Viduje Laimutė išvydo trijų knygų rinkinį, ant kurių buvo užrašyta „Tagorė“, ir mažą, delno dydžio dienoraštį, pagamintą iš beržo tošies, rašo „The Times of India“ svetainė.
Rašysena jai buvo pažįstama: tai buvo jos tėvo – lietuvių keliautojo, tyrinėtojo ir antropologo Antano Poškos – raštas. 1929 metais A. Poška leidosi į neįtikėtiną žygį - iš Vilniaus motociklu nukeliavo į Indiją.
Netrukus po to, kai po aštuonerių metų kelionės per pasaulį A. Poška grįžo į Lietuvą (kuri jau buvo okupuota sovietų), vyriausybė jį suėmė ir „be jokios oficialios priežasties“ išsiuntė į 18 metų tremtį Sibire. Senolė tuomet jai papasakojo, kad jos tėvas grįžo iš Indijos susižavėjęs Rabindranatu Tagore.
Tuomet jis išvertė į lietuvių kalbą kai kuriuos poeto eilėraščius – tai buvo patys pirmieji indų literatūros kūriniai, išversti į lietuvių kalbą. Kadangi tremtyje trūko popieriaus, A. Poška rašydavo ant beržo tošies. Tremties metais jis taip pat kūrė eilėraščius, mėgdžiodamas R. Tagorės stilių.
Vėliau jis paslapčiomis perdavė dokumentus moteriai, dirbusiai sovietų kontroliuojamoje leidykloje. Jis troško juos išspausdinti, bet vyriausybė didžiąją dalį jo kūrybos sunaikino.
A. Poška taip pat įteikė jai raštelį, kuriame buvo parašyta: „Šie vertimai yra maža dalelė šviesos visiems, apimtiems nevilties“.
Moteris iš karto suprato, kad tai yra „vertingas kultūrinis paveldas“, ir paslėpė jį nuo sovietų. Sužinojusi apie A. Poškos dukterį, po daugelio metų ji pasibeldė į jos duris, kad perduotų jai rankraščius.
Duodama išskirtinį interviu „The Times of India“, L. Kisielienė sakė: „Gavusi šiuos rankraščius, be galo nustebau. Jis buvo aistringas Indijos gerbėjas ir aš augau klausydama istorijų apie R. Tagorę ir Gandhi. Mano tėvas niekada niekam nesakė apie šiuos vertimus. R. Tagorės kūryba mano tėvui padarė didžiulę įtaką, todėl jis stengėsi ją išversti, manydamas, kad ji nuo sovietų priespaudos kenčiantiems žmonėms padės išvysti viltį. Tai tikras kultūrinio paveldo lobis“.
„Mielai atiduočiau šiuos rankraščius bet kuriai leidyklai, kuri dabar galėtų juos išleisti. Lietuvoje nėra nė vieno, kas galėtų patvirtinti šių vertimų autentiškumą“, - teigė L. Kisielienė, prieš tai dar niekam nerodžiusi rankraščių. „Jo gyvenimo svajonė buvo išversti į lietuvių kalbą Vedas“, - pridūrė ji.
Po vienu iš išverstų kūrinių, kurį matė „Times of India“, nurodyti 1932 metai ir Šantiniketano miestas. Jo įvade rašoma: „Kol buvau didžio indų poeto svečias. Jam asmeniškai padedant, lietuviams parengiau nedidelę dovaną. Tai R. Tagorės kūrybos perlas, kuris vadinasi „Vaisių raškymas“.
L. Kisielienė atskleidė, kad A. Poška per savo viešnagę Kalkutoje su R. Tagore buvo susitikęs du kartus. „Atvykęs į Šantiniketaną, jis laukė tris dienas, kad susitiktų su R. Tagore. Vėliau tėvas atskleidė, kad pirmasis jo susitikimas su R. Tagore nebuvo šiltas. Tik sužinojęs, kad jis domisi Indija ir daug keliauja, R. Tagorė susidomėjo A. Poška. Lietuvis išreiškė norą išversti jo kūrinius, tačiau šis pasiūlymas R. Tagorei nepatiko. R. Tagorė jam pareiškė, kad niekinamai žiūri į užsienio vertėjus, kurie, jo manymu, „siekia pasipelnyti iš jo kūrybos“, - pasakojo L. Kisielienė.
A.Poška Laimutės motiną Mariją sutiko tremtyje. Laimutė gimė 1950 metais Kazachstano Petropavlovsko mieste. Jai buvo devyneri metai, kai šeima galiausiai grįžo iš tremties į Lietuvą.