Prieš savaitę Kaune buvo surengtas pirmasis naujai steigiamos emigrantų partijos susirinkimas. Jame dalyvavę iniciatyvos šalininkai užsibrėžė tikslą gerinti gyvenimo sąlygas šalyje, keisti nusistovėjusią psichologinę atmosferą ir požiūrį į darbuotoją. Būsima partija turėtų būti dešiniųjų pažiūrų, pagrįsta meile Tėvynei, o jos vertybės esą bus artimos konservatyviosioms.
Vieno iš būsimosios partijos steigėjų Juozo Murausko teigimu, pabuvus užsienyje sukyla didesnis patriotiškumo jausmas ir sustiprėja meilė savo šaliai. Tačiau jis apgailestavo, kad, sugrįžus į Lietuvą, šios meilės niekam nebereikia. Pasak jo, į užsienį išvažiavę ir vėliau į Lietuvą pargrįžę asmenys patiria šoką, nes negali čia rasti darbo.
Be to, esą trūksta žmonių, kurie pagelbėtų ar patartų išvažiuoti susiruošusiems tėvynainiams. Todėl naujoji partija, perimdama geriausią patirtį iš užsienio, esą ir sieks, kad keistųsi dabartinis visuomenės požiūris į emigrantus.
Emigrantai: partijos nereikia!
Nors į Lietuvą pastaruoju metu grįžta nemažai asmenų iš užsienio ir jiems iš tiesų tenka susidurti su smulkiomis specifinėmis problemomis, „Atgimimo“ kalbintų naujosios emigrantų partijos steigimo argumentai neįtikino. „O aš maniau, kad emigrantus ta pati emigracija išmokė, kad niekas tau nepadės ir NETURI PADĖTI“, – teigė prieš kelis mėnesius į Lietuvą pargrįžusi ir visuomenės informavimo srityje įsidarbinusi Indrė.
Jos manymu, emigrantams skirta partija yra visiškai nereikalingas daiktas.
„Grįžtu į Lietuvą, dabar jau nesu emigrantė ir nelaikau savęs nuskriausta, kad neva man darbą sunkiau susirasti. Nesąmonė – kaip tik lengviau, nes grįžti su visokiu bagažu“, – aiškino ji. Šiuo metu Australijoje gyvenanti, bet į Lietuvą žadanti grįžti Giedrė, dirbanti turizmo paslaugų srityje, taip pat nemano, kad politinė partija išspręstų jos problemas: „Aš dar tik trumpam buvau parvykus, tad nespėjau susidurti su didesnėmis problemomis, bet net jei susidurčiau, abejoju, kad partija man padėtų. Čia paprasčiausiai pačiam prie aplinkos vėl adaptuotis reikia. Tas pats kaip ir nuvykus į svečią šalį.“
Emigrantams skirtos partijos poreikiu suabejojo ir daugiau nei metus Londone gyvenęs bei paslaugų sektoriuje dirbęs Andrius: „Jos (partijos – aut. pastaba) nereikia, nes iš tikrųjų mūsų Lietuvėlėje ir taip per daug partijų yra, o ir didelių sunkumų grįžus nėra, gal tik kultūringo elgesio trūkumas.“
Nemato potencijos
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė dr. Ainė Ramonaitė pripažino, kad toks reiškinys, kai partijos orientuojasi į vieną siaurą socialinę žmonių grupę ar specifinę socialinę problemą, egzistuoja, tačiau suabejojo tokios partijos galimybėmis įsitvirtinti valdžioje: „Šiaip tokios partijos egzistuoja, bet tai yra gana retas reiškinys, nes partija, atėjusi į valdžią, negali spręsti vienos problemos ar vienos specifinės visuomenės grupės problemos. Ji turi turėti aiškią viziją visais gyvenimo klausimais: ką daryti su žemės ūkiu, ekonomika, kultūra, švietimu ir panašiai. Partija turi suvokti visos visuomenės problemų visumą.“
Be to, pasak jos, viešojoje erdvėje pasirodę iniciatorių pareiškimai, esą emigrantų politinė jėga žada būti artima konservatoriams, automatiškai padaro ją tarsi palydovine partija.
„Iš tikrųjų pati idėja (kurti emigrantų partiją – aut. pastaba), kiek suprantu, nėra visiškai originali, visiškai nauja. Jau seniau sklandė tokia mintis, net ir interneto erdvėje. Reikėjo tik, kad kas nors pasigautų tą idėją ir bandytų įgyvendinti.
Bet dabartinė partijos steigimo pradžia, kurią neseniai pristatė žiniasklaidos priemonės, nerodo didelio potencialo. Jei tie žmonės iš tiesų turėtų kažkokį rimtesnį užtaisą, aiškią komandą, ne taip ir ne nuo to turėtų pradėti savo kelią didžiosios politikos link. Man atrodo, kad greitai subliūkš šitas reikalas“, – steigiamos emigrantų partijos perspektyvas vertino doc. dr. A.Ramonaitė.
Galimi strateginiai privalumai
Tiesa, ji pripažino įžvelgianti tam tikrų strateginių partijos steigimo motyvų.
„Vienintelė emigrantų partijos steigimo priežastis, kurią aš suprantu, kad tokiu pavadinimu (tarsi prekės ženklu, jei galima taip sakyti) bandoma atkreipti tų pačių emigrantų dėmesį į politinius procesus. Juk iš tiesų jie yra labiausiai nemobilizuota visuomenės grupė. Be to, tik labai maža jų dalis balsuoja, palyginti su tuo, kiek turi rinkimų teisę. Taigi šiuo atžvilgiu tokia strategija gal ir galėtų šiek tiek pasiteisinti, nors aš mažai tikiu jos sėkme.
Kita vertus, jinai galėtų pasiteisinti ir kitu aspektu, pavyzdžiui, taip, kaip suveikė Adamkaus fenomenas. Kaip žinoma, Lietuvos vidaus gyventojai, kurie nebuvo niekur emigravę ar išvažiavę, turi tokį pojūtį, kad iš svetur parvažiavę asmenys, kad ir ta pati D. Grybauskaitė iš dalies, galbūt gali geriau čia susitvarkyti, galbūt kažką geriau moka, gal pamatys kokių nors būdų, kaip išbristi iš užburto rato, į kurį, jų manymu, esame įpuolę. Todėl, jei būtų surinkti labai stiprūs žmonės, tokia strategija galėtų turėti tam tikrą poveikį, nors tiesiogiai ir nesusijusį su emigrantais. Bet šiuo konkrečiu atveju aš tokios potencijos taip pat nematyčiau“, – savo įžvalgomis dalijosi doc. dr. A. Ramonaitė.
Anot jos, vienintelis teigiamas šios partijos steigimo aspektas yra tas, kad galbūt ji paskatins diskusijas dėl emigrantų aktyvesnio politinio dalyvavimo rinkimuose.
„Nėra taip, kaip daug kas sako, kad emigrantai negali balsuoti, nes užsienyje sudėtingos sąlygos. Iš tikrųjų tos sąlygos emigrantams balsuoti yra gana palankios, nebūtina važiuoti į ambasadą, galima balsuoti paštu, ir tai nereikalauja jokių papildomų sąnaudų“, – teigė ji.
Doc. dr. A. Ramonaitės manymu, emigrantai galėtų tapti svariais politinės sistemos dalyviais, nors tam tikros visuomenės dalies skeptiškumas, pavyzdžiui, jų dalyvavimui rinkimuose, iš dalies yra suprantamas.
Daugėja parvažiuojančiųjų, bet...
Statistikos departamento duomenimis, pernai į Lietuvą sugrįžo apie 14 tūkst. buvusių emigrantų. Skelbiama, kad šis rodiklis yra 3,3 karto didesnis nei 2010 metais.
Statistikos departamento direktoriaus pavaduotojos Dalios Ambrozaitienės teigimu, šie duomenys dar nėra galutiniai, tačiau bendra tendencija esą rodo, kad grįžtančiųjų skaičius iš tiesų auga.
Tiesa, ji neatmetė galimybės, kad augantis grįžtančiųjų skaičius gali būti susijęs ir su tam tikru sezoniškumu, kai prieš kelerius metus studijuoti išvykę asmenys, baigę studijas, parvažiuoja namo.
„Objektyvi statistika rodo, kad mūsų piliečių sugrįžta daugiau. Tėvynainiai išvyksta ir po kurio laiko, galbūt užsidirbę ar baigę studijas, parvyksta. Tiesiog tokia yra statistika, mes ją apskaičiuojame naudodami gyvenamosios vietos deklaravimą“, – teigė D. Ambrozaitienė.
Kita vertus, pasak jos, žmonės esą yra labiau nei seniau suinteresuoti deklaruoti grįžimą dėl sveikatos draudimo. „Žmonės, kurie grįžta, irgi yra suinteresuoti nueiti ir užsiregistruoti, nes ir vėl tai susiję su sveikatos draudimu. Niekad nežinai, kada kas gali nutikti“, – kalbėjo pašnekovė.
Lietuva muša emigracijos rekordus
D. Ambrozaitienė atkreipė dėmesį ir į tai, kad iš Lietuvos išvykstančių asmenų mastai nemažėja.
„2010 metais, kai įsigaliojo įstatymas (pradėta griežčiau taikyti įstatymo nuostatas dėl sveikatos draudimo apmokėjimo tvarkos – aut. pastaba), padidėję emigracijos mastai galėjo būti susiję su tuo, kad išvykimą deklaravo ir tie asmenys, kurie iš Lietuvos emigravo kur kas anksčiau.
Na, o remiantis 2011 metų statistika, tie mastai tebėra labai dideli ir jie atspindi daugmaž realiai intensyvią praėjusių metų emigraciją“, – viešojoje erdvėje sklandančius gandus, kad esą emigracijos mastai nėra tokie jau dideli kaip skelbiama, komentavo Statistikos departamento atstovė.
Pranešama, kad pernai iš Lietuvos išvyko beveik 55 tūkst. gyventojų. Apie itin didelį emigracijos iš Lietuvos mastą neseniai paskelbė ir Europos Komisija.
Ekonomistų iš Briuselio duomenimis, 2011 metais Lietuvą apleido beveik 2 proc. gyventojų, 2010 – 1,6 procento. Teigiama, kad šiais rodikliais Lietuva muša emigracijos rekordus visoje Europos Sąjungoje.