Šis trijų universitetų susijungimas yra svarbus dėl kelių priežasčių. Visų pirma jis leis užtikrinti studijų ir mokslo kokybę, siekti studijų programų mažinimo, atsisakant programų dubliavimo, dar labiau praplės galimybes vykdyti aukščiausio lygio tarpdisciplininius mokslinius tyrimus, lems efektyvesnį infrastruktūros naudojimą bei institucinį valdymą. Taip pat, bus pakeista ir pradėta vykdyti naujos kartos, grįsta tyrimais, mokytojų rengimo sistema, atitinkanti XXI amžiaus poreikius ir prioritetus.
Sujungę visų universitetų akademinį potencialą, sudarysime galimybes efektyviai ir kokybiškai vykdyti visų sričių tyrimus ir studijas. Iki šiol buvęs akademinio personalo išsiskaidymas institucijose apsunkindavo bendradarbiavimą dėl įvairiausių biurokratinių procesų. Neabejojame, kad po integracijos bus stebimas socialinių, humanitarinių, fizinių bei technologinių mokslų sričių sustiprėjimas ne tik vykdant studijas, bet ir plėtojant mokslinius tyrimus.
Atsakingai svarstėme integracijos galimybes, kiekvieną scenarijų – susitelkusios akademinės bendruomenės atliko didelį darbą. Išgrynintos strateginės kryptys užtikrins kokybiškų tarpdisciplininių studijų ir mokslo plėtrą, kuri šiandien yra tokie svarbi moderniai Lietuvos valstybei.
Ekonominė nauda
Valstybė į universitetų sujungimą investuos apie 6–8 mln. eurų kiekvienais metais iki 2022 m. Kitos integracijai reikiamos lėšos bus gautos pardavus po reorganizacijos likusį nekilnojamąjį turtą. Dėl sumažėjusio pasikartojančių ir persidengiančių studijų programų skaičiaus (beveik 40 proc.), optimizavus visų trijų universitetų ūkio ir personalo sritis, kasmet sutaupysime po 4 mln. eurų. Taigi, jau po dviejų metų.
Šie skaičiai aiškiai rodo, kad universitetų sujungimas yra reikalingas, neginčijamas ir kuriantis pridėtinę vertę ilgalaikėje perspektyvoje. Reorganizacijos projektas buvo parengtas atsižvelgus į sėkmingą tarptautinę patirtį.
Po universitetų integracijos iki 20 proc. didesnė lėšų dalis bus skiriama vienam dėstytojui ir studentui. Šiuo metu skaičiuojame, kad bus reikalinga apie 880 etatų dėstymui ir mokslinei veiklai plėtoti. Sieksime, kad lėšos, skiriamos studijomis ir mokslui, būtų skirstomos lygiomis dalimis.
Numatome mokslinių tyrimų ir publikacijų žymų padidėjimą, sudarantį sąlygas studijų ir mokslo kokybei kilti. Po universitetų susijungimo pradedame formuoti stipraus, Harvardo universiteto (JAV) koncepcija grįsto klasikinio Artes Liberales universiteto modelį, veikiantį tinklo ir glaudžios asociacijos principu ir planuojame siekti įsitvirtinti tarp geriausių Europos klasikinių universitetų (400-oji arba aukštesnė vieta QS reitinge).
Veiklos efektyvumą didinsime konsoliduodami žmogiškuosius, infrastruktūrinius ir finansinius resursus. Nemažą dalį pinigų skirsime dėstytojų kvalifikacijos tobulinimui Lietuvoje, taip pat jiems dalyvaujant įvairiuose profesinio augimo renginiuose ir mokymuose užsienio universitetuose.
Dabartinė ateities strategija
Plačios aprėpties Vytauto Didžiojo universitetas ir toliau vystys šias studijų ir mokslinių tyrimų kryptis: socialines inovacijas ekonomikoje, teisėje ir visuomenėje, humanitariką, menus, medijas, kultūrą, žmogaus elgseną ir komunikaciją, fizinius mokslus bei edukologiją – naujos kartos mokytojų rengimą ir kvalifikacijos tobulinimą. Sujungus universitetų akademinį potencialą ir bendradarbiaujant su užsienio ekspertais bus plėtojamos bioekonomikos, atsinaujinančios ir alternatyviosios energetikos, inžineriniai ir technologiniai, klimato kaitos ir aplinkos taršos tyrimų kryptys.
Iki 2035 m. VDU studijų programose mokysis apie 18 tūkst. studentų, o universitetas bus antras arba trečias pagal dydį Lietuvoje, kur tarptautinių studentų ir dėstytojų dalis planuojama 15-20 proc.
Taip pat padidės mokslinių publikacijų cituojamumo tarptautiniuose leidiniuose rodiklis. „Iki šiol Lietuvos universitetuose stebėjome mokslo fragmentaciją – daug mažų tyrėjų grupių vykdė galybę skirtingų tyrimų užuot ieškoję, kur galėtų sutelkti jėgas“, – pripažino Eksperimentinės medicinos instituto Vengrijoje profesorius Gaboras Makara. Jis ne kartą pabrėžė, jog ši aukštojo mokslo reforma turi pagrindinį tikslą – sutelkti mokslo tyrimų potencialą bei žymiai pagerinti mokslinių tyrimų rezultatų kokybę, tarptautiškumą, tarpdiscipliniškumą, socialinį, ekonominį, kultūrinį poveikį.
Ypatingos sinergijos tikimės sutelkiant mokslinį potencialą edukologijos, bioekonomikos, klimato kaitos, alternatyvios ir atsinaujinančios energetikos mokslų kryptyse. Dar prieš universitetų susijungimą mes aiškiai deklaravome, kad mums labai svarbu vystyti akademinio meistriškumo centrus bei siekti jų pripažinimo globaliu mastu edukologijos, socialinių inovacijų, kūrybinių industrijų, skaitmeninės humanitarikos, biotechnologijų, neurotechnologijų, dirbtinio intelekto technologijų, diasporos ir kituose tyrimuose. VDU lyderystę šiose srityse pripažino ir tarptautiniai ekspertai, o mokslininkų vykdomi didelės vertės moksliniai projektai tai tik patvirtina.
Bendradarbiaujant su Lietuvos, Talino (Estija), Turku (Suomija) ir Voriko (Jungtinė Karalystė) universitetų mokslininkais šiuo metu jau baigiamas kurti naujos kartos mokytojų rengimo bei kvalifikacijos tobulinimo modelis. VDU aiškiai suvokia savo pareigą vystyti pedagogikos studijas Lietuvoje – jau dvejus metus iš eilės šalies ir užsienio ekspertų jos yra pripažintos geriausiomis, o tarp studentų – populiariausiomis.
Apjungtas VDU ir ASU mokslinis potencialas sustiprins mokslinius tyrimus ir jais grįstas studijas, reikalingas tiek bioekonomikai, tiek energetikai, tiek žemės ūkiui vystyti Lietuvoje, pagerins sąlygas mokslo ir verslo bendradarbiavimui gaminant aukštos pridėtinės vertės produktus ir teikiant paslaugas, sustiprins jų konkurencingumą vidaus ir užsienio rinkose.
Mūsų planai ambicingi, tačiau tai, kad susijungimui ruošėmės ilgą laiką – analizavome tarptautines patirtis, tarėmės su užsienio partneriais – šiandien mums leidžia jaustis užtikrintai. Aiškiai suvokiame, kad esame gerai pasirengę ir turime tvirtą pagrindą kurti klasikinio universiteto modelį.
Tik ambicinga universitetų reforma pakels Lietuvą į naują lygį
Universitetų reorganizacijos procesas nebuvo nei labai greitas, nei labai lengvas, tačiau tai nestebina, žinant, kokios apimties darbas yra reformuoti valstybei gyvybiškai svarbų sektorių. Nuo 2011 m. iki 2020 m. aukštųjų mokyklų absolventų mažėja daugiau nei 40 proc. Jau 2020 m. šalyje turėsime beveik 7500 absolventų su aukštuoju išsilavinimu trūkumą.
Akivaizdu, kad toliau delsti prabangos nebeturėjome. Tačiau dabar neturime pasiduoti iliuzijai, jog universitetų skaičiaus pokytis savaime apsprendžia švietimo ateitį. Metas garsiai kalbėti apie kokybinius pokyčius – apie viziją, kokias norime turėti aukštąsias mokyklas, ir strategijas, kaip to pasieksime. Kaip sukursime pasaulinio lygio universitetą (-us), kaip konkuruosime dėl geriausių protų, kiek investuosime į aukštąjį mokslą ir kokią grąžą iš to gausime? Ar būsime įdomūs ir konkurencingi tarptautiniu mastu? Ar iš universitetų tikimės tik kvalifikuotos darbo jėgos, ar keliame kartelę ugdyti šalies elitą? Ar Lietuvos universitetų aukštas pozicijas tarptautiniuose reitinguose vertinsime kaip tikslą, ar kaip proveržio pasekmę? Kaip aukštojo mokslo reforma gali prisidėti prie demografinių, o ypač emigracijos, problemų sprendimo?
Apie tai verta diskutuoti ne tik sutelkus šalies protus, bet ir įvertinus kitų valstybių patirtį. Vytauto Didžiojo universitete bendraudami su partneriais nuo Suomijos iki Pietų Korėjos prestižinių universitetų, matome jų nueitą kelią ir išmoktas pamokas ten vykdytų reformų metu. Turime puikią progą nekartoti klaidų ir neprarasti mums brangaus laiko.
JAV, Suomijos, Kinijos, Vokietijos, Pietų Korėjos, Singapūro ir kitų šalių, su kuriomis bendraujame, patirtis rodo, jog brėžiant ateities trajektoriją neverta aklai pasiduoti rinkos spaudimui ir viską vertinti tik kaštų/naudos kontekste. Pasaulinio banko teigimu, universitetų tikslas, pirmiausia, yra padėti valstybėms pereiti prie žiniomis grįstos ekonomikos, nes būtent jie atlieka esminį vaidmenį ekonomikos vystymesi. Turime užtikrinti atitinkamas lėšas mokslininkų atlyginimams, tyrimams, studentų stipendijoms ir susitarti dėl vienodų investicijų tiek technologijoms, infrastruktūrai, tiek žmonėms.
Vien taikomasis mokslas, siauros specializacijos absolventai, rezervuotas požiūris į socialinius ir humanitarinius mokslus, kaip negeneruojančius apčiuopiamos pridėtinės vertės, reitingų eilutėmis ir citavimo kartais matuojama universitetų vertė – toks požiūris jau vyravo. Paaiškėjo, kad susiaurinta universitetų misija neatitinka ilgalaikių visuomenės lūkesčių. Paklauskime savęs atvirai, koks yra pagrindinis mūsų tikslas: pakilti reitinguose ar būti aktyviais dalyviais valstybės vystymesi, kuriant technologines, socialines inovacijas ir atsakingą bei sąmoningą pilietinę visuomenę?
Mei Tian ir Genshu Lu straipsnyje „What price the building of world-class universities? Academic pressure faced by young lecturers at a research-centered University in China“ atskleidė, kad jauni mokslininkai dėl nuolatinio spaudimo pasiekti tam tikrus rodiklius vengė rizikuoti, o ieškojo saugių būdų išpildyti formalius reikalavimus. Universitetų darbuotojai prarado motyvaciją dėstyti ir didesnę laiko dalį skyrė straipsnių rašymui. Suprantama, kad tokioje aplinkoje tyrėjas vengs rizikingų eksperimentų, sudėtingų iššūkių, nes jį spaudžia būtinybė vykdyti normatyvus. Dirbdamas „dėl skaičiaus“ vargu ar sukursi reikšmingų inovacijų, nors ir kiek būsi paskelbęs mokslinių straipsnių.
Maža to, išryškėjo ir kitos negerovės – diskriminacija, hierarchiniai ryšiai, dingo partnerystės, bendradarbiavimo atmosfera. Orientacija į kiekybę tikrai neskatina nei smalsumo, nei kūrybiškumo, nei drąsos peržengti įprastas ribas. Akivaizdu, kad bandymas įsprausti akademinę bendruomenę į siaurus rėmus nesukuria ilgalaikės aukštos pridėtinės vertės, nors ir padeda pasigerinti įvairių reitingų pozicijas.
Kad ši taisyklė pakankamai universali ir nepriklauso nuo kultūrinio ar geografinio konteksto, tyrėjai pagrindė apibendrindami ne tik Kinijos, bet ir Didžiosios Britanijos patirtį. Beje, mūsų kolegos iš prestižinio Helsinkio universiteto lankydamiesi VDU kalbėjo panašiai: Suomijos bandymas visuotinai racionalizuoti aukštąjį mokslą taip pat nepasiteisino – smalsūs tyrėjai virto efektyviais biurokratais. Suomių profesorius Timo Airaksinen nepataria skubėti nurašyti humanitarinių bei socialinių mokslų, keičiant juos labiau „praktiškomis“ profesijomis: dėl šio skuboto sprendimo pastaraisiais metais Suomijoje ypač sumažėjo universitetų sociokultūrinis vaidmuo bei socialinė įtaka.
Taigi kryžkelėje, kaip transformuoti aukštąjį mokslą, atsidūrėme ne pirmieji. Verta išgirsti kitų patirtis ir jas apibendrinus atsispirti naujam kokybiniam šuoliui. Nuo to, kokias gaires šiandien brėšime reformuodami aukštąjį mokslą, kokias ambicijas turėsime formuodami tikslus, kokius iššūkius numatysime, dešimtmečiams brėš mūsų valstybės kryptį. Tik koja kojon žengdami su pažangiu pasauliu, galime pasiekti esminių strateginių reformų. Tad nesusiaurinkime savo strategijos iki kelių techninių rodiklių, o pradėkime plačią ir drąsią diskusiją apie universitetus, lemsiančius Lietuvos ateitį.