- Naujus mokslo metus sutinkate jau ne kaip Šiaulių Didždvario gimnazijos direktorius, o švietimo ir mokslo viceministras. Kokių darbų ketinate imtis atsidūręs kitoje barikadų pusėje?
- Krizės metu pats efektyviausias būdas – mokykloms suteikti realų savarankiškumą. Ir finansinį, ir, tam tikra prasme, valdymo. Ministerija gali mažiau reglamentuoti konkrečius žingsnius, - sukurti lauką, kuriame galėtų veikti mokykla. Pagrindinė užduotis – sudaryti sąlygas mokykloms veikti.
Reikia nurodyti siekiamybę, rezultatą, ko tikimės iš mokyklos, o kelius, kaip ji iki rezultato ateina, leisti pasirinkti pačiai mokyklai.
-Tačiau siekiamybės nuo rezultatų skiriasi. Šalyje ryškūs skirtumai tarp kaimo ir miesto mokyklų, ekspertai jas įvardija „tamsybės jūromis“. Kaip ketinate tas jūras naikinti?
- Manau, reikėtų labai sąžiningai pasakyti, kad tam tikras amžiaus tarpsnis reikalauja tam tikrų specifinių dalykų. Jeigu kalbame apie jaunesnio amžiaus mokinius, čia nereikalinga tokia išplėtota infrastruktūra, kaip, pavyzdžiui, laboratorijos, specifinė įranga. Kai kalbame apie vyresnę pakopą, pripažįstame, kad reikalinga įranga, tam tikri kabinetai.
Matyt, reiktų garsiai pasakyti, kad viduriniame ugdyme turi įvykti koncentracija. 8-15 metų vaikus reikėtų siekti išsaugoti kuo arčiau namų. Bet kai kalbame apie 16-19 metų moksleivius, matyt, kaimo vaikui sudaryti vienodas galimybes kaip ir miesto vaikui padėtų didesnė mokyklų koncentracija.
Štai Olandija turi apie milijoną vyresnio amžiaus vaikų ir tik 707 gimnazijas bei profesines mokyklas.
- Tarptautiniai tyrimai rodo, kad Lietuvos moksleiviai pagal skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų pasiekimus – tik vidutiniokai.
- Tačiau iš Didžiosios Britanijos atvykę specialistai Lietuvą analizuoja kaip fenomeną – nustatyta, kad esame pirmoje vietoje pagal minimalistinį skaitymo lygmenį. Pas mus mažiausiai skaitančių blogai.
- Tačiau ar galime tuo guostis?
- Kuo visuomenėje mažiau socialinės atskirties žmonių, tuo visuomenė laimingesnė. Be to, tie patys tarptautiniai tyrimai (pavyzdžiui, IEA organizacijos matematikos ir gamtos mokslų mokymosi pasiekimų tyrimai TIMSS) akivaizdžiai rodo nuolatinį pasiekimų gerėjimą.
- Parlamentaras Mantas Adomėnas įsitikinęs, kad mokymo kokybė pastaraisiais metais smunka, iki šiol mokyklose pažeidžiamos gabesniųjų teisės, o pastarojo dešimtmečio reformos nedavė norimų rezultatų. Ar tam pritariate?
- Manyčiau, tam tikri dalykai nepasiteisino dėl išteklių stokos. Kada jų trūksta, kartais sunku realizuoti pačią idėją.
Skirtumas dėl lygiavos ir lygių galimybių – esminis. Lygiava – visiems vienodai ir unifikuotai, o lygios galimybės – kada kiekvienam pagal asmeninius poreikius. Manau, Lietuvoje kol kas labai trūksta lygių galimybių – čia tėra lygiava - kad, neduok Dieve, kitaip.
M. Adomėnas teisus sakydamas, kad mes visus labai unifikuojame ir neleidžiame būti individualiais. Turėtume diskutuoti, kokiais keliais padaryti, kad mūsų mokiniai nebūtų unifikuojami.
Žmonės yra gabūs iš prigimties, kiekvienas vis kitam dalykui. Vienas galbūt pasaulį jaučia rankomis, kitas – akademiniais dalykais. Reikia sudaryti sąlygas šiems dalykams atsiskleisti.
-Ar neatrodo, kad Lietuva švietimo srityje visur vėluoja - bijoma užsienio kalbų mokymo nuo 2 klasės, nejuda lytinio švietimo pamokų klausimas?
- Mes turime tam tikrą kultūrinę tradiciją, kurią turėtume gerbti. Norintys diegti inovacijas, turėtų rasti argumentus ir įrodymus, kodėl taip turi atsitikti, o ne pasakyti, kad tai pasitvirtino Olandijoje, Didžiojoje Britanijoje ar Švedijoje. Turėtume atsakyti į klausimą, kodėl mums šiuo atveju reikia.
Jeigu įtikintume didžiąją dalį visuomenės, didžioji dalis inovacijų lengvai diegtųsi ir būtų gilios.
- Kokie Jums atrodo XXI a. vaikai?
- Dažnai nutinka, kad mes mokome vaikus, kai kur žinančius daugiau už mus. Manau, kad bet kuriuo atveju jie smalsūs, žingeidūs ir kontraversiški – maištaujantys, tačiau tai būdinga bet kurio amžiaus jaunimui. Jeigu mes panagrinėtume, kaip tai atrodė kokiame XVIII-XIX a., atrastumėme panašius procesus - dėl manierų, elgsenos, rūbų, vertybių ir kitų dalykų. Manau, jie mažai kuo skiriasi nuo ankstesnių kartų, tik pasaulis yra globalesnis, jie greičiau bręsta.
- Lietuvos mokyklos garsėja ir patyčiomis. Kokį matote jų sprendimo būdą?
- Dabar visuomenėje suformuota nuomonė, kad sėkmingas žmogus – gerai išlaikęs egzaminus, turintis darbą ir daug uždirbantis. Patyčių problema slypi ne mokykloje, o pačioje visuomenėje – užtenka paskaityti įvairius komentarus, kuriuose matyti, kad juose vyksta mažai konstruktyvios diskusijos.
Iš kitos pusės, patyčių problemą mokykloje išspręsime išsprendę suaugusiųjų problemas. Turi būti rimtas suaugusiųjų švietimas – jeigu vaikui nesiseka, tėvus turime ne bausti baudomis, pasmerkimais, o šviesti. Tai – geriausias būdas visos visuomenės kovai su patyčiomis.
- Mokytojai kelia ir pagarbos klausimą – dalis jų jaučiasi negerbiami.
Manyčiau, yra mokytojų, kuriems pagarbos klausimas visai nekyla – juos mokiniai gerbia. Kai kalbame apie mokyklą, dažnai girdime diskusiją apie pareigas, teises. Tačiau reikėtų kalbėti apie taisykles – visuomenėje, mokykloje neturime manieros laikytis taisyklių. Iš čia kyla tam tikra problematika – kai nesilaikome taisyklių, nebevaldome situacijos. Jeigu mokinys prasikalto arba pasielgė netinkamai, jis turi žinoti elgesio pasekmes ir ta pasekmė turi įvykti.
- Krizės metu pedagoginį išsilavinimą turintys asmenys veržiasi dirbti į mokyklas. Kaip manote, kiek jų tikrai nori mokytojauti?
- Matyt, tikri mokytojai niekuomet ir nebuvo išėję iš mokyklos. Matyt, mokytoją mokykloje laiko ne vien alga. Tai tam tikra profesija, kurią jis vertina. Ar tie, kurie grįžta, bus mokytojais – kitas klausimas. Tikiuosi, ir norėčiau, kad jie taptų. Bet labai vertinu tuos žmones, kurie mokyklos nepaliko, kai krizės nebuvo.
- Ko šiandien labiausiai reikia mokyklai?
- Mokyklai reikia entuziazmo – tikėjimo, kad tai, ką darome, prasminga. Ministerija gali prirašyti daug rekomendacijų, tačiau mokytojui reikia ieškoti atsakymo, kokia to veiksmo esmė. Jeigu atsiranda tikėjimas, kad tai - prasminga, visos problemos įveikiamos. Bet jei žmogus nepatiki to, kas vyksta, prasme, labai sudėtinga mokykloje sulaukti pokyčių.