Lietuvių šiame mieste daug, tad skiriasi jų tikslai ir patys žmonės, jų gyvenimo būdas bei sėkmių ir nesėkmių istorijos. Piterbore yra ir benamių, ir mokslo daktarų iš Lietuvos. Kuo šis pramonės centras, kuris dydžiu prilygsta Klaipėdai, taip traukia lietuvius?
Jeigu tikėsime oficialia šalies statistika, 2001 metais čia gyveno vos 29, o dabar suskaičiuojama apie 10 tūkstančių lietuvių. Kad jų pasirinkimas – teisingas byloja ir bendras gyventojų skaičiaus augimas pastaruosius du dešimtmečius: 1991 m. – 155 tūkst., 2001 m. – 156 tūkst., 2011 m. – 183 tūkst. gyventojų.
Nieko nuostabaus, kad tarp atvykėlių buvo nemažai užsieniečių. Lietuviai yra trečia pagal dydį tautinė mažuma Piterbore, daugiau gyvena tik lenkų ir iš Pakistano kilusių imigrantų. Pastarieji čia šaknis įleido gerokai anksčiau, užaugo jau ne viena jų karta.
Lietuvių istorija taip pat jau tęsiasi septintą dešimtmetį. Pirmasis lietuvis, atvykęs į Piterborą 1948 m. pagal darbo sutartį buvo St. B. Vaitkevičius, gyvenantis šiame mieste iki šiol.
Ne tik darbų gausa, bet ir patogus susisiekimas su Londonu (apie 120 km) ir greta esančiais oro uostais, sąlyginai nedidelės būsto nuomos kainos, galimybės saviraiškai ir net siekis padėti tautiečiams atviliojo tūkstančius žmonių iš Lietuvos į Anglijos miestą ant Nene upės krantų.
Ekonominiu požiūriu bene geriausia vieta gyventi Jungtinėje Karalystėje turi tik vieną trūkumą – nusikalstamumas čia viršija tiek šalies, tiek Cambridgershire’o grafystės vidurkį. Tiesa, skaičių išaugina smulkūs nusikaltimai, o rezonansinių smurtinių kriminalų atžvilgiu Piterboras niekuo neišsiskiria nuo kitų panašaus dydžio miestų.
Lietuviai nebijo viešumo
Jeigu reikėtų išrinkti atviriausią ir geriausiai visuomenei prisistatančią Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenę, tai Piterboras greičiausiai būtų tarp favoritų, o gal net ir nugalėtojas: šiame mieste mūsiškiai yra pastebimi, jie nori ir nebijo prisistatyti vietiniams, aktyviai dalyvauja bendruose renginiuose.
Piterboro lietuvių bendruomenei šiuo metu vadovaujanti Judita Grublienė į šį miestą atvyko prieš septynerius metus ir, kaip ir dauguma tautiečių, pradėjo nuo nekvalifikuoto darbo, o šiuo metu padeda jį susirasti kiekvienam norinčiam – moteris yra įdarbinimo agentūros konsultantė.
Anot jos, siūlomų darbų spektras yra labai platus – kiekvienam pagal sugebėjimus.
„Tai miestas, kuriame sukurtos puikios sąlygos užsibrėžtiems tikslams siekti. Galbūt dėl to čia tiek daug jaunimo. Jie tas galimybes moka įžvelgti. Dirba žemiausios kvalifikacijos darbus, tačiau kartu mokosi ir ilgainiui susikuria geresnius gyvenimus“, – pasakoja J. Grublienė.
Ji mano, kad multikultūrinis miestas yra puiki terpė integruotis atvažiavusiems iš Lietuvos, tačiau sėkmė šiame procese daugiau priklauso nuo asmeninių savybių ir pastangų, o ne tik nuo aplinkos.
„Kas kiek nori integruotis, tiek jiems ir pavyksta, o aplinka tam tikrai draugiška. Pamenu, po atvykimo aš norėjau prisidėti prie veiklos vienoje galerijoje. Nuėjau į ją ir tai pasakiau. Niekas neklausė, koks mano išsilavinimas ar kvalifikacija. Priėmė, išklausė mano mintis, vizijas. Taigi, kas nori – randa būdų prisijungti prie vietos bendruomenių. Galima tik pasidžiaugti, jog Piterbore jau yra nemažai lietuvių, kurie įsitraukė į įvairių organizacijų bendrus projektus ir pasiekė puikių rezultatų. Bet yra ir tokių, kuriems panašūs dalykai neįdomūs, jie apsiriboja darbu ir sėdėjimu namuose“, – pasakoja ji.
Šio miesto lietuvių bendruomenės – kaip organizacijos – pasyvia vadinti tikrai negalima: įvairiausi tautiečiams skirti susibūrimai vyksta nuolat, susiformavo tradicijos, mūsiškiai taip pat nesibodi pasirodyti ir viešuose miesto renginiuose.
Užduotis – tarpininkavimas
Piterboras iš kitų Jungtinės Karalystės miestų išsiskiria ir tuo, jog vietos savivaldybėje yra įsteigtas atskiras etatas tarpininkauti su lietuvių bendruomene sprendžiant įvairiausius klausimus. Tiesa, lietuviai šiuo požiūriu nėra išskirtiniai, nes savivaldybėje dirba ir kiti užsieniečiai specialistai, kurių užduotis – tarpininkauti su tautinėmis mažumomis. Visgi tiesiogiai į bendruomenę dėl pagalbos užgriuvus sunkumams tautiečiai kreipiasi retai.
„Toks jau tas lietuvis: atrodo, jog prašydamas pagalbos pasirodys silpnas, nepajėgus susitvarkyti su užklupusiomis bėdomis. Nors pagrįstų prašymų padėti tikrai būna. Yra ir žmonių, kurie sutinka padėti, o verslininkas Aidas Mečkauskas yra tikras bendruomenės mecenatas, padedantis įgyvendinti tikrai daug mūsų projektų“, – pasakojo J. Grublienė.
Emigrantų realybė neatitinka stereotipų
Nemažai bendruomenės pirmininkės išsakytų minčių atkartojo ir palyginus neilgai Piterbore gyvenanti Kristina Baubinaitė, čia iš Lietuvos persikrausčiusi prieš dvejus metus.
„Man šis miestas atrodo patrauklus dėl darbų gausos, dėl strategiškai patogios vietos. Aš atvykau, nes mano draugas britas Piterbore gavo labai gerą darbo pasiūlymą. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl esu čia. Tai multikultūrinis miestas, labai margas, panašus į Londoną, tik mažesnis ir tempai ne tokie greiti.
Žinoma, kalbant apie Piterborą, negalima nepaminėti jo katedros – tai tikrai įspūdingas statinys. Esu apkeliavusi nemažai pasaulio, tačiau šią katedrą pamatyti išties verta.
Bendra atmosfera priklauso nuo to, kur gyveni, kur ir su kuo vaikštai, ką matai, ko nori. Mano manymu, Piterboras gali pasiūlyti viską: ir aukščiausios klasės kultūrinius renginius, ir įvairių laisvalaikio užsiėmimų suaugusiesiems bei vaikams.
Žinoma, yra vietų, į kurias kojos kelti nesinori, bet parodykit man miestą, kuriame tokio kvartalo nėra“, – apie miestą pasakojo neseniai į Piterborą persikrausčiusi lietuvė.
Ji drąsiai vadina Piterborą galimybių miestu, mat per sąlyginai trumpą laiką jau spėjo pakeisti du darbus, o šiuo metu vysto savo verslą. Esą čia palankios sąlygos visiems, žinantiems ko nori iš gyvenimo, ir turintiems tikslą.
Moteris pasidžiaugė, kad šioje įvairialypėje terpėje lietuviai ne tik neištirpo, bet ir rado nišą pasireikšti. Be to miesto valdžia rūpinasi integracija, yra geranoriška, o aktyvi bendruomenė sugeba pasinaudoti suteikiamomis progomis.
„Integracijos sėkmė priklauso nuo individo. Jeigu žmogus ieško konfliktų – ras jų, jeigu jis pernelyg atsargus ir vengia kitų – jis bus vienas. Jeigu esi bendruomeniškas ir draugiškas – niekas tavęs neatstums, reikia tik rasti tuos, su kuriais interesai sutampa.
Kad ir ką kalbėtumėme apie „Brexit“, tai britų nepakeitė. Visose visuomenėse yra politiškai neišprususių, piktų žmonių, kurie ir kėlė sumaištį po referendumo. Tačiau britai yra tolerantiškesni ir labiau politiškai išprusę nei, pavyzdžiui, kai kurie lietuviai.
Lietuvių bendruomenėje labai daug jaunų išsilavinusių žmonių, vardan bendro tikslo dirbančių neatlygintinai, dėl to ji tokia aktyvi. Maloniai nustebino savivaldybės pozicija – ji remia ir skatina mūsų iniciatyvas, net patalpas renginiams suteikia ir leidžia jomis neatlygintinai naudotis“, – pasakojo moteris.
Anot jos, Piterbore gyvena toli gražu ne tik žemos kvalifikacijos lietuviai darbininkai, nors tokį paveikslą kartais bandoma nupiešti. Realybė neatitinka kuriamų stereotipų.
„Gyvena, dirba čia ir menininkai, verslininkai, mokslininkai, aukšto lygio finansininkai, kiti vertinami specialistai, bet kartais viešoje erdvėje visi absoliučiai vadinami „silkių skutėjais“ ir „čikenfektoriais“. Žinoma, dėl to nesmagu.
Bet net jeigu ir visi iki vieno Piterboro lietuviai skustų uodegas silkėms, jie pašaipų nenusipelnė, juk atvažiavo čia dirbti užuot verkę dėl blogo gyvenimo“, – įsitikinusi K. Baubinaitė.
Gydosi kūnus ir sielas
Kaune gimusi, užaugusi ir menotyros studijas ten baigusi Roberta Dromantė į Piterborą atvyko prieš aštuonerius metus ieškodama laimės. Ir ši iš tikrųjų laukė jos Piterbore. R. Dromantė šiame mieste sutiko gyvenimo vyrą, jie sukūrė šeimą, augina du vaikus.
„Pradžia buvo įdarbinimo agentūroje, vėliau tapau laisvai samdoma vertėja: šių veiklų poreikis čia didžiulis, o ir atvykstantiems gerai – jiems lengva gauti darbą ir įvairius reikalus susitvarkyti nemokant anglų kalbos.
Šiuo metu turiu nuolatinę vertėjos darbo vietą ligoninėje, kurioje lietuviai lankosi gana dažnai. Vieni angliškai moka tik pasisveikinti, kiti kalba laisvai, bet susidūrus su medicinos terminologija kyla sunkumų, aš padedu susikalbėti“, – apie savo kasdienybę „Tiesai“ pasakojo Roberta.
Vertėja per trejus darbo ligoninėje metus pastebėjusi lietuvių negalavimų tendencijas, kurios ją nustebino. Tarp pagrindinių ligų – tuberkuliozė ir hepatitas C.
Anot pašnekovės, klaidinga manyti, kad visi Piterbore gyvenantys lietuviai – neišsilavinę fabrikų darbuotojai.
„Yra visokių: be išsilavinimo, ir diplomuotų, kurie dirba fabrikuose, bet tai juk nėra gėda. Žmonės atvažiavo čia ir susikūrė tokius gyvenimus, kokie jiems patinka. Yra mokslo daktarų, menininkų.
Yra ir kitokių – prieš keletą metų su vyru dalyvavome savivaldybės projekte, kurio metu žiemą buvo suteikiama nakvynė benamiams. Lietuviai sudarė bene didžiausią jų dalį“, – sakė R. Dromantė.
Jos vyras Justas Dromantas yra vietos krikščionių protestantų „Miesto bažnyčios“ pastorius ir kiekvieną sekmadienį kviečia tautiečius į pamaldas. Ją įkurti poreikis atsirado prieš penkerius metus. Į angliškas pamaldas su vyru vaikščiojusi Roberta ten vis dažniau sutikdavo lietuvių, kuriems bažnyčios reikėjo, bet angliškai jie nesuprato. Pradėję rinktis į bendras atskiras pamaldas jie pamažu susiformavo nuolatinę lietuvių grupę.
„Be galo daug kultūrų, be galo daug chaoso, gal ne visur švaru ir saugu, bet vistiek tai gražus miestas. Jis atitinka mūsų pasirinktą gyvenimo kelią, norime būti ten, kur galime nešti šviesą, padėti kitiems.
Dėl to čia ir esame“, – savo pasakojimą apie Peterborough‘ą baigė Roberta.