Tačiau per gyvenimą palapinėse, naktinį darbą sandėliuose ir iš paskutiniųjų siunčiamą finansinę paramą Lietuvoje likusiems artimiesiems M. Božko vedė vienintelė svajonė – pabaigti mokslus. Dabar moteris vysto savo prekės ženklą ir drąsiai rėžia į Lietuvą nebegrįšianti, nes dviem jos berniukams augti Anglijoje geriau.
– Mokykloje buvai pirmūnė, laisvai kalbi trimis kalbomis, Visagine išmokai siuvėjos amato – atrodo, darbų tau būtų netrūkę. Kodėl vis dėlto pasirinkai emigrantės kelią?
– Pabaigus profesinę mokyklą Visagine atėjo laikas stoti į aukštąją – puikiai išlaikiusi penkis valstybinius egzaminus galėjau stoti beveik bet kur, bet šeima norėjo, kad stočiau į Utenos kolegiją, o man pati Utena nepatiko. Gyventi į Visaginą išvažiavau septyniolikos metų, ir nuo to laiko finansiškai buvau beveik nepriklausoma: už gerus pažymius gaudavau padidintą stipendiją, papildomai mokiau anglų kalbos, dėsčiau dailę piešimo būrelyje.
Aišku, profesinės mokyklos stipendijos ir 4–6 valandų korepetitorės darbo nepakako visiškai išsilaikyti, tad šeima įdėdavo maisto, bet kad ir kaip norėjau studijuoti Kaune, žinojau, jog ten bus sunku išsilaikyti. Kompromisas buvo išvykti į Angliją, užsidirbti pinigų ir studijuoti kur noriu ir ką noriu.
Mielai gyvenčiau Visagine – man jis labai patinka: ramus mažas miestas su betoniniais daugiaaukščiais – labai jų pasiilgstu Anglijoje, matyt, primena gimtąjį Vilnių. O dar ežeras pašonėj ir miškai aplinkui, ir šansas beveik 3 valandas pasvajoti grįžtant į Vilnių traukiniu.
Neslėpsiu, norėjau kuo toliau nuo visų pabėgti, juolab kad mano būsimasis vyras buvo pasiruošęs vykti kartu, kad ir kur mane vestų svajonės. Abu esame vyriausieji vaikai iš daugiavaikių šeimų, ir mums reikėjo kuo greičiau tapti visiškai nepriklausomiems. Išvykimas į Angliją buvo šansas pabėgti nuo tokio gyvenimo, kai suplyšusi batų pora atsiliepia ateinančių trijų mėnesių biudžetui.
– Kodėl naujais namais pasirinkai būtent Northamptoną?
– Jau Lietuvoje buvau truputį vertėjavusi ir laisvai rašiau angliškai, todėl buvo logiška skristi būtent į Angliją. Vykti į Northamptoną patarė studijų laikų draugė, nes ten periodiškai uždarbiauti važiuodavo jos sužadėtinis. Mano dabartinis vyras ir aš, nusileidę Jungtinėje Karalystėje, oro uoste nuėjome į autobusų stotį ir tiesiog įšokom į autobusą į Northamptoną, nes jis turėjo išvykti per penkias minutes.
Važiavome visiškai be plano, nežinojome, kuo pasitikėti – lietuvis lietuvio saugosi (kaip ir bet kurio kito Rytų europiečio). Giminaitis, neseniai grįžęs iš Anglijos, patarė rinktis baltai įpakuotus produktus parduotuvėse, nes jie pigiausi, ir pridūrė nepirkti žalių pakelių bulvių traškučių, nes jie – acto skonio. Tiek tų žinių apie gyvenimą Anglijoje ir turėjome.
Pradžia buvo sunki, bet romantiška – teko net parke palapinėje nakvoti, kadangi nusipirkus autobuso bilietą į Northamptoną kišenėj liko 94 svarai. Už tiek kambario neišsinuomosi, o pas ką prisiglausti neturėjom, nes nieko nepažinojom.
Aš tik vaiduoklių bijojau. Rimtai! Dar vis prisimenu mėnesieną virš golfo lauko ir papsintį ežiuką – kartais su vyru vis dar juokiamės jį prisiminę. Tos dienos ir naktys parke buvo valios išbandymas. Rizikuodavome ir palikdavome palapinę nuleistą (aišku, dokumentus nešiojomės) ir pridengtą kažkokiu senu kilimu.
Vienąsyk policininkas mus rado prie laužo besišildančius vandenį sriubai iš pakelio ir paklausė, ką darom. Pasakiau, kad iškylaujam... ir jis nuvažiavo.
Somaliečių interneto kavinėje įsikraudavome telefoną, o maisto buvome iš Lietuvos atsivežę mėnesiui. Dar kurį laiką gyvenom draugės namo rūsyje, kol išsinuomojome apšepusį, bet mielą kambariuką seno namo palėpėje.
Pirmomis vasaromis Northamptone jaučiausi beveik kaip Visagine, nes eidama centre visada sutikdavau ką nors iš gimnazijos ar „profkės“.
– O kaip sekėsi su darbais?
– Darbą susiradom per dvi su puse savaitės, Anatolijus krovė sunkvežimius naktimis, o aš dienomis dirbau keliuose skirtinguose sandėliuose: dariau dėžes, pakavau. Darbas yra darbas – Lietuvoje buvo tekę atsisakyti darbo biure už minimumą, kur reikėjo trijų kalbų, ir eiti rinkti mėlynių, nes tai buvo pelningiau.
Jau žinojau nekvalifikuoto darbo skonį, bet mes abu su vyru esam iš neturtingų daugiavaikių šeimų ir tiesiog negalėjom atsidžiaugti uždarbiu – per 3 dienas užsidirbdavome lietuvišką mėnesio algą!
– Po pusmečio tave paaukštino į vadybininkes, vėliau – naktinis darbas sandėlyje. Ar viską, ką uždirbdavai, investavai į savo ateitį, ar vis dar vykdei vyriausiosios daugiavaikės šeimos dukros pareigas?
– Kai įsikūrėme, susiradome nuolatinius darbus ir kol nestudijavau, reguliariai siųsdavome pinigus į Lietuvą, kaip ir visi mūsų pažįstami emigrantai. Bet tik atvažiavus mūsų poreikiai buvo kuklesni nei dabar: aš ir toliau pirkdavausi drabužius „skudurynuose“, į miestą vaikščiojau pėsčiomis. Užtekdavo ir paramai, ir pasitaupyti. Turiu pripažinti, dabar esame išlepę ir pripratę gyventi lengviau.
– Bet juk į Angliją vykai studijuoti, pasiekti ko nors daugiau, o teko gyventi tokiomis sąlygomis. Ar nesusimąstei, kad emigracija buvo klaida?
– Nė vienos minutės. Labai stipriai nusivyliau šalimi, kur darbščiam žmogui, laisvai kalbančiam trimis kalbomis, labiau apsimokėjo visą vasarą rinkti mėlynes, nei dirbti biure. Buvo labai sunku ir finansiškai, ir darbuose: kad ir kokioje srityje dirbtum, vyravo nepakanti atmosfera, mažas atlyginimas už bet kokį darbą, net nekalbu apie galimybę pailsėti. Anglijoje už minimumą gali gyventi, o jei turi entuziazmo ir moki kalbą, tikrai ko nors pasieksi ir valgysi ne duoną su vandeniu, o pyragėlį su arbata.
– Tavo užsispyrimas atsipirko – Anglijoje vis dėlto baigei mokslus! Ir dar kokius pikantiškus – apatinių drabužių dizainą!
– Taip, tik šiuo metu aš esu pirmiausiai mama, bet dirbu nepriklausomoms mažoms dizainerių kompanijoms: dizainere, technologe, kartais kuriu vienetinius drabužius madų šou. Vaikai paaugs, aš per tą laiką sukaupsiu daugiau patirties ir tada jau kursiu savo vardu. Vienu metu dariau rankomis siūtų apatinių drabužių liniją „Millie J“, apatinukus pardavinėjo keli butikai Leicesteryje, bet nuo sūnaus gimimo prieš trejus metus darbui galiu skirti tik dalį energijos. Nuosavas verslas reikalauja labai daug jėgų, sakyčiau, tiek pat, kiek ir vaikas.
– Augini du vaikus – kur, tavo galva, jiems geriau augti: čia, Anglijoje, ar Lietuvoje?
– Kadangi mano berniukų tėvams geriau Anglijoje, jie augs čia. Juk jie jau yra mažiukai britai. Dabar pustrečių Pauliukas moka skaičiuoti iki trijų lietuviškai, o angliškai – iki šešių, nors namie šnekame tik lietuviškai. Taip, sutinku, kad lietuviškas mokyklinis išsilavinimas yra daug geresnis nei britiškas, gamta gražesnė, sveikatos priežiūra patikimesnė. Galbūt mano vaikai praleis vasaras kaime ir tikriausiai lankys sekmadieninę lietuvių mokyklėlę čia, o užaugę net neįsivaizduoju, kuriame pasaulio gale atsidurs. Bet bent jau Anglijoje jie auga tarp skirtingų tautybių, rasių ir religijų vaikų bei mokosi tolerancijos nuo mažų dienų.
– Ar su vyru kada svarstėte grįžti į Lietuvą – juk Lietuvos ekonomika yra viena sparčiausiai augančių Europoje, žmonų gyvenimas gerėja?
– Nebeįsivaizduoju savęs gyvenančios Lietuvoje. Kai grįžtu atostogų, visada jaučiuosi priblokšta pakilusių kainų, grubių žmonių gatvėse ir abejingo klientų aptarnavimo įstaigose.
Štai pavyzdys: šią vasarą skridau viena su beveik dvimečiu vaiku į Lietuvą. Naktinis reisas oro uoste: nors ir sėdėjome priekyje, išlipom paskutiniai. Pauliukas sumanė tempti rankinio bagažo lagaminą – tegu sau ir tempia, pagalvojau, svarbiausia, kad man nereikia, aš besilaukianti jo nešti negalėjau ir buvau pavargusi.
Pirmą valandą nakties lėtai judėjom tuščiais Vilniaus oro uosto koridoriais: po mus besijuokdama praėjo visa lėktuvo įgula, po to pralenkė kažkoks pasienio tarnybos vyras mūras, valytojai. Visiems, žinoma, buvo visiškai tas pats, niekas mums nepasisiūlė padėti.
Anglai, nors ir purkštauja ant lenkų (mes visi jiems lenkai), bet transporto darbuotojai visada pasisiūlys padėti nėščiai moteriai su mažamečiu, išlankstys vežimėlį ar palaikys kūdikį, kol pati jį išlankstysiu, ir dar būtinai palinkės geros dienos.
O Vilniuje keliauti viešuoju transportu su vežimėliu yra košmaras: visi grūdasi į vidų, atvažiavęs žemagrindis tuščioje stotelėje sustoja už metro nuo bordiūro. Gerai, kad senutė iš vidaus pasisiūlė padėti įkelti vežimą. Parduotuvėse nėra įvažiavimo vežimėliui, kavinėse nėra maitinimo kėdučių. Pagalvojus, kad su tuo tektų susidurti kiekvieną dieną, grįžti nesinori.
Anglija yra išsivysčiusi šalis, nekorumpuota, socialinės apsaugos sistema čia veikia gerai, algos atitinka gyvenimo išlaidas, žmonės tolerantiškesni. Čia jaučiuosi saugesnė. Tačiau vis tiek labiau pasitikiu lietuvių gydytoju patarimais, bet čia yra privačios mūsiškių klinikos. Yra ir vis didėjančios lietuviško maisto parduotuvės, mūsų mieste atidarė lietuvišką grožio saloną, vaikai ėjo į lietuvišką naujametinę eglutę. Per beveik 10 metų susiradome tokių gerų draugų, kad jie dabar mums lyg tikra šeima.
Žinoma, pasiilgstu šeimos, gamtos, pasivaikščiojimų po Vilnių ar Visaginą, maudynių ežere, grybavimo, bet mano namai – nebe Lietuva. Ji bus mano vaikų gyvenimo dalis tik kaip saulėtų vasarų prisiminimai.