Emigrantė: Lietuvoje nėra taip blogai, tik žmonės per daug dejuoja

Šiaulietė Irma Preisienė Airijos sostinėje begalinį tėvynės ilgesį paslėpė po storu sluoksniu tortų glazūros ir dideliu debesimi cukraus pudros. Nepaisant to, tortų karaliene tituluojama lietuvė, per mėnesį uždirbanti didesnį už vidutinį Airijos atlyginimą, vis tiek svajoja apie Lietuvą. Anot jos, tėvynėje nėra taip blogai, tik žmonės per daug skundžiasi.

Pirmasis emigruoti, įkvėptas tautiečių sėkmės istorijų, nutarė Irmos vyras. Šeimą maitinęs iš santechniko profesijos, sutuoktinis į Dubliną išvyko dirbti tą patį. Pagal planą nėščia žmona ir paauglys sūnus turėjo likti Lietuvoje ir laukti tėčio.

„Parsivežti jo nepavyko...Visa mūsų šeima dabar čia nutūpusi. Eina septinti metai... Ir atrodo pabaigos net nesimato“, - emigracijos istoriją atskleidžia Irma, praverdama savo namų Adamstouno gyvenvietėje, pačiame Dublino pakraštyje, duris.

Irma: lietuviai nuolat skundžiasi

Namų šeimininke Lietuvoje buvusi moteris teigia emigravusi įkvėpta kalbų, kad Airijoje pinigai auga tiesiog ant medžių. Tačiau netrukus suprato, kad norint gyventi pasiturinčiai, reikia labai daug ir sunkiai dirbti. Ant lėkštutės niekas neatnešama – viską reikia daryti savo rankom.

Tiesa, Airijoje galima nesunkiai susikurti darbo vietą ir tokiu būdu namų šeimininkė gali daug uždirbti. Nepaisant to, moteris ragina atsipeikėti ir nustoti kartoti, kad gimtinėje viskas blogai.

„Su kuo pakalbi, visiems viskas blogai, nors gal lietuvių bruožas yra skųstis. Lietuviai skundžiasi: nėra pinigų nėra pinigų. Bet kaip jie tvarkosi ir statosi namus. Negaliu pasakyti, kad jie ten (Lietuvoje - red. past.) blogai gyvena“, - svarsto emigrantė.

Jau emigracijos pradžioje moteris sako pajutusi, kad sėdi ne savo rogėse. Kasdienybė buvo pilka, nes ji neturėjo nei veiklos, nei draugų. Pusmetį beveik kasdien ji vyrui kartojusi norinti grįžti namo. Tačiau šeima vis dar Dubline.

Vis dėlto Irma sako amžinai čia neliksianti. „Gimęs Lietuvoje, niekur kitur pasaulyje žmogus nesijaus toks laimingas. Todėl kiek beuždirbčiau, kiek klientų beturėčiau – ateitis bus tik gimtinėje“, - griežtai nukerta moteris.

Atrado save gamindama tortus

Galiausiai liūdesį interneto forumuose skandinusi emigrantė rado daugybės komentarų sulaukusį įrašą, po kuriuo moterys dalijosi kepinių gaminimo patirtimi. Būtent tai Irmai ir padėjo atrasti savo talentą.

Verslo pradžiai nereikėjo nei investicijų, nei specialių apmokymų. Tiesiog vieną vakarą šeimą ji pavaišino dangiško skonio tortu, o vėliau užsakymus vis dažniau pateikdavo ir draugai. Galiausiai klientų ratas išsiplėtė tiek, kad moteris iš virtuvės neišeina kone visą parą.

Maždaug pusmetį ji per savaitę iškepdavo po tris tortus. O apie paslaugą paskelbus internete ir lietuviams skirtame laikraštyje, darbo apimtys labai padidėjo. Šiuo metu ji per savaitę parduoda mažiausiai 7 tortus, daugiausiai – 24.

Išsivysčiusioje Vakarų Europos šalyje, kur, atrodo, nieko netrūksta, kur net atokiausiuose rajonuose parduotuvės dirba visą parą, žmonėms prireikė tortų. Ar taip gali būti? Irma linksi galva: būtent jų pasiūlos ir trūko. Jos teigimu, Airijoje tortai, nors ir gražiai išpuošti, bet neskanūs.

Kita priežastis – emigrantų ilgesys. Airijos sostinėje nutūpę lietuviai nori tokių kepinių, kokius gaudavo per savo gimtadienius vaikystėje.

Lietuvė griauna mitą apie prastą maisto produktų pasirinkimą Airijos parduotuvėse. Ji savo kepiniams naudoja tik airiškus gaminius, tiesa, kiaušinius perka iš ūkininko.

Uždirba daugiau nei vidutinis airis

Dubline prieš šešerius metus niekas net neįsivaizdavo, kad iš tokio užsiėmimo galima uždirbti. Bet dabar laikai pasikeitė. Irma vietinėms namų šeimininkėms tapo pavyzdžiu. Šiaulietė viena iš pirmųjų Dubline ėmė siūlyti lietuviškų gardėsių, tačiau šiuo metu kepėjų skaičius išaugo iki 6.

Dažniausi kepėjos klientai – lietuviai, lenkai, rusai, latviai ir, žinoma, vietiniai airiai. Tačiau pirmenybę ji teikia lietuviams, nes jie palieka daugiausiai arbatpinigių.
Emigrantė iki šiol nesupranta, koks jos statusas.

„Gal esu tiesiog darbininkė? O gal verslininkė? Viena aišku – aš jau daugiau nei tik namų šeimininkė“, - juokiasi ji, namų virtuvėje tortus kepanti be niekieno pagalbos.

Pradėjusi šią veiklą Irma iš virtuvės beveik neišlenda. Tai – ir gamybos cechas, ir biuras. Lietuvė darbą pradeda aštuntą valandą ryto, o kai kada baigia netgi trečią nakties. Kad gaminant valandos neprailgtų, virtuvėje specialiai pasistatė televizorių, iš kambario persinešė kompiuterį.

Tačiau už darbą Irma prisipažįsta imanti nemažai: „Mano produkcija – nepigi. Skaičiuojantys kiekvieną centą jos sau leisti negalėtų“. Pigiausias tortas kainuoja maždaug 65 eurus.

Mėnesinis moters atlyginimas yra didesnis už šalies vidurkį. Labai pasistengus galima uždirbti apie 3000 eurų, tai yra daugiau nei 10 tūkst. litų. Ji sako, kad jei vyras prarastų darbą, šeimą galėtų išlaikyti ji viena.

Lietuvoje tortų kepti negalėtų

Emigrantė džiaugiasi, kad Airijos įstatymai yra palankūs smulkiesiems verslininkams. Norit sukaupti didesnę pensiją bei užsitikrinti sveikatos draudimą, pats žmogus suinteresuotas neslėpti savo pajamų ir pelno.

„Čia neskausmina. Duoda žmonėms užsidirbti. Nėra taip, kad paskutinius uždirbtus pinigus atiduosi mokesčiams“, - sako lietuvė.

Nuolat svarstydama apie grįžimą namo, Irma bijo, kad perkelti savo veiklos į gimtinę, nors ir būtų paklausa, greičiausiai nepavyktų, nes Lietuvoje pardavimui skirto maisto namų virtuvėje gaminti negalima.

Stengiasi būti arčiau lietuvių

Nors laisvalaikio Irma beveik neturi, kartą per savaitę būtinai apsilanko tautiniame lietuvių klube „Family club“. Jame šeimos žaidžia žaidimus ir gali bendrauti lietuviškai.

Tam, kad šeimos aplinkoje būtų daugiau lietuvių, Irma su vyru prieš pusmetį persikėlė į Dublino pakraštį. Adamstouno rajone kas antroje laiptinėje gyvena emigrantai iš mūsų šalies.

Irmai liūdna, kad Dubline lietuvių vaikams nėra tautinės mokyklos. Šiuo metu abu jos berniukai lanko airiškas mokymo įstaigas: jaunesnysis – pradinę, o vyresnysis – koledžą.

Laida "Emigrantai" – kiekvieną antradienį per LRT televiziją 21.15 val., iš karto po "Panoramos".

Jei turite įdomių asmeninių istorijų apie emigraciją, siųskite jas [e-mail]