Viename Vilniaus sporto klubų šiuo metu dirbantis vyras sugrįžo iš tūkstančius lietuvių priglaudusios Airijos, supratęs, kad prarado daugiau negu gavo. Svetimoje žemėje pranašu nebūsi, įsitikinęs Tadas. Jis sako, kad emigracija padėjo suprasti, kas yra tikroji laimė: „Pagaliau jaučiuosi visaverčiu žmogumi. Mokau klientus teisingai sportuoti Lietuvoje ir suvokiu, kad tai yra tikroji laimė.“
Emigravo tikėdamasis greitai praturtėti
Tadas, sužavėtas populiarių pasakojimų apie plačią Vakarų kultūrą ir lengvai uždirbamus pinigus, po dvigubų studijų tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete ir Lietuvos karo akademijoje, nusprendė padėti diplomus į stalčių, ir, susikrovęs lagaminą, išvyko į JAV.
Draugų paskatintas vyras dviem mėnesiams pasiėmė atostogų – tiek jis planavo praleisti svečioje šalyje. Tadas atskleidžia, kad JAV pajutęs pinigų skonį, pasaulį ėmė regėti per materialumo prizmę: „Grįžau į Lietuvą ir galvojau: ten aš, būdamas kažkokiu „artoju“ ar pagalbininku, po metų galiu su nauja mašina važinėti, o čia, Lietuvoje, po ketverių metų taupymo nusipirksi tik važiuojančią kokią mašiną.“
Vyras prisimena, kad svečioje šalyje lengva nebuvo. Tik padedant draugams jam pavyko įsidarbinti pagalbininku fermoje. „Išvykus iš Lietuvos kažkur dingsta išdidumas, pamiršti, kad turi aukštąjį išsilavinimą, mintys sukasi apie pinigus“, - prisiminęs dvi savaites trukusią juodadarbio karjerą, prisipažįsta pašnekovas.
Varginančio darbo fermoje sportiško sudėjimo vyras negali pamiršti iki šiol. „Po dviejų savaičių man pradėjo stogas važiuoti, nes bendrauti negaliu – toks kaip šuo. (...) Ne tai, kad jautrumas atsiranda. Galvojau: nei verksiu, nei čia aš tikras karys. Ir taip liūdna kartais pasidaro tokiais momentais. Neišvažiavę turbūt nesupras. O kas jau buvo išvažiavęs, tą liūdesį kažkokį, ilgesį ir tos kalbos, ir draugų tikrai tikrai suvoks“, - svarsto Tadas.
Lietuvoje nusėdėti nepajėgė
Nors Amerikoje laidos herojus nesijautė laimingas, tačiau pirmasis nusivylimas išvadų padaryti neprivertė: sugrįžus į Lietuvą vėl kirbėjo noras kelti sparnus. Tačiau tada masino nebe pinigai – ramybės nedavė jaunatviškas maksimalizmas.
„Bet tai ne dėl pinigų! Toks jausmas apima po to, kai pamatai, koks greitas gyvenimas užsienyje. Ir tada jau sunku priprasti prie lietuviškos ramybės“, - aiškina Tadas, prisimenantis, kad nekreipė dėmesio į draugų raginimus likti Lietuvoje.
Vos atsiradus galimybei Tadas kartu su drauge išvyko į Airiją. Jis prisimena, kad tuomet porą kankinusios didelės dvejonės: emigruoti į Angliją ar į Airiją. Tačiau sprendimą iš dalies nulėmė tai, kad Airijoje gyveno Tado teta. Jis prisimena, kad dar Amerikoje supratęs, kad gyventi svetimame krašte vienam yra psichologiškai labai sunku – trūksta palaikymo, todėl Lietuvą antrą kartą paliko ne vienas.
Išsvajoto darbo teko palūkėti
Dar viena kliūtis darbo paieškose – aukštasis išsilavinimas. Tadas sako, kad darbdaviai Airijoje, rinkdamiesi žmogų didelės kvalifikacijos nereikalaujančiam darbui, diplomuotų priimti nenori. Esą pasitaikė atvejis, kad jis, norėdamas užimti oro uosto apsaugos darbuotojo pareigas, išsiuntęs savo CV, sulaukė atsakymo, kad pretendentui į norimas pareigas nekeliami tokie aukšti reikalavimai, todėl lietuvis šiam darbui netinkąs. „Jeigu eini į sunkų juodą darbą, jiems geriau, kad būtum kuo mažiau žinantis ir kuo mažiau mokantis, ir kad vykdytum nurodymus“, - teigia Tadas.
Vis dėlto po poros savaičių paieškų darbą rasti pavyko: teko nešioti cementinius blokelius. Mėnesį trukęs fizinis darbas Tadą išsekino morališkai. Tada jis sudvejojo, ar laimė tik piniguose: „Iš tikrųjų ir fiziškai išsenki. Jau morališkai... Dar ir šeštadieniais eidavau dirbti. Tai po to supratau, kad visų pinigų neuždirbsi, nors bandyt, aišku, galima.“
Tada vyras ėmė ieškoti naujos darbovietės. Sportiškai atrodantį emigrantą traukė apsaugos darbuotojo darbas. Jis tikina, kad patys airiai nėra linkę saugoti prekybos centrų vien dėl to, kad šis darbas jiems atrodo pernelyg pavojingas, tad šią nišą dažniausiai užima imigrantai. Pretendentams nekeliami dideli reikalavimai – svarbu bent šiek tiek mokėti anglų kalbą. Tadas sako, kad metus dirbdamas apsaugoje pasijuto tikru inteligentu – lietuviu, pasiekusiu kalnus.
Nepaisant to, lietuvis laimingas vis tiek nesijautė. „Nebuvo dienos, kad jausčiausi laimingas. Juk Lietuvoje buvau pripažintas sportininkas, o čia, galima sakyti, – niekas“, - tvirtina vyras.
Tačiau jis iki šiol prisimena dieną, kai sužinojo, kad naujas sporto klubas šalia jo namų ieško instruktoriaus. Iš pradžių Tadas netikėjo, kad sporto klubo durys jam galėtų atsiverti, todėl jis nesiskubino išsiųsti savo CV. Tačiau galiausiai jį tai padaryti pastūmėjo sesuo.
Nors lietuvis anglų kalbos gerai ir nemokėjo, išsvajotą darbą jam pavyko gauti. Uoliai dirbdamas Tadas greitai pelnė pagarbą ir pripažinimą. Mėgstamame darbe jis praleido trejus metus. Po darbo jis skirdavo laiko treniruotėms. Pastangos nenuėjo perniek: emigrantas, Lietuvoje laimėjęs ne vieną dziudo ir sambo čempionatą, prizus ėmė skinti ir Airijoje.
Tadas: laimė ne piniguose
„Lietuva tapo vakarietiška valstybe. Žmonės pasikeitė, atlyginimai padidėjo. Man čia labai labai patinka“, - šiandien savo sprendimu grįžti džiaugiasi vyras. Jeigu draugai Tado prašo patarimo, emigruoti ar pasilikti, jis jų paklausia: ar esate pasiruošę gyvenimą pradėti nuo nulio? Jeigu šie pasirengę, jis pataria važiuoti. Tiems, kurie galvoja lengvai užsidirbti, Tadas sako, kad, deja, lengvi laikai jau baigėsi.
„Aš nenorėčiau pakartot to iš naujo, bet tada buvo faina, buvo geri iššūkiai. Bet jei dabar sakytų – atsuk ir nuo nulio praeik, sakyčiau: gal be manęs eik. (...) Tas etapas, kur pinigai svarbiausia, jau praeitas ir padėtas į lentyną. Ne piniguose laimė“, - nukerta Tadas.
Laida "Emigrantai" – kiekvieną antradienį per LRT televiziją 21.15 val., iš karto po "Panoramos".
Jei turite įdomių asmeninių istorijų apie emigraciją, siųskite jas delfi@delfi.lt