aA
Liepos 17-ąją minima Pasaulio lietuvių vienybės diena. Ir nors ši data nėra tokia gausi renginiais, kaip kitos valstybinės šventės, po pasaulį išsibarsčiusiems tautiečiams tokiomis akimirkomis ypač aktualu žinoti, kad Lietuvai jie – svarbūs, kad kartu gali siekti abipusio tobulėjimo ir esminių pokyčių.
Ieva Davydenko
© DELFI / Tomas Vinickas

Vienybės dieną aktualiais klausimais kalbamės su Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos atstovybės Lietuvoje vadove Ieva Davydenko.

Ar plačiai visuomenei žinoma, kodėl būtent liepos 17-oji yra Vienybės diena?

– Tai yra ta diena, kai Steponas Darius ir Stasys Girėnas skrido per Atlantą. Bet ši data nėra pakankamai populiari nei šiapus, nei anapus Atlanto. Pavienėmis iniciatyvomis ji paminima, bet tai nėra to lygio renginiai, kokie vyksta liepos 6-ąją, sausio 13-ąją ar vasario 16-ąją.

Kalbant apie autentiškus lietuviškus renginius, vykstančius svetur, Jūs ką tik buvote Čikagoje vykusioje 10-ojoje Šiaurės Amerikos lietuvių dainų šventėje. Kokie įspūdžiai?

– Labai stiprūs! Toje Dainų šventėje dalyvavo lietuviai iš JAV, Kanados. Taip pat buvo atvykę kolektyvai iš Jungtinės Karalystės ir Lietuvos. Grandioziniame renginyje Čikagoje pasirodė 65 chorai, 1400 choristų, juos stebėjo virš 3000 žiūrovų. Jei savąją Dainų šventę mes vertiname kaip tiesiog gražų įvykį, vykstantį kas 4 metus, tai išeivių Dainų šventė jiems yra ypač svarbi, nes tai viena retų progų, kai jie gali taip gražiai ir jautriai pasidžiaugti savo lietuvybe.

Šiemet buvo pastatyta 25 metų Nepriklausomybės kantata. Šimtas žmonių vaidina, eina susikibę rankomis, pusė salės verkia, pusė choristų verkia... Ką ir sakyti – dalis jų lietuviškai nė nekalba, bet dainas moka... Neapsakomas jausmas. Ir dėl to man labai gaila, kad iš mūsų šalies oficialių pareigūnų šiame renginyje dalyvavo vien tik Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. O juk tokia proga dėmesį galėjo parodyti ir kiti. Kol kas yra daug šnekama: palaikykime ryšį su užsienio lietuviais! Gerai, laikykime. Bet juk ne visada reikia didelių strategijų, kartais daug labiau suveikia elementarūs dalykai.

Kaip iš tiesų laikomas ryšys su pasaulio lietuviais?

– Daugiausiai – pavienėmis iniciatyvomis. Daug kas priklauso nuo to, kiek pačios bendruomenės yra gajos, turi noro ir galimybių. Iki 1990-ųjų visi turėjo bendrą tikslą – nepriklausomybę. Vėliau dar rūpėjo stojimas į NATO ar Europos Sąjungą. Bet paskui viską užgožė masinė emigracija. Vien per nepriklausomybės metus įvairiais paskaičiavimais apie 800-900 tūkstančių žmonių papildė išeiviją, o priemonių, kaip toliau su šiais žmonėmis bendrauti – nėra. Lietuviai neturi tokios strategijos, kokia gali pasigirti airiai ar žydai. O dviračio išradinėti visai nereikia. Turime pavyzdžių – naudokimės jais, pasikvieskime ekspertus, įtraukime išeiviją ir dirbkime. Nes dabar mes turime globalios Lietuvos strategiją ir ji yra gera, tačiau arba stinga bendro susitarimo, arba nėra kam visa tai įgyvendinti.

Ar skatinate užsienyje gyvenančius lietuvius grįžti namo, į Lietuvą?

– Po tos didžiosios emigracijos bangos labai daug lietuvių išvyko iš Lietuvos, bet liko Europos žemyne. Jie ne dėl karo išvažiavo – išvyko dėl mokslų ar dėl darbo. Todėl žinant, kad jų emigracija gali būti trumpalaikė, tuos žmones kur kas lengviau prisikviesti į Lietuvą, nei kitus – Amerikoje gimusius, sukūrusius šeimas. Tai irgi yra susitarimo klausimas, yra konkrečių veiksmų planas, kaip tuos žmones sugrąžinti – įvairiausios programos, galimybės juos įtraukti į politinį ir kitokį valstybinį gyvenimą.

Žinoma, negalima tikėtis, kad Lietuva visus priims ištiestomis rankomis, „jūs tik grįžkite“. Niekas nesako, kad užsienyje dirbantiems turi būti teikiama pirmenybė. Bet reikia sutarti, kad ir tie lietuviai būtų matomi ir girdimi, kad Lietuva jų norėtų, kad jie dalyvautų rinkimuose. Aš visada sakau, kad reikalauti gali, bet tada turi kiek įmanoma daugiau duoti. Mūsų sąjunga siekia užmegzti kuo tvirtesnius ryšius tarp Lietuvos ir jos žmonių visame pasaulyje, dirbant ir su vyriausybiniu, ir su privačiu sektoriu. Siekiame, kad nauda žmonėms ir valstybei būtų abipusė.

Apie pokario išeivius įprasta kalbėti pagarbiai: tai – tautos žiedas, inteligentija, patriotai, laisvės šaukliai. O pastarųjų laikų išvykėliai, ar kitaip – emigrantai – neretai laikomi užribio žmonėmis, akcentuojamas jų neišsilavinimas, agresyvumas. Bendras lietuvių emigrantų įvaizdis Europoje toli gražu nėra patrauklus. Ar yra kokių nors įrankių, kaip tai pakeisti?

– Aš pati, baigusi bakalauro studijas Jungtinėje Karalystėje grįžau į Lietuvą ir įstojau į Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių politikos mokslų institutą. Rašiau magistro darbą apie emigrantų įvaizdį žiniasklaidoje. 2011 metais man buvo labai sunku tą tyrimą atlikti, nes paaiškėjo, kad apie tai išvis niekas nekalba, nors visi mato, kad problema yra. Norvegijoje žudo, Airijoje plešia... Kiekvieną dieną portaluose gali perskaityti kokį nors liūdinantį straipsnį ar pamatyti televizijos laidą apie tai.

Bet kai suvoki, kad pagal statistiką kiekviena antra ar trečia šeima Lietuvoje yra paliesta emigracijos, tai kyla mintis: nejaugi iš kiekvienos šeimos išvažiavo nusikaltėlis? Taip juk nėra. Tai daugiau žiniasklaidos mechanizmai – skaitomumas, vadinamuosius „klikus“ renkantis socialinis jautrumas. Kokios priemonės? Daugiau pozityvo, nuolatinis dialogas su visuomene, sėkmės istorijos. Aš labai džiaugiuosi, kad mums pavyko projektas „Nepriklausomybės karta“, žiniasklaidoje atskleidęs jaunų žmonių pasaulėžiūrą ir perspektyvas, tarptautinius pasiekimus, kūrybinį pajėgumą, verslo idėjas. Manau, kad turime telkti kaip įmanoma daugiau dėmesio į tai.

Paklaustum išeivių – jie tą patį pasakytų, nes šiuo metu emigrantai pernelyg maišomi su žemėmis, užsimerkiant prieš šviesias, gražias istorijas, kurių irgi nestinga. Be to, derėtų prisiminti, kad tie patys užsienyje gyvenantys lietuviai praėjusiais metais pervedė oficialiai beveik 3 procentus BVP pinigų, nekalbant, kiek močiučių parėmė kitais būdais. Tad irgi negalima sakyti, kad žmonės išvažiavo – ir viso gero, jie mums nerūpi. Dar kitas dalykas – kiek yra pasaulinio garso vardų, kurie kasdien gerina Lietuvos įvaizdį ir pagarbiai neša jos vėliavą užsienyje. Mūsų yra nedaug, tad nekalbėkime vien apie negatyvą. Aš nesakau, kad to neturime matyti, bet stenkimės įžvelgti ir gerus dalykus – ar gyvendami užsienyje, ar Lietuvoje.

Jums nepatinka pats žodis „emigrantai“, tiesa?

– Įdomus dalykas: tie, kurie emigravo pirmoje, antroje bangoje – jie yra vadinami išeiviais. Tai – labai gražus pavadinimas. O išvykusieji vėliau yra vadinami emigrantais, ir tai jau turi neigiamą atspalvį. Kalbėjomės apie tai pasaulio lietuvių jaunimo susitikime. Aš visada sieksiu, kad liktume pasaulio lietuviais, ne emigrantais.

Norvegijoje, žiūrėk, lietuvis neberanda darbo ir grįžta atgal į Lietuvą, o paskui galbūt gauna pasiūlymą Vokietijoje, Danijoje ir išvažiuoja ten. Bet gaus darbą savo šalyje – grįš vėl. Tai kas jis yra? Emigrantas? Jis yra tiesiog lietuvis, dirbantis svetur. Kitas dalykas – tie patys žmonės, dirbantys Lietuvoje, bet skraidantys svetur ir ten praleidžiantys ypač daug laiko – jie dirba su visu pasauliu. Tad man apibūdinimas „pasaulio lietuvis“ yra ne tik jaukesnis, bet ir kur kas tikslesnis.

Susidaro įspūdis, kad Amerikoje lietuviai išeiviai daug glaudžiau bendrauja, susitinka sekmadienio mišių, steigia mokyklas, rūpinasi vieni kitais, kai tuo metu Londone, kalbama, geriau nė neišsiduoti, kad esi lietuvis. Ar Didžiojoje Britanijoje lietuviai privengia vieni kitų?

– Gyvenau 3 metus Londone, yra buvę, kad iš tiesų vengiau kalbėti lietuviškai, ypač Rytų Londone. Bet tai nėra taisyklė. Žmonės gali nesutarti visur – ar jie Kupiškyje gyventų, ar Čikagoje. Yra personalijų klausimas, galbūt ko nors nepasidalinimas.

Tačiau bendruomenė, kad ir kur ji būtų, tarsi šeima – ir myli, ir pykstasi. Žinoma, už Atlanto jie turi ilgesnę istoriją ir labiau yra susiję šeiminiais santykiais. Čikagos Dainų šventėje daugiau nei 1200 žmonių susirinko iškilmingos vakarienės, sėdėjo prie 80 stalų, o vėliau paaiškėjo, kad tai yra 10 ar 12 šeimų. Vien giminės! Vienas iš išeivių tikslų – kurti lietuviškas šeimas. Galbūt tai skamba šiek tiek nacionalistiškai, bet jie siekia to. Jaunimas turi laisvą pasirinkimą, niekas neverčia tekėti vien už lietuvių, bet tai dažnai suveikia savaime, nes jie nuo mažens kartu leidžia laiką stovyklose, kituose susibūrimuose. Ir jei paskui gali sukurti lietuviškas šeimas – kodėl ne.

Be kita ko, smagu matyti ir tai, kad šeimos nariais tapę amerikiečiai taip pat įsitraukia į lietuvių veiklą, skleidžia gerą žodį apie Lietuvą. Europoje esame labiau mobilūs, galbūt dėl to sudėtingiau sukurti patvarią bendruomenę, nes ji vieną dieną yra vienokia, kitą – jau mutavusi.

Ar pasaulio lietuviams tebėra aktualus dvigubos pilietybės klausimas?

– Labai aktualus. Dabartinė nepriklausomybės karta, vos atsidarius sienoms su tėvais išvykusi už Atlanto, išgyvena dilemą: sulaukęs 21-erių turi rinktis pilietybę, ir ką tu pasirinksi? Arba ką daryti jauniems tėvams Airijoje, kur gimę jų vaikai iškart tampa šios šalies piliečiais? Visi trokšta, kad kaip nors išsispręstų dvigubos pilietybės klausimas, kalba apie referendumą. Neturime kito kelio – yra situacija ir privalome išspręsti ją kartu. Jei referendumas turi įvykti, ir į jį turi ateiti daugiau nei pusė balso teisę turinčių žmonių – tai dirbkime, kad taip būtų. Tik reikalinga valstybinio masto kampanija. Nes šiuo metu daugelis net nežino, kokie įsipareigojimai priklausytų tam lietuviui, kuris turėtų antrą ar trečią pilietybę.

O Jums yra tekę matyti konkrečių atvejų, kai žmogui plyšta širdis – jis nenori atsisakyti Lietuvos pilietybės, nes visomis šaknimis yra lietuvis, bet jo darbas, jo šeima, kitos gyvenimas sąlygos verčia priimti kitos šalies pilietybę?

– Labai daug tokių atvejų. Turkijoje arba Graikijoje yra jaunos lietuvių bendruomenės, kurias sudaro 95 procentai moterų. Į tas šalis jos išvažiavo kaip gidės, ten pamilo, ištekėjo. Ir jeigu jos nori ten verslą kurti ar vaikus gimdyti – išlaikyti lietuvybę tampa vis sunkiau.

Kitas dalykas: mes turime begalę mišrių šeimų. O juk kai vienas šeimos narys laiko ryšį su Lietuva, tai ir antroji pusė serga už Lietuvą, žino jos istoriją, kultūrą, sistemą. Šalies vystymo požiūriu, tai yra visiškai neišnaudota erdvė. Labai svarbu įtraukti antrąsias puses, pateikti informaciją apie Lietuvą jiems rūpimais verslo galimybių ar kitais klausimais, keistis kontaktais, kurti platformą internete, bendrauti, išnaudoti situaciją, ne vien lietuviškas knygeles į užsienį siųsti.

– Daugelį dalykų vertinate ne kaip problemą, o kaip galimybę?

– Būtent taip! Per 6 metus buvo daugybė konferencijų, renginių, du pasaulio lietuvių jaunimo susitikimai. Lygiai po metų bus trečiasis. Jam jau subrendo daug temų – tiek ekonominių, tiek geopolitinių. Smagu, kad mūsų organizacijos narių skaičius auga. Tikiuosi, kad didės koncentracija gyvenančiųjų svetur. Ryšio užmezgimas tarp Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių yra labai svarbus, nes tuomet vieni ir kiti tobulėja, o galiausiai išlošia pati šalis. Mes turime baubų, bet juos reikia išvaryti. Atsisėsti ir pradėti.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Nesumeluotas emigracijos veidas, apie kurį drįsta prabilti ne kiekvienas lietuvis: buvome tikri vergai (22)

Dunganone sutiktas lietuvis Romualdas pasakoja, kad pirkdamas lėktuvo bilietus už skolintus pinigus...

Žinomos įmonės darbuotojai atsitrenkė į sistemą: bandė atgauti skolas, o atsidūrė spąstuose (29)

Optikos salonus valdančios įmonės darbuotojai bandydami atgauti iš darbdavio susidariusias...

Leonidas Beršidskis. JAV klesti meritokratija ir tai nėra teisinga (6)

Didžioji dalis dabartinių diskusijų apie turto paveldėjimą Vakarų šalyse kyla iš...

Užsiminė apie potvynių grėsmę: dalis Lietuvos gali atsidurti po vandeniu (1)

Žiema kol kas trauktis neketina. Antra sausio mėnesio pusė prognozuojama tokia pat šalta, o ir...

Profesorius Skurvydas papasakojo apie natūralų vaistą: apsaugo nuo Alzheimerio, depresijos ir kitų 24 lėtinių ligų

Lietuvos sporto universiteto ( LSU ) profesorius Albertas Skurvydas išsamiai, bet paprastai...

Karbauskis dėl prezidento rinkimų turi ir abejonių: jei taip, tai turėsime problemą (811)

„Kandidatas, kurį mes patvirtinsime savo suvažiavime, taps Lietuvos Respublikos prezidentu“, -...

Devintame Dakaro greičio ruože lietuvių viltys nesudužo – išsaugotos rekordinės pozicijos atnaujinta 00.57 val. (447)

Tokios dienos, koks buvo devintasis Dakaro ralio etapas, nesitikėjo, matyt, niekas. Jeigu...

Pirmas Karolinos Meschino interviu po skandalo: apie tėvų reakciją į nutekintus jos intymius įrašus ir prasidėjusią paranoją (47)

Socialinių tinklų garsenybės Karolinos Meschino vardas pastaruoju metu žiniasklaidoje buvo...

Sąrašas įpročių, kuriuos išsiugdę visada turėsite tvarkingus namus (1)

Maži tvarkymosi įpročiai tikrai padeda namus išlaikyti visada švarius. Iš švaros gimsta švara,...

Linkevičius apie krizę Britanijoje: vyksta iškilmingas viešas šalies niokojimas (220)

„Kad ir kaip baigtųsi Brexitas , Europa jau bus kitokia – ji sukrėsta“, – taip dabartinės...