– Ilona, jau seniai palikai Lietuvą. Kokios buvo išvykimo iš Lietuvos priežastys?
– Ko gero, vienos, konkrečios priežasties nebuvo. Išvykau devyniolikmetė, tad viskas buvo nauja ir nepatirta, ir tokia kelionė mane labai viliojo. Tuo metu studijavau fotografiją Vilniuje, mokslai buvo įpusėję, bet mano draugas pasiūlė pasiimti akademines atostogas ir pamėginti laimę kitoje šalyje. Ilgai negalvojusi sutikau. Tiek dėl meilės, tiek dėl nuotykių troškimo, tiek dėl noro užsidirbti pinigų. Nors negyvenau skurdžiai, tačiau kiekvienais metais žieminiai batai ar naujas kompiuteris buvo problema. Žinojau, kad tai avantiūra, kuri arba pavyksta, arba ne, bet, blogiausiu atveju, išmoksiu kalbą, parsivešiu pinigų. Geriausiu – užsikabinsiu ir pradėsiu naują gyvenimą ten, Londone. Tuo metu man jaunai Londonas prilygo pasakų šaliai su nesibaigiančiomis galimybėmis.
– Kokia buvo pradžia svetur, Londone?
– Pradžia visada sunki. 2002 metais Lietuva dar nebuvo ES narė, tad leidimo dirbti reikėjo ieškoti kitais keliais. Prieš atvykstant į šalį reikėjo pasirūpinti kai kuriais dokumentais, įrodančiais, kad neketini pasilikti. Pavyzdžiui, kad turi vaikų ar verslą, dėl kurio Lietuvos palikti neketini. Mano atveju tai buvo pažyma iš universiteto, kad studijuoju. Reikėjo turėti grynųjų pinigų ir atgalinį bilietą, adresus ir telefonus žmonių, pas kuriuos apsistosi, kaip įrodymą, kad Londone lankaisi tik atostogų. Tad drebėjo keliai einant pro muitinės kontrolės postą. Mus sustabdė, ištardė, liepė parodyti pinigus, užsirašė telefonus žmonių, kurie turėjo priimti.
– Kaip susiradai pirmą darbą ir kiek jų buvo vėliau?
– Ieškodama pirmo darbo daug nesirinkau. Buvo mėginimų pradžioje ieškotis darbo įprastu keliu – per skelbimus ir internetą, tačiau jie buvo nesėkmingi, kadangi sulaukusi skambučio nesuprasdavau klausimų. Mesdavau ragelį ir puldavau į ašaras. Jaučiausi beviltiškai. Kas yra patyręs tai naujoje šalyje, puikiai žino, kad kalbėti telefonu ne tas pats, kaip akis į akį. Tada pradėjau klausinėti draugų, pažįstamų, kas ką žino, girdėjo.
Pirmas rimtas darbas buvo italų restorane, tą darbo vietą man perleido viena lietuvaitė. Ji buvo gera darbuotoja, tad viršininkas jos rekomendacija nesuabejojo. Taip prasidėjo mano karjera. Greitai užpildžiau visas kalbos spragas. Darbo vieta buvo puiki – 200 metrų nuo Amerikos ambasados, lankytojai labai įvairūs ir įdomūs, dideli arbatpinigiai ir galimybė pažinti tai, ko trokštu – nuotykių.
Londone kiekvienas rajonas vis kitoks, su vis kitokia aplinka. Čia kiekviena vieta – lyg kitas pasaulis. Po trejų metų pajutau, kad reikia naujų vėjų, kad viską moku ir noriu išmokti daugiau. Žinojau, kad Londonas man gali tai pasiūlyti. Radau naują, populiarų sveiko maisto tinklą, kuris tuo metu turėjo 9 restoranus ir plėtėsi. Troškau tapti pagrindine vadybininke, ir ši kompanija buvo kaip tik tai, ko man reikia.
Londono pamokos
– Ar Londonas pateisino tavo lūkesčius?
– Tikrai taip. Juk tai miestas – megapolis, ir jaunam žmogui, norinčiam įspūdžių, yra iš ko rinktis. Tai – kita kultūra, smagiausi vakarėliai, karjera, įdomūs pašnekovai ir naujos idėjos. Prisimenu Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą datą, kaip džiaugėmės ir surengėme nuostabų vakarėlį draugų namuose. Tapome Europos Sąjungos piliečiais, galimybės atsivėrė dar plačiau. Kiek buvo džiaugsmo šūksnių! Tada pasijutau Europos piliete ir iki šiol manau, kad gyventi ir dirbti bet kurioje Europos šalyje yra didelė dovana. Reikia neapsiriboti savo daržu, bet džiaugtis, kad pasaulis toks įdomus ir skirtingas.
Londone išmokau neskirstyti žmonių į gerus ir blogus, juodukus ir baltuosius, krikščionis ir musulmonus, storus ir plonus, homoseksualius ir ne. Žmonės yra tiesiog kitokie, kitokie, nei tu, ir tarp jų visada atsiras nuostabių. Turiu savo nuomonę, bet visada esu atvira kitokioms idėjoms ir pažiūroms.
– Kas sunkiausia svetur: pritapti, susirasti darbą ar susirasti draugų, žmonių, su kuriais galėtum bendrauti?
– Jei labai nori, viską galima rasti. Kai ieškai, randi. Svarbiausia – mokėti gerai kalbėti. Tai raktas į kitos šalies žmonių širdis. Tada ir draugai, ir darbas ranka pasiekiami. Pritapti padeda tolerantiškumas kitokiam gyvenimo stiliui. Normų yra milijonas, tiesiog reikia rasti, kas yra tavo, tinka tau, bet jokiu būdu negalvoti, kad kitaip mąstantis yra blogas. Reikia išmokti gyventi, kaip tau patinka, netrukdant kitam.
Palikus savo šalį man buvo sunkiausia būti atskirtai nuo mylimų žmonių – nuo mamos, močiutės. Mūsų ryšys yra labai svarbus. Kaip sakoma, sapnuojame tuos pačius sapnus. Kai viskas gerai, atrodo, eini teisingu keliu, tačiau kai mylimuosius užpuola liga ar tiesiog bloga nuotaika, norisi lipti sienomis. Norisi lėkti namo, bet tai neįmanoma, nes esi už daugybės kilometrų. Tada kyla daubybė „bet“, sąžinė tampa budeliu.
Mane Lietuva, kokia ji yra dabar, labai gąsdina. Kartais tai, ką perskaitau spaudoje, yra protu nesuvokiama, pavyzdžiui, minimali alga, pensijos, pašalpų dydis. Lietuva nelaukia grįžtančių žmonių.
Kardifo skirtumai
– Iš Londono patraukei į Velsą. Kokios priežastys tai lėmė ir kuo Velsas skyrėsi nuo Londono?
Naujas, paskutinis darbas Londone atimdavo daug jėgų. Dirbdavau daug valandų kiekvieną dieną. Ir nors man tai patiko, prasidėjo sveikatos ir psichologinės problemos. Pašlijo santykiai su gyvenimo draugu. Netekau daug svorio, laiko sau likdavo minimaliai. Buvo tik miegas ir darbas, o aš tiesiog norėjau pabūti su savimi. Nesinaudoti viešuoju transportu, nematyti žmogeliukų-skruzdėliukų, einančių vorele į darbą ir iš jo ilgais metro koridoriais.
Jau norėjosi tiesiog pasivaikščioti parke, pasilepinti gražiais gamtos vaizdais. Labai svarbu buvo ir jūra. Ilgai apie tai galvojau ir pasirinkau Velso sostinę Kardifą. Jis nei per mažas, nei per didelis, prie jūros, su savita kultūra.
– Kokie įsidarbinimo skirtumai, lyginant Londoną ir Velsą?
– Per dvejus su puse metų Velse tikrai supratau, kad tai ne Anglija. Jie turi savo kalbą, kultūrą, virtuvę. Nebandykite velsiečio pavadinti anglu, nes jie laiko save velsiečiais, Jungtinės Karalystės piliečiais, bet jokiu būdu ne anglais.
Nepaisant visų panašumų su Londonu yra esminis skirtumas – vos keliasdešimt kilometrų nuo Kardifo yra nepakartojama gamta: vienoje pusėje svaiginantys skardžiai prie jūros, kitoje – nuostabūs šimtamečiai miškai. Ten „viskas viename“: sostinės gyvenimas, kalnai, jūra ir kelionė į darbą pėščiomis.
Prancūzai, kaip ir anglai, – geriausi
– Dabar gyveni Prancūzijoje. Ar įmanoma lyginti Angliją ir Prancūziją?
– Šios šalys panašios tuo, kad apie save galvoja kaip apie pačias geriausias šalis pasaulyje. Ir joms nereikia įrodinėti, kodėl, kaip lietuviams. Nors lietuviams tikrai reikėtų tai daryti. Reikia užsitarnauti gerą vardą pasaulyje.
Dauguma parduotuvių Prancūzijoje turi pietų pertrauką. Iš pradžių man kildavo klausimas: kodėl negaliu pirkti, kai noriu, argi jie nenori pinigų? Dabar suprantu: žmogaus poilsis ir laikas su šeima čia yra labai branginamas. Bent jau čia, kur esu įsikūrusi su nauju gyvenimo draugu, prancūzu: Šiaurės Prancūzijoje, Lile miesto apylinkėse, ties Belgijos siena.
– Kokia yra prancūziška kultūra – nacionalistinė ar visgi kosmopolitiška?
– Prancūzai labai nori pasirodyti kosmopolitiški. Iš pirmo žvilgsnio taip ir atrodo, bet beveik kiekvienoje šeimoje už uždarų durų yra nepasitenkinimo imigrantais iš Tolimųjų Rytų. Ko gero, kiekvienos didžios Europos šalies – tiek Jungtinės Karalystės, tiek Prancūzijos– didžiausia problema yra buvusios kolonijos. Šių šalių imigrantai bando įrodyti, kad šalis jiems skolinga, tuo tarpu europiečiai bando pasakyti, kad jie nieko neskolingi ir neatsako už savo senelių, prosenelių klaidas.
Tarkim, Jungtinės Karalystės ir Indijos tarpusavio santykiai bado akis, labai akivaizdus Prancūzijos ir Maroko, Alžyro vidinis konfliktas. Ir šie imigrantai daug agresyvesni, nei Jungtinės Karalystės. O dėl nacionalizmo: prancūzai labai myli savo šalį, kalbą. Mane apima net lengvas pavydas. Prancūzai sako: mūsų maistas, mūsų literatūra, mūsų kraštas, peizažai, įvairovė, mūsų pilys ir karalių prašmatnumas, didingumas. Tai šalis, kur vieną dieną gali slidinėti Alpėse, o jau kitą gulėti Marselio paplūdimyje.
Bent jau man yra nesulyginami dalykai: cepelinai ir žąsies kepenėlių paštetas. Arba M. Duras ir Žemaitė. Prancūzija – kaip įnoringa dama. Ji kiek konservatyvi, bet trokštanti naujovių, ir visa tai bando padaryti tuo pačiu metu. Ji tiki Dievu, bet pritaria humanizmo idėjoms. Ji kiek pagiežinga už uždarų durų, tačiau besišypsanti ir trokštanti pasidalinti savo prašmatnia praeitimi. Ji kvepia „Chanel“...
– Su kuo sieji savo ateitį – su Prancūzija, Lietuva, o galbūt Londonu?
– Man miela visa Europa. Ir kai manęs klausia, ar man patinka Londonas, ar Velsas, ar Prancūzija, atsakau, kad įsimyliu tą šalį, kurioje tuo metu gyvenu. Visos šalys turi savo žavesio ir grožio. Keliavau daug, aplankiau beveik visas Europos šalis. Jos visos nuostabios, ir visur randu gerų, įdomių žmonių. Esu Europos pilietė ir tuo didžiuojuosi.
