Brazilijos lietuvis: tautiečių buvau atstumtas

Lietuvius Amazonėje – regione, pasižyminčiame vienomis sunkiausių gyvenimo sąlygų – tikriausiai galima ant pirštų suskaičiuoti. Tiesa, 67 m. medikas Vitas Kiaušas teigia Rondonijos provincijos sostinėje gyvenantis ne vienas.

„Čia, Porto Veljo mieste, yra dar vienas lietuvis. Kviečiau jį į krikštynas, tapti krikšto tėvu, bet nesutiko. Gal sulenkėjęs? Kaunas jam yra Kovno“, – prisimena Vitas ir prideda, kad jo sutikti užsienio lietuviai dažniausiai buvę keisti žmonės.

Vito tėvai susitiko Vokietijoje, II-ojo pasaulinio karo metu. Tėvas Petras pabėgo iš Lietuvos po tėvų tremties į Sibirą. Vaikiną nuo to paties likimo išgelbėjo laimingas atsitiktinumas – trumpam buvo išvykęs iš namų. Mama Elena, kilusi iš Ukrainos, į Vakarus nuo komunistų pabėgo kartu su broliu. Deja, vos atvykusi į Vokietiją, po nesutarimų su brolio žmona, Elena buvo išmesta gyventi į gatvę.

„Tėvai susitiko Raudonajame kryžiuje, kur dalijo nemokamo maisto talonus. Motina tuo metu neturėjo nieko, o tėvas pamelavo, kad yra gydytojas. Po 7 dienų jie jau buvo vyras ir žmona“, – atvirauja Vitas, pasaulį išvydęs 1946 m., Memingeme, Bavarijoje.

Gyvenimas po karo Vokietijoje nebuvo lengvas, todėl jauna šeima nusprendė laimės ieškoti JAV. Deja, dėl teisinių problemų ten pakliūti nepavyko, todėl kaip alternatyva buvo pasirinkta Australija, kurios konsulatas ne tik pasus išdavė, bet ir laivo bilietus į tolimąjį žemyną parūpino. Ten gyventi Vito tėvai pasiliko iki gyvenimo galo – mama įsidarbino ligoninėje sesele, o tėvas dirbo paprastus darbus, tačiau laimingas niekada nesijautė.

„Jis tikino, kad buvo kilęs iš pasiturinčios šeimos, jog mano senelis caro laikais buvo generolas, todėl išdidus buvo, dirbti nepratęs. Jis visą laiką praeitimi gyveno, australų niekada nemėgo ir namuose angliškai šnekėti draudė“, – prisimena sūnus. Paklaustas, kaip išmoko lietuvių kalbą, Vitas nustebina teigdamas, kad tėvo indėlis buvo gerokai mažesnis nei ukrainietės motinos: „Ji lietuvių išmoko per šešis mėnesius, labai gabi buvo, iš viso septynias kalbas mokėjo.“

Mamos paskatintas Australijoje Vitas baigė medicinos universitetą, kaip pats sako, buvo geriausias kurso studentas, netrukus pradėjo dirbti gydytoju. Deja, lietuviui neperkopus trisdešimties vienas po kito dramatiškai mirė abu tėvai.

Pasilikęs vienas Vitas pradėjo intensyviai kontaktuoti su vietine išeivių bendruomene: „Aukodavau dešimt procentų nuo savo gydytojo algos lietuvių namams. Bendruomenės pirmininkas sakydavo, kad pusė tų namų man priklauso.“ Deja, stiprus ryšys su emigrantais Australijoje neužsimezgė, gerų draugų Vitas tvirtina suradęs nedaug: „Brisbene tuo metu gyveno apie 200 lietuvių, tačiau susiburdavo retai, dažniausiai per sekmadienio mišias. Dauguma paprasti darbininkai, o ir jaunų tik vienas kitas buvo.“

Tiesa, jis šviesai prisimena Brisbeno parapijos kunigą, kuris Vitui užsakė Kanadoje leidžiamą lietuvišką žurnalą „Tėviškės žiburiai“. „Lietuviška spauda po tėvo mirties man buvo didelė paguoda, nes apie gimines tėvynėje nieko nežinojau. Tėvas su Lietuva išvis nekontaktavo, sakė, kad savo laiškais bijojo pakenkti režimo prispaustiesiems“, – teigia giminių taip niekada ir neišvydęs lietuvis. Žinodamas, kad vieninteliai jam likę artimieji yra mamos brolio šeima, jis paprašė Venesuelos pilietybės, kur jo žiniomis dėdė iš Ukrainos dirbo ir gyveno.

Kelionė į Pietų Ameriką sutapo su 1975 m. San Paule vykusiu Pasaulio lietuvių jaunimo kongresu. Į trečią dešimtį bekopiantis Vitas ten tikėjosi susirasti lietuvę žmoną ir kartu išvykti gyventi į Venesuelą, bet šiems planams išsipildyti nebuvo lemta. Antros pusės paieškos buvo nesėkmingos, o žinia apie atmestą pilietybės prašymą Venesueloje planus sujaukė galutinai. Kadangi atgal į Australiją Vito netraukė, jis nusprendė pasilikti San Paulo priemiestyje Vila Zelinoje, kur tuo metu buvo įsikūrusi antra pagal dydį užsienio lietuvių bendruomenė. Kol Brazilijos valdžia tvirtino Vito diplomą, jauną mediką prisiglausti pakvietė kunigas J. Šeškevičius.

„Per šešis mėnesius San Paule su kunigu aplankėme daug lietuvių, bet pirmosios bangos išeiviai, atvykę dar trečiajame dešimtmetyje, į naujokus žiūrėjo kreivai. Daug lietuvių jau buvo susimaišę su brazilais“, – pasakoja Vitas ir užsimena, jog užsitęsus dokumentų tvirtinimui Australijos lietuvį parapijiečiai iš Vila Zelinos tiesiog išprašė.

Paskutinė viltis įsikurti Brazilijoje buvo garsaus lietuvių misionieriaus A. F. Bendoraičio džiunglėse įkurta ligoninė. Mažame kaimelyje prie Bolivijos pasienio Vitas pradirbo daugiau nei 5 metus, tačiau ir čia konfliktų nepavyko išvengti. Sužinojęs, kad vienas bolivietis gydytojas neturi leidimo dirbti su pacientais, Vitas turėjo apleisti savo darbo vietą – ligoninės steigėją A. F. Bendoraitį labiau įtikino boliviečio argumentai.

Neradęs laimės lietuvių draugijoje Vitas iš džiunglių pasitraukė į provincijos centrą Porto Veljo, kur ilgą laiką dirbo kraujo banko direktoriumi. Ten aktyviai įsitraukė į labdaringą veiklą, savo kieme pastatė virtuvėlę ir pradėjo dalinti maistą neturtingiems brazilų vaikams. Taip niekuomet ir nesusituokęs, nuo 1989 m. į savo globą priėmė ir užaugino keturis vietinių vaikus. Jauniausia iš jų, Elena, su savo trimis atžalomis dar ir dabar glaudžiasi pas lietuvį.

Paklaustas, kodėl niekada taip ir negrįžo į Lietuvą, Vitas kaip vieną iš priežasčių mini sovietinį režimą.

„Po Lietuvos Nepriklausomybės bandžiau ieškoti tėvo giminių, bet surasta tėvo sesuo jau buvo pasenusi, bendrauti nenorėjo. Be to, man pačiam buvo sunku palikti Braziliją, čia turėjau darbą ir didelę atsakomybę rūpintis likimo nuskriaustaisiais“, – paaiškina išeivis. Nepaisant to, Vitas svečius iš Lietuvos priima labai šiltai, kasdien atsiverčia lietuvišką spaudą, puikiai išlaikė lietuvių kalbą, jo namų sienas puošia Vytis, o įvaikinti brazilai atsiliepia šaukiami Reginos Vilmos ir Kazimiro vardais.