo krizė.
„Baigėsi sutartis, teatro finansavimas, ir su gitara išėjau į gatvę. Aš jau neturėjau pinigų, praradau butą, gyvenau du metus po tiltu, gitara grodavau“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Emigrantai“ pasakoja Adolfas.
Išsiskyręs su Suomijoje ramsčiu buvusia, nors ir nemylima moterimi, meniškos sielos vyras atsidūrė tiesiog gatvėje. Niekam nereikalingas, niekieno nemylimas.
Gyvendamas po tiltu tapo įžymybe
„Aš gitara grojau, mano uždarbis Suomijoje per dieną buvo apie 100 eurų. Reikėjo degtinės, pavalgyti. Nueini į metro, pasitiesi nemokamų laikraščių ant grindų, išsimaudai, išsiprausi“, – pasakoja lietuvis.
Tais laikais benamių dar nebuvo tiek daug, kiek dabar. Meniškos sielos lietuvis, gyvenantis po vienu iš Helsinkio tiltų, tapo savotiška miesto įžymybe, jo aplankyti atvažiuodavo ne tik seni draugai iš Lietuvos, bet ir įvairūs menininkai iš Rusijos.
Supratęs, kad Suomijoje laimės neras, po poros metų Adolfas pradėjo blaškytis tarp kitų Skandinavijos šalių. Pirmiausia gatvėse grodavo ir išmaldos prašydavo Švedijos sostinėje.
Po pusės metų blaškymosi tarp Suomijos ir Švedijos lietuvis nusprendė pamėginti dar ir kaimyninę Daniją. Galvojo, gal ten benamius myli labiau. Tačiau klydo. Vietoj praturtėjimo, iš gatvės jį išvežė greitoji pagalba.
„Manęs ieškojo dėl tuberkuliozės. Jie apie mano ligą sužinojo, nes prieš tai eidavau pas gydytojus tikrintis“, – teigia vyras.
Gydytis Adolfas buvo grįžęs į Lietuvą, praėjus dešimčiai metų nuo jo emigracijos pradžios. „Įkalbėjo gydytojai, pats to tikrai nebūčiau daręs“, – sako jis.
Prancūzijoje atsidūrė gatvėje
Po sunkios ligos atsistojęs ant kojų, menininkas vėl ryžosi sprukti kuo toliau nuo gimtojo Vilniaus. Ir vėl nėrė į avantiūrą paskui moterį.
„Viena mano draugė, dainininkė, išvažiavo gyventi į Prancūziją. Ji sako: Adolfai, atvažiuok sūnelio prižiūrėti porą mėnesių, man gastrolės“, – prisimena lietuvis.
Į Prancūziją pakvietusi moteris Adolfui rūpėjo mažiausiai, vos atvykęs, jis vėl pradėjo muzikuoti gatvėse, nemažai gėrė. Ir tai atvedė iki dar vienos nelaimės.
„Išėjau girtas į gatvę, ir mane arabai vaikiukai apmėtė akmenimis, nes kaip tik prasidėjo karas, tai buvo 2001 m. O aš kalbėjau tik angliškai, bet ne prancūziškai“, – „Emigrantams“ pasakoja Adolfas.
Valkatavęs Suomijoje, Švedijoje, Danijoje, prie tokio gyvenimo būdo Adolfas taip įprato, kad, Prancūzijoje vėl atsidūręs gatvėje, jis nė kiek to nesureikšmino.
„Svarbiausia būdavo surasti apleistą skylę, kad nelytų ant galvos. Gyvenome apleistame name, skvote“, – pasakoja vyras.
Savo rankomis vėl viską sugriovė
Adolfas sako, kad medikai jam išpjovė pusę plaučių. Dėl to jis dažnai kosti, dažnai dūsta. Tačiau dar dažniau traukia cigaretes, vieną po kitos.
„Kai kurie žmonės negalėjo žiūrėti, kaip aš, gyvendamas gatvėje, save žudau. Stengėsi man padėti. Vienas mano draugas prancūzas, geras diedukas, gyvena miške, palapinėje. Jis apsišvietęs, kalba septyniomis kalbomis, negeria, nerūko. Jis man nupirko akrilo dažų, porą drobių, sako: tapyk. Prancūzijoje labai paprasta – išeinu į gatvę, gitara pagroju, sustatau paveikslus, per savaitę parduodu du–tris darbus po 150–200 svarų. Dar mano mėnesinė pensija ten buvo 700 eurų“, – „Emigrantams“ sako lietuvis.
Pagaliau išbridęs iš valkatavimo gatvėse, Adolfas galėjo klestėti Prancūzijoje, tai buvo geriausias periodas, trukęs net aštuonerius metus. Tačiau, kada sekasi, šiam vyrui nepatinka. Jis ir vėl savo rankomis viską sugriovė, pasirinkęs spjauti į mokius klientus ir bėgti į Škotijos sostinę. Čia lietuvį pasikvietė buvusi jaunystės meilė Ruth Morgan Thomas, garsi moterų teisių gynėja.
Sutikęs persikelti į Škotiją, Adolfas tikėjosi prasigyventi iš čia pripažinimą pelniusios moters sąskaitos. Taip ir buvo – lietuvis gaudavo viską, ko tik geisdavo. Turtinga ir įtakinga škotė Adolfui suteikė prabangius namus Edinburgo pakraštyje, maitino ir girdė jį.
Ilgainiui Adolfas ėmė jaustis tapęs bejėgiu moters įkaitu. Ji kontroliavo kiekvieną lietuvio žingsnį, daug ką drausdavo.
„Trenkiau durimis ir išėjau“, – prisimena vyras. Taip nelaimingas menininkas iš Lietuvos dar vienoje šalyje tapo benamiu.
Visą laiką vyrą gelbėjo talentas tapyti
Škotijos sostinėje Adolfas prisiglaudė prie vienos iš miesto centre esančių bažnyčių. Ten, kur išmaldos ieško daugybė vietinių elgetų.
Valkataudamas Suomijoje, Švedijoje, Danijoje ar Prancūzijoje, Adolfas pinigų prasimanydavo grodamas gitara, tačiau Škotijoje savo mylimiausio muzikos instrumentą paliko pas moterį, nuo kurios bėgo, tad senu išbandytu būdu pasinaudoti negalėjo.
„Peršalau gatvėje, mane nuvežė į ligoninę, vėl buvo plaučių uždegimas. Socialinė darbuotoja padėjo man gauti „Bed and Breakfast“, ten tu gauni lovą, ryte – dešrelę, keptą kiaušinį ir riekelę duonos. Gal todėl, kad dabar esu vyresnis, o gal todėl, kad praradau visą sveikatą, bet valkatauti Škotijoje man buvo sunkiausia“, – atvirai prisipažįsta menininkas.
Nuo visiškos pražūties Adolfą visą laiką gelbėjo jo talentas tapyti. Daug žmonių, kad ir koks jis būtų, jam jaučia didelę pagarbą, todėl stengiasi padėti.
Dirbti jau nebegali
Vyras sako, kad dabar negalėtų dirbti jokio darbo. „Esu ne tik ligonis, bet ir menininkas. Į fabriką neičiau. Mano petys išnarintas, kojoje yra metalas, diafragma maža, aš negaliu daug vaikščioti“, – teigia Adolfas.
Sužinoję apie lietuvio fizinę ir socialinę būklę, jo likimu susidomėjo atsakingi Edinburgo pareigūnai, dirbantys su gatvėje atsidūrusiais žmonėmis. Jų dėka Adolfas jau beveik metus turi normalius namus.
„Per dvi savaites aš gaunu 240 svarų, bet, jei atmesime elektrą, dujas, internetą, televizorių, telefoną, man maistui ir pragyvenimui lieka apie 120 svarų visam mėnesiui“, – skaičiuoja vyras.
Kad būtų nors kiek geriau, iš pašalpų gyvenantis mūsų tautietis visiems sutiktiems žmonėms siūlo pirkti savo tapytus paveikslus. Anksčiau už juos prašydavo solidžių sumų, tačiau dabar, supratęs, kad nėra kitos išeities, parduoda, kaip jis sako, beveik dykai.
Visose šalyse Adolfą lydėjo skurdas, ligos ir moterys. Čia, Škotijoje, pabėgęs nuo vienos moters, dabar jau turi kitą. Šį kartą – lietuvę emigrantę.
„Aš galvoju, kad moteris traukia tada, kada vyras yra iš tikrųjų vyras, pats savimi. Moteris tave priims tokį, koks tu esi“, – laidai „Emigrantai“ tikina Adolfas.
Škotija menininkui iš mūsų šalies suteikė daug gero. Šią šalį Adolfas myli ir dėl jo sveikatai tinkamo klimato. Tad iš čia niekur nesiruošia keliauti. O jeigu kur ir išsijudintų, tai tikrai nebus Lietuva.