Išsami studija, kiek žmonių norėtų, bet negali emigruoti, kas juos apie tai verčia galvoti, Lietuvoje paskutinį kartą buvo atlikta prieš pusantrų metų. Tuomet padarytos prielaidos, jog mintis apie emigraciją kirba trečdalio lietuvių galvose.
Surasti apie emigraciją svarstantį lietuvį yra juokų darbas – jų tiek daug. Užtenka apsidairyti aplink ištiestos rankos atstumu. „Tiesa“ keletą jų pakalbino.
Dar neperžengė ribos
Klaipėdoje gyvenančio 36 metų Povilo padėtis iš pirmo žvilgsnio – visai nebloga: erdvus nuosavas butas, už kurį dar 14 metų mokės bankui, daugiabučio kieme stovi 2007 metais pagamintas E klasės „Mercedes“, namuose – brangiausias turtas, 9 ir 4 metų sūnūs, kuriuos augina su metais jaunesne žmona. Tarptautinėje įmonėje vadybininku dirbančio vyro per mėnesį gaunami 800 eurų yra pagrindinis pajamų šaltinis, dar pusę tiek į namus parneša jo sutuoktinė, dirbanti drabužių pardavėja.
„Dar visai netolimoje praeityje galvojome, kad gaunant tokias pajamas nekiltų sunkumų, juk tai per 4 tūkst. litų – niekaip nepriprantame prie euro, skaičiuojame senąja valiuta. Tačiau dabar matome, kad ir tokia suma negelbsti. Mes viską išleidžiame, sutaupyti – be šansų“, – pasakoja Povilas.
Anot jo, šeima neišlaidauja: pramogauja retai, tėvai nerūko ir nepiktnaudžiauja alkoholiu, valgo tik namuose, drabužius dažniausiai perka dėvėtų rūbų parduotuvėse. Vaikus irgi auklėja taip, kad jie nesitikėtų visko, ko užsinori, nors mažieji aprūpinti viskuo. Tačiau net ir toks gyvenimo būdas neapsaugo nuo to, kad mėnesio pabaigoje sumokėjus komunalinius mokesčius kišenės lieka tuščios.
„Mes skaičiuojame ir matome, kad viskas be galo brangu. Po euro įvedimo tai tapo akivaizdu. Todėl visos tos galvos, iš televizoriaus ekrano kalbančios, jog euras neįtakojo kainų augimo, yra tuščios. Arba tie „kalbėtojai“ gyvena ne šioje žemėje. Su 1200 eurų jaunai šeimai išgyventi išties sudėtinga“, – konstatuoja klaipėdiečiai.
Povilas jau yra ragavęs emigranto duonos, prieš dešimtmetį kurį laiką praleido Šiaurės Airijoje. Šeima ne kartą rimtai svarstė emigruoti, tačiau lemiamą akimirką vis susilaiko.
„Dėl vaikų. Jie čia gimė. Vyresnėlis ypač laimingas, turi draugų, gerai sekasi futbolo treniruotėse. Buvome tarsi netyčia jam užsiminę: o ką, jeigu išvažiuotume gyventi svetur? Reagavo labai jautriai… Ir patys nelabai norime kažkur važiuoti, čia jau esame „susitupėję“, įsikūrėme namus. Yra tėvai, draugai. Sunku būtų išvažiuoti, nors gal vieną dieną teks. Norisi gyventi, net tik susimokėti už maistą ir pastogę. Nesame atostogavę užsienyje…“, – kalbėjo sutuoktiniai.
Jie teigė nustatę ribą, kurią peržengus tektų nuryti kartėlį ir palikti Lietuvą.
„Važiuotume ten, kur galima geriausiai uždirbti. Mano giminaitis gyvena Norvegijoje, sako, kad ten visada yra gerai apmokamo darbo. Daug pažįstamų gyvena ir nesiskundžia Anglijoje, ta pati Airija – dar vienas variantas. Jeigu jau važiuosime, rasime kur“, – galimas emigracijos kryptis vardijo Povilas.
Baiminasi konkurencijos
Kauniečiui Nerijui vaikai – ne kliūtis, jeigu jis nuspręstų emigruoti. Viena dukra šiais metais baigia vidurinę mokyklą, 12-metis sūnus net neklaustas yra prasitaręs, jog mielai išvažiuotų gyventi svetur. Emigracija – jo šeimoje irgi jau ne kartą aptarta tema. Tačiau juos stabdo visai kitos priežastys.
„Aišku, priklauso, su kuo lyginsi, bet mūsų šeimos situacija, kaip man atrodo, nėra prasta. Mintys apie emigraciją visai neseniai apniko filosofuojant: štai, jau penkta dešimtis, gyvenimas bėga taip greitai, pensija netrukus. Kaip gyvena pensininkai, visi žinome. Taip, kaupiame senatvei fonduose, bet ne kažin ką sutaupysi.
Po trejų metų baigsime mokėti paskolą už butą. Bet vargu ar tie 200 eurų, kuriuos dabar sumokame bankui, iš esmės pakeis situaciją.
Mums norisi daugiau pinigų ne tik pramogoms. Pabodo gyvenimas devynaukštyje, norėtume namo, bet ir jis – tik svajonė“, – atvirauja vyras.
Prie minties emigruoti reguliariai sugrįžtantis 46 metų vyras vis dėlto mindžikuoja ir baiminasi, kad užsienyje nepajėgs konkuruoti: jokios užsienio kalbos, išskyrus rusų, nemoka, o nuo studijų baigimo 1991 metais dirbo vieną ir tą patį darbą – pardavinėjo ir taisė buitinę techniką.
„Kol kas nesinori važiuoti. Čia darbas, kad ir žymiai mažiau apmokamas, yra garantuotas, bent artimiausiu metu. O kaip būtų Anglijoje ar dar kur nors kitur, neaišku. Bet prireikus dirbčiau ir juodžiausią darbą.
Galbūt dar išvažiuosime, savo noru ar priverstinai. Santaupų praktiškai neturime, todėl jeigu įvyktų kažkas panašaus kaip praėjusi krizė, greičiausiai tektų Lietuvą palikti, kaip padarė ne vienas giminaitis, draugas, kaimynas“, – sako Nerijus.
Jį tėvynėje sulaiko dar viena priežastis: keturių kambarių bute su šeima gyvena ir mama, prieš keletą metų palaidojusi savo sutuoktinį, Nerijaus tėvą, ir persikėlusi į miestą iš Šakių rajono.
„Ji tai tikrai niekur nevažiuos. O gyvenimas padoriuose senelių namuose nemažai kainuoja. Be to, ir ten mama nesiveržia“, – pasakoja vyras.
Jis irgi nežino tikslios emigracijos krypties, bet greičiausiai rinktųsi šalį, kurią rekomenduotų pažįstami; jų yra Norvegijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje ir Italijoje.
Lietuva praranda milijonus
Migracijos ekspertas Dainius Paukštė sutinka, kad Lietuvoje galima gana aiškiai apibrėžti grupę žmonių, kurie, esant tam tikroms sąlygoms, išvažiuotų.
„Tas šaltinis Lietuvoje visiškai išseks gal tik po 20–30 metų. Žinoma, tai priklauso ne nuo to, kaip keičiasi gyvenimas užsienyje, o nuo to, kaip jis keičiasi pačioje Lietuvoje.
Darbdaviai guodžiasi, kad negali mokėti angliško atlyginimo. Bet čia jo ir nereikia. Reikia sukurti lietuvišką atlyginimą – tokį, už kurį būtų galima oriai gyventi namuose“, – pastebi jis.
Jį labiausiai neramina jaunų – iki 35 metų – žmonių išvykimas.
„Jų emigracija turėtų būti laikina, iki 5 metų, – studijuoti ar užsidirbti pradžiai. Bet ten jie „užsikabina“, pajaučia kitokį gyvenimo skonį, įsigyja namus, ir emigracija tampa nuolatinė. Vaikas, kurį išsiveža tėvai, nuo pirmos emigracijos minutės pradeda integruotis svetur. Tuo tarpu ryšio su Lietuva nėra, vietos valdžia nemoka aiškiai apibrėžti savo pozicijos emigracijos atžvilgiu“, – kalba D. Paukštė.
Anot eksperto, per 26 metus nė viena Lietuvos valdžia taip ir neįvardijo emigracijos kaip esminės šalies problemos, nors tai valstybei yra praradimas visais aspektais, įskaitant ir piniginį. D. Paukštė apskaičiavo, kiek žmogus nuo gimimo iki studijų aukštojoje mokykloje kainuoja valstybei.
„Skaičiuojant vien tik išlaidas specialiajai infrastruktūrai: darželiams, mokykloms, bibliotekoms ir kitoms valstybinėms įstaigoms galima daryti prielaidą, kad vienas žmogus kainuoja apie 60 tūkst. eurų. Jis išvažiuoja – tai jau nuostolis, o mūsų valdžia toliau skolinasi. Kur tai atves?“ – klausia ekspertas.
Jis primena ir kertinius socialinius aspektus: Jungtinės Tautos normalia žmogaus būsena laiko jo gyvenimą tėvynėje, migracijos ekonominiais sumetimais mastai normaliais laikomi tada, kai emigruoja 3 proc. gyventojų.
„Mes jau seniai perkopėme bet kokius protingumo kriterijus“, – konstatavo D. Paukštė.
Lietuvoje gyventi svarbu
Kai 2014-ųjų pabaigoje buvo paskelbti išsamios studijos apie emigruoti linkusius žmones rezultatai, paaiškėjo, jog apie tai galvojo net 28,9 proc. Lietuvos gyventojų. Tada įvardytas ir tipiniai emigrantai: tai 18–35 metų vyrai, vidutinio išsimokslinimo, vidutinių pajamų, rajonų centrų ir kaimo vietovių gyventojai.
59,7 proc. apklaustų gyventojų emigracijos planų neturėjo, jų įvardytos priežastys skirtingos. Pavyzdžiui, 27,3 proc. žmonių yra svarbu gyventi Lietuvoje, 17,2 proc. atrodė, kad Lietuvoje gyvena geromis sąlygomis, todėl priežasčių emigruot nemato. Dar 15,2 proc. gyventojų teigė, kad negali palikti giminių ir artimųjų. 11,4 proc. į klausimą neatsakė arba nežinojo, kaip atsakyti.
Gyvenimo svarbą Lietuvoje dažniau pabrėžė moterys, vyresnio amžiaus, aukštesnio išsimokslinimo respondentai. Geras gyvenimo sąlygas, kaip priežastį neemigruoti, įvardijo 26–45 metų aukštesnio išsimokslinimo, didžiausių pajamų atstovai, didmiesčių gyventojai.
Per praėjusius metus emigraciją iš Lietuvos deklaravo 45 tūkst. žmonių, sugrįžo 19 tūkstančių.
