Gausiai turistų lankomame Ispanijos mieste penkiasdešimt ketverių vyras ryžosi pradėti gyvenimą iš naujo, nes, kaip pats sako, finansų krizės metu sušlubavus nuosavam verslui, gimtinėje jam nebeliko vietos: „Labai sunkus verslas Lietuvoj dėl to, kad išeikvoji daug energijos, negauni to, ko norėtum gauti. Ir dar dažniausiai esi apkaltintas.“
Mašinų gamybos specialybę baigęs inžinierius net šešiolika metų mėgino kurti klestinčius verslus, tačiau jam vis nepavykdavo. Finalas visada tas pats – aklavietė.
„Gal kas užkeikė?“ - dabar spėlioja Valdas, teigiantis, kad tiek statybų verslas, tiek meno galerija uždirbti pinigų nepadėjo.
Verslas nesisekė ir Ispanijoje
Į saulėtąją Ispaniją vyras persikėlė iškelta galva, turėdamas tikslą greitai atsistoti ant kojų, o gal net stipriai praturtėti. Prisiklausęs laimingų emigrantų istorijų, jis patikėjo vieno seno bičiulio svaičiojimais, esą šioje šalyje užsidirbti daug lengviau nei Lietuvoje.
„Atvažiavau grynai kaip verslininkas ir nesiruošiu jokio fizinio darbo dirbti, nes aš visą laiką vadovavau, praktiškai. Čia atvažiavau statyt namų. Buvo lygtais partneriai kažkokie. Vienas buvo užsakymas – vieną namuką pastačiau“, - pasakoja Vaidas.
Pirmasis statinys buvo ne tik statybų verslo pradžia, bet ir pabaiga. Labai greitai Valdas nusivylė savo partneriu dėl pernelyg lėto jo tempo. Esą ispanų verslininkai nėra darboholikai, jiems už pinigus daug svarbiau šeima.
„Išsiunčiau statybininkus namo, bet pats grįžti nenorėjau. Reikėjo sau įrodyti, kad moku suktis iš padėties“, - šypteli vyras. Tuomet jis ėmėsi prekybos paveikslais. Tai jis jau buvo išbandęs Vilniuje jam priklaususioje galerijoje.
Emigranto galeriją, įsikūrusią mažame miestelyje, turistai dažniausiai aplenkdavo. Lietuviški paveikslai jų nesudomino net ir pritaikius dideles nuolaidas. Valdas sako, kad verslas nenešė pelno – tik nuostolius.
„Gyvenau aš kaip visi lietuvaičiai. Pradėjau gyventi labai sunkiai. Nakvodavau vagonėliuose“, - prisimena emigrantas.
Lygiai prieš metus, praėjusį vasarį, Valdas su savo paveikslais persikėlė į Barseloną. Taupydamas pinigus pasirinko pigesnes patalpas atokiau nuo centro. Tačiau ir Katalonijos sostinėje ekonominės krizės metu paveikslai mažai kam rūpėjo.
Į verslą įtraukė ir gyvenimo draugę
Netrukus emigrantui kilo idėja atidaryti lietuvišką restoranėlį: „Jeigu jau ant sienų kabantys paveikslai lietuviški, tai ir maistas bus lietuviškas. (...) Aš vis dėlto esu lietuvis ir esu mūsų kultūros žmogus. Ir man mokytis gaminti kažkokį kitą maistą yra sudėtinga. Šovė idėja atidaryti grynai lietuvišką restoraną.“
Kad atsivežtų prekių iš Lietuvos, jam reikėjo investicijų. Tačiau asmeninėse banko sąskaitose jau švilpavo vėjai. Ieškodamas išeities, pasinerti į savo sugalvotą avantiūrą Valdas įkalbėjo draugę iš Vilniaus, kuri verslą parėmė savo santaupomis.
Valdas džiūgauja, kad įkalbėti permainų trokštančią moterį nebuvo sunku.
„Pasigyriau, kaip puikiai gaminu cepelinus. Įtikinau, kad jų norės visa Barselona”, - savo derybiniais sugebėjimais giriasi vyras.
Populiariausi patiekalai – iš bulvių
Lietuviškame klube „Valdas ART Lituanica“ klientai gali ne tik pavalgyti, bet ir įsigyti Lietuvą reprezentuojančių gaminių. Savininkas sako, kad nuo veiklos pradžios jau parduoti trys lietuvių autorių paveikslai. O iš lietuviškų patiekalų populiariausi, kaip sako Valdas, yra cepelinai, bulviniai blynai ir kugelis. Nemažiau populiarus – lietuviškas alus.
Verslininkas išduoda, kad jo klientai dėl palyginus neaukštų kainų yra ne vien pasiturintys žmonės. Esą patiekalų kainos įkandamos ir eiliniam fabriko darbininkui.
Verslininkas didžiuojasi, kad visą darbui reikalingą įrangą ir aksesuarus atsivežė iš gimtinės. Jo teigimu, Ispanijoje teko pirkti tik kėdes ir stalus.
Valdas prašo paminėti, kad net būdamas emigrantas jis moka mokesčius Lietuvai.
„Darau tai dėl patriotiškumo. Už alkoholį sumokėjau lietuvišką akcizą Lietuvoje. Mes naudojam tik lietuviškus produktus. Viską perkam iš Lietuvos“, - aiškina vyras.
Pora tikina, kad Ispanijoje norint pradėti smulkų verslą reikia bent 30 tūkst. eurų. Tačiau netrukus priduria, kad jų pavyzdžiu remtis nereikėtų, nes jie labai taupė – nesamdė darbininkų, viską darė patys.
Verslininkas išduoda, kad šiuo metu už patalpų nuomą per mėnesį moka 800 eurų.
Nuosavų namų neturi
Tik visai neseniai jiems pavyko susitaupyti patalpų apšiltinimo medžiagoms. „Nors čia ištisus metus pliusinė temperatūra, buvo vakarų, kuomet tekdavo sėdėti su striukėmis“, - rodydama gyvenamąsias patalpas prisipažįsta Liudmila.
Verslininkai kol kas neišgali samdyti darbuotojų, tad visus darbus atlieka patys. Valdas išduoda, kad porai pasidalinti darbais nėra sudėtinga. Jis verda cepelinus ir aptarnauja ispaniškai kalbančius klientus. Liudmilai kol kas su vietiniais gyventojais susikalbėti sunku, todėl ji gamina kitus patiekalus.
Vis dėlto pora tikisi per artimiausius metus, ypač vasarą, kai į miestą atvyksta dešimt kartų daugiau turistų, užsidirbti tiek, kad galėtų plėsti savo verslą. Liudmila išduoda, kad planuose – parduotuvėlė, kurioje būtų galima įsigyti lietuviškų produktų.
Didžiausias sunkumas – ispanų kalba
„Man sunku mokytis kalbą, susišnekėti. Susišneku, bet aš nemoku tiksliai kalbėti. Aš nenoriu negražiai šnekėti. Aš noriu gražiai su jais kalbėti“, - išduoda Valdas.
Dabar jis pripažįsta, kad jam cepelinų gaminimas atrodo daug įdomiau už namų statybą. „Man niekad neatsibosta. Aš nejaučiu jokio vargo. Jaučiu džiaugsmą. Tai man yra kaip meditacija. Taip, aš dabar laimingas“, - atskleidžia lietuvis.
Į Lietuvą pora grįžti neketina ne dėl pinigų, bet dėl miesto, kurį beprotiškai pamilo. Valdas sako, kad jį labiausiai sužavėjo Barselonos švara ir šventės: „Valytojai dirba naktimis, dienomis po kelis kartus. Mūsų gatvę vandeniu plauna kiekvieną mielą pirmadienį. (...) Šventės yra fantastiškos. Joninių net Latvijoje taip nešvenčia.“
Laida "Emigrantai" – kiekvieną antradienį per LRT televiziją 21.15 val., iš karto po "Panoramos".
Jei turite įdomių asmeninių istorijų apie emigraciją, siųskite jas delfi@delfi.lt