Visi fiziškai ir dvasiškai žmogų “narstantys” specialistai valgymą priskiria vienam didžiausių malonumų. Jam aukojami pinigai ir laikas, besiteisinant tuo, kad privaloma daryti tai, ko nori, nes gyvenama tik vieną kartą. Iš kitos pusės, visi puikiai žino maisto svarbą, kad žmogaus organizmas palaikytų savo gyvybines funkcijas. Nebesiryžtu pasakoti, kokių ir kiek maisto medžiagų per dieną turėtume gauti, nes visi jau ne kartą studijavo poliklinikose ant sienų ar žurnalo puslapiuose stūksančią toli gražu ne Cheopso, o Sveikos mitybos piramidę. Pastaruoju metu apie sveiką gyvenimo būdą ir biologiškai vertingą maistą daug kalbama ir diskutuojama, tačiau statistikos duomenys rodo, jog vaikų ir jaunuolių sveikatos būklė negerėja.
Pagrindinė “mitybos grandinės dalis” - studentai
Pirmiausia teko apsilankyti Vilniaus universiteto (VU) centrinių rūmų kavinėje, vadinamame tiesiog “Morgu“. Bandžiau pasikalbėti su darbuotojais, tiksliau susitarti, kada galėčiau susitikti vėliau. Atsakymas paprastas: „Laiko nėra, žmonių laisvų nėra, jeigu norite sužinoti ką valgo, tai galiu trumpai pasakyti: arbata, bandelės, mišrainė.“ Lankytojai buvo kur kas labiau nusiteikę bendrauti. Kalbantieji teigė, kad pavalgyti čia tikrai per brangu, bet labai malonu pasėdėti ir išgerti arbatos su badele. Vaikinai tvirtino, kad čia valgo tik sriubą, o pietauti eina į Istorijos fakulteto valgyklą. Merginos šioje kavinėje geriančios tik arbatą su bandele.
Merginų čia netrūksta, nes greta - filologijos fakultetas. Teko kalbėtis su keliomis studentėmis atvykusiomis iš Italijos. Jos mielai pasidalino savo įspūdžiais apie maistą Lietuvoje. Jų teigimu, maistas Vilniuje skanus ir nėra labai brangus. Merginos valgiusios „Pilies menėje“ ir kitose sostinės kavinėse bei baruose. „Morge“ lankosi, nes čia labai skanios bandelės. Viskas būtų lyg ir nieko, tik va aptarnaujantis personalas paliko gan prastą įspūdį.
Tarp tų pačių universiteto sienų, netoliese, įsikūrusi ir Istorijos fakulteto valgykla . Tik įėjus į kiemelį nosį riečia nemalonus kvapas (matyti, kad naujų technikos įrengimų tikrai trūksta). Beje, šioje valgykloje studentai gali įsigyti ne tik maisto, bet ir išgerti alaus ar nusipirkti cigarečių. Aplinka primena įprastą valgyklėlę, kur daug triukšmo, indų skambėjimo ir iš virtuvės sklindančio kvapo. Lankytojų daug ir, anot jų, atsisėsti pietų metu nėra kur. Aptikau ne tik dėstytojus, studentus, universiteto darbuotojus, bet ir iš aplinkinių darbo įstaigų ateinančius pietauti žmones (būkite ramūs - ne iš Prezidentūros). Pasak jų, maistas skanus, tik kiek brangokas (kefyro stiklinė 80ct.). Kalbėdami apie švarą, pietaujantieji sakė, kad indai galėtų būti atidžiau plaunami. Gerą įspūdį paliko aptarnaujantis personalas.
Chemijos fakultetas (ChF) garsėja ir meniniais, ir organizaciniais gabumais, todėl jų valgykloje tikrai yra kur akis paganyti, tik nuo cigarečių dūmų jos ašaroti pradeda. Ir lubos, ir sienos, ir stalai, ir netgi muzika išduoda, kad čia „gyvena“ studentai. Jie turi ir savo mėgstamus patiekalus. Vaikinai dažnai minėjo gardžiuosius blynelius su dešrelėmis, o merginos - sriubas. Nors yra atskiras rūkymo kambarys, tačiau visa patalpa skendi dūmuose. Galbūt todėl čia nesimato dėstytojų ir kitų fakulteto darbuotojų (o gal tai labai gudrus būdas jų išvengti?). Kad ir kaip ten būtų, vienas iš pagrindinių argumentų, kuriuo studentai grindžia savo pasirinkimą, yra galimybė rūkyti. Žmonės čia sėdėjo ir plepėjo kas prie alaus bokalo, kas prie kavos ar arbatos puodelio. Tai puiki vietelė pamiršti alinančias paskaitas.
Vos ne kas antras pakalbintas chemikų valgykloje buvo matematikas. Perėjus painius koridorių labirintus patekau į Matematikos ir informatikos fakultetą (MIF), tiksliau, į jo valgyklą. Patalpėlė nedidelė, dar dvelkianti sovietmečio dvasia. Ryžtingai prieinu prie (kaip vėliau paaiškėjo) valgyklos vedėjos, bet greit mano ryžtas pradingo, nes moteris sunerimsta išgirdusi, kad žiniasklaida dvelkia. Labai greitai ji man aiškino, kad studentai valgo viską ir sveiko maisto jie nereikalauja: „Jeigu virtume cepelinus kiekvieną dieną, jų vis tiek trūktų,“ - sakė ji. Baigdama ji pabrėžė, kad fakulteto dekanas ir daugelis dėstytojų valgo pas juos.
Negalėjau jos greitakalbės klausydama nežvilgtelėti ir į virtuvę. Na, žinote, taip ir nesupratau kur tos virtuvės ribos prasideda ir kur baigiasi. Žodžius „tvarka“ ir „švara“ reikėtų pamiršti, o sklindantis kvapas nepriminė gaminamo maisto. Keista pasirodė, kad nemažai studentų sutikau iš Chemijos fakulteto, o pagrindinė priežastis, kad ten labai prirūkyta. Nuolatiniai lankytojai teigė, kainos čia kylančios 50ct per metus, (jaučiamas tikras ekonomikos pakilimas nepriklausomai nuo to, kad studentų kišenėse ir toliau švilpauja vėjai, o „stipkės“ nedidėja nei centu per metus). Maistas nelabai gerai vertinamas. . Beveik visi kalbinti vaikinai sakė rinktųsi sotesnius patiekalus, kurių dėl kainos dabar dažnai tenka atsisakyti. Labiausiai įsiminė visų kalbintųjų reakcijos išgirdus klausimą apie švarą, visi lyg susitarę rodė puodelius ir lėkštes, kurie tikrai nepriminė tik ką plautų indų.
Tiek ChF, tiek ir MIF studentai pietų metu lankosi greta esančiame prekybos centre ir ten perka maistą, nes taip esą greičiau ir pigiau. beje, ir studentų atstovybėse greitai paruošiama sriuba dabar pats populiariausias patiekalas.
Toliau taikinyje - Teisės (TF), Ekonomikos (EF) ir Fizikos (FF) fakultetus. Vaizdai kartojasi. Ekonomikos fakulteto valgykloje pietų metas: garsiai groja muzika, sėdi dvi panelės. Darbuotoja paaiškino, kad studentų ir dėstytojų čia būna daug ir valgo jie labai įvairų maistą. Iš „gausybės“ studentų pakalbinau ten buvusias dvi paneles, kurios ir padėjo man suprasti tikrąją situaciją. Pasirodo, pietų metu studentų čia būna tikrai daug, tačiau pažiūrėjus į maistą ir kainas kartais net noras valgyti pradingsta. Tačiau ką daryti, kai kito pasirinkimo nėra? Nors merginos teigė čia besilankančios retai, bet vabaliukų sriuboje pavyksta aptikti.
Tam pačiam savininkui priklauso ir Teisės fakulteto valgykla. Čia patalpos didesnės ir žmonių daug pietauja. Daugelis spręsti dar nieko nesiryžo, nes naujieji valgyklos šeimininkai dirba dar tik dvi savaites. Patalpa didelė ir primena prieš 10 metų egzistavusias valgyklas. Studentų nuomone, kainos per didelės, o pasirinkimas mažas. Anot jų, nuvalytas stalas – retas įvykis. Keletas čia buvusių vaikinų skundėsi, kad į studentą nežiūrima kaip į klientą, nesistengiama dėl jo. Čia pietauja ir fakulteto darbuotojai.
Pagrindinę problemą jie matė nenuosekliame perėjime keičiantis valgyklos savininkams, apie tokių įstaigų pelningumą vienas paklaustųjų atsakė: „ir karstus gamindamas Frankas Krukas biznį padarė“ .Reikia tik mokėti prisitaikyti prie klientų, atsižvelgti į jų reikalavimus (aišku, kad vien gaminti cepelinus nepakanka). Bibliotekos darbuotojos teigė, kad maistas galėtų būti gaminamas sveikiau – ne tik kepamas, juk yra tokių, kurie taip paruošto maisto valgyti negali. Dirbantiems žmonėms kainos čia esančios normalios, bet studentui per didelės (antras patiekalas kainuoja 6Lt). Moterys sakė, kad vis dėlto naujieji šeimininkai jau kai ką ir pakeitė: aplinka jaukesnė ir maistas geresniuose induose patiekiamas.
Fizikos fakultete įsikūręs „Dryžuotas baras“- verta dėmesio vietelė ne tik studentams, bet ir visiems, pasiilgusiems namuose ruošiamo maisto skonio, jaukios aplinkos ir gan neblogų kainų. Arbatos galima pasirinkti iš septynių rūšių, tarp kurių rasite ir anyžinės. O ir puodeliai, kuriuose ji patiekiama gražūs. Dar vienas labai svarbus ypatumas- galimybė stebėti maisto gamybą. Baro direktorės teigimu, jie negamina pusfabrikačių- kiekvienas patiekalas ruošiamas iš kart jį užsakius. Kalbintųjų atsiliepimai buvo labai geri - čia apsilankius ir nuotaika pagerėjanti.
Apie atsiskyrusį Kauno humanitarinį fakultetą trumpai papasakojo iš sostinės ten mokytis išvykusi mergina. Jų kavinės pavadinimas „Lambada“. Studentė sakė, kad čia labai linksma, malonios pardavėjos, skanūs ir pigūs patiekalai. Pavalgyti galima teišleidus penkis litus. Mėsiškus patiekalus dažniausiai valgo dėstytojai, o studentai renkasi arbatą ir bandeles.
Nuomininkai reikalauja garantijų iš universiteto
Taip apie maitinimo įstaigas manė studentai ir universiteto darbuotojai. Tačiau nemažiau svarbi nuomonė žmonių, atsakingų už valgiaraščių sudarymą, švarą, interjerą ir visa tai ko jūs tikitės atėję pavalgyti. Su daugeliu jų pasikalbėti nepavyko, nes vos tik išgirdę žodį „laikraštis” pradėjo aiškinti sunkiai suprantamus dalykus, išsisukinėti nuo klausimų. Su keletu pavyko pabendrauti: Istorijos ir Chemijos fakultetų valgyklos priklauso tam pačiam “Taurakalnio” maitinimo įstaigų tinklui. Kalbėjausi su jo direktore Irena Čereškiene: „turime pastovius valgytojus, dažnai lankosi dėstytojai ir net baigę universitetą ateina pavalgyti mūsų garsiųjų blynelių su varške. Lankytojai turi tradicinius patiekalus ir naujoves sunkiai priima. Jiems turi būti natūralus vištienos kotletas (be jokių įdarų), maltinukai, ypač mėgstami blyneliai su varške ir cepelinai.
Dėstytojai nėra patenkinti, kad turi stovėti vienoje eilėje su studentais, o mes kaip tik skirstyti nesiruošiame“. Dar vienas direktorės pastebėjimas privertė šyptelėti: “mes jaučiame, kada studentai gauna stipendijas. Tada ne tik jų padaugėja, bet ir maistą sotesnį renkasi. O ateina toks laikas, kai reikia gaminti daugiau garnyro ir bulvių košės.” Tačiau su daug didesniu užsidegimu ponia Irena pradėjo kalbą apie tai, kas labiau susiję su universitetu: “per maža mums čia vietos. Anksčiau apačioje esančioje patalpoje rinkdavosi studentai, organizuodavo vakarus, dabar ten tik rūsys, ką universitetas apie tai galvoja, - nežinia. Puikiai suprantame, kad reikia atnaujinti interjerą, įvesti naujas technologines linijas. Tam parašėme projektą, kurį ketiname pateikti universiteto vadovybei. Turime gauti iš jo garantiją, kad investavus tikrai didelę sumą pinigų (vien krosnis kainuoja apie 33000 Lt) galėsime dirbti 10 metų ir daugiau. Kol kas viskas labai keičiasi, daug neaiškumų iš universiteto pusės.” Tikimės, kad ateityje tai bus graži ir moderni studentiška valgykla.”
Atsakydama į vieną opiausių klausimų – apie kainas – p. Irena apgailestavo: “studentams kainos kiek didokos. Bet kituose tinklo padaliniuose viską parduodame daug brangiau. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad patiekalų kainos eilę metų nekinta, bet kalbant apie ateitį… kils komunalinių paslaugų mokesčiai (šildymas, elektra, vanduo), patalpų nuomos mokestis universitetui. Jis būna toks pat arba net padidėja nepriklausomai nuo laiko: prasidėjus sesijai studentų sumažėja, o pašvietus pavasario saulutei jų beveik visai nelieka”. Direktorė pridūrė: “na, žinote, studentų maitinimas niekad nebuvo pelningas”. Altruistinė veikla šiais laikais taip pat nėra labai populiari.
Svarbiausias kriterijus - pinigai
„Dryžuoto baro” direktorė ponia Palmyra beveik iškart pokalbį kreipė kita linkme: „labai norėčiau atkreipti universiteto vadovybės dėmesį, kad renkantis nuomininkus jie atkreiptų dėmesį ne tik į pinigus, kuriuos siūlo už patalpas. Dabar tai vienintelis kriterijus konkursui laimėti (vadovaujantis viešųjųj pirkimų įstatymu, norėdamas išnuomoti patalpas, universitetas privalo skelbti viešąjį konkursą, kurį laimi didžiausią sumą pasiūliusi firma – aut.). Ketinu paruošti anketas ir pateikti universiteto vadovybei, kad atsižvelgtų į studentų reikalavimus”.
Jauku ir miela “ Dryžuotame bare”, tikrai išsiskiria iš kitų universiteto valgyklėlų, bet jo direktorė aiškina, kad imponuoja baro ir VU Karjeros centro interjeras, todėl artimiausiu metu bus atlikta keletas žymių pakeitimų, kad apsilankyti galėtų ir į Karjeros centrą atvykę verslininkai. ”Tik va padaryto remonto neišsineši, o kas bus po keleto metų - neaišku”. Paklausta apie patiekalų kainas, p. Palmyra atsakė, jog viskas priklauso nuo patalpų kainų, dabar jas manoma pakelti dar 40%. Kyla klausimas, iš kokių pinigų bus mokama. Atsakymas paprastas- iš patiekalų. Universitetas išloš 3000 - 4000 Lt, o praloš savo studentų sveikatą. Jeigu jiems to reikia, tai jų pasirinkimas. Tų patalpų nenuomodamas universitetas juk kažkaip išgyveno, ir apskritai - vargu ar tai pagrindinės jo pajamos”. Tokia nuomininkų pozicija. Dalis pašnekovų nieko apie tai nepasakė, o gal tai buvo kaip tik tie, kurie konkurso metu pasirodė turtingesni, bet darbo metu, deja, pritrūksta idėjų ir sumanumo.
Vyriausybės nustatytų kainų nuomininkai dar nemoka
Iš maitinimo įstaigų šeimininkų pusės atrodo, kad pagrindinis kainų kitimo katalizatorius - universitetas. Teisės ir bendrųjų reikalų direkcijos direktorius Mariaus Zabielsko teigimu, šiai dienai situacija esanti tokia, kad dauguma nuomininkų nemoka tos nuomos kainos, kurią privalėtų. Jis paaiškino ir universiteto padėtį: „visas Vilniaus universiteto nekilnojamasis turtas yra valstybės turtas, o universitetas, kaip valdytojas, turi teisę nuomuoti tam tikras patalpas. Minimalias mokėjimo kainas nustato vyriausybė pagal nutarime nurodytą formulę.
Tokios kainos nuomininkai faktiškai nemoka, todėl universitetas tarsi pažeidžia nutarimą. Kalbant konkrečiai apie maitinimo įstaigas, universitetas savo patalpose jų turi 12. Nuomos kainos tikrai nėra didelės. Pagrindinis kriterijus, atrenkant kandidatus, yra jų siūloma kaina. Teisės ir Ekonomikos Fakultetų valgyklų šeimininkas yra vienas. Konkurso metu jo pasiūlyta kaina ryškiai skyrėsi nuo kitų. Dabar sureguliuoti kainas ir išsilaikyti jiems esą sunku, bet čia jau reikėjo galvoti prieš dalyvavimą konkurse.“
Paklaustas, ar siūlomų kainų kriterijaus pakanka renkantis nuomininkus, pašnekovas sakė, kad tai nėra pats geriausias būdas, kadangi norisi ir kokybės, ir normalių kainų, kad studentai ir universiteto darbuotojai galėtų skaniai ir sveikai pavalgyti. Nutarime rasta tokių vietų, kur galima šiek tiek laviruoti - keisti tam tikras sąlygas ir kriterijus, kurie būtų bendro vertinimo dalis: atsižvelgsime į nuomos termino pratęsimo galimybes, jeigu matysime, kad nuomininkas sutinka investuoti į tas patalpas, rūpintis maisto kokybe, kainų sureguliavimu, tada tą laikotarpį darysime maksimaliu- daugiau veikti neturime teisės“
Studentai – ne ta kategorija žmonių, kad sveikos mitybos teoriją galėtų įgyvendinti praktiškai. Šis sakinys tai visiems gerai žinoma tiesa, bet kai ją išgirsti iš specialisto lūpų, ji tampa tiesesnė už kitas tiesas. Kalbėjau su medicinos fakulteto prodekanu, sveikos mitybos specialistu, docentu Rimantu Stuku sužinojau, kad kaip tik šiuo metu atliekami išsamūs tyrimai apie studentų mitybą. Jie bus lyginami su atliktaisiais 1996m., kada bendra situacija buvo nustatoma iš penkių metų stebėjimo duomenų. Docento teigimu, tada situacija nepasirodė tragiška.
Nors pirmakursių maistas nebuvo įvairus, produktų sąrašas nedidelis, tačiau vyresniuose kursuose mityba palaipsniui gerėjusi. Iš dabartinių tyrimų labai blogų rezultatų nesitikima, tiesiog bus stengiamasi išsiaiškinti pagrindines nesveikos mitybos priežastis: „jau dabar aišku, kad asortimentas prasiplėtęs, bet biologinė maisto vertė maža tepagerėjusi“. Kaip medicinos universiteto prodekanas, docentas kalbėjo apie sesijos pratęsimą dėl vienokių ar kitokių sveikatos sutrikimų: „150 studentų sesija buvo pratęsta dėl ligos, apie 50% ligų sąlygoja netinkami mitybos įpročiai. Svarbiausia, kad jie atsiranda ne dėl nežinojimo, ką ir kaip reikia valgyti, bet dėl labai didelio užimtumo.
Pirmo kurso studentams labai didelę įtaką daro pasikeitusios gyvenimo sąlygos – jie papuola į ekstremalias sąlygas, o organizmas negali į jas nereaguoti. Didelis darbo krūvis, pasikeitusi aplinka yra lygūs sunkiai atitaisomam mitybos rėžimo sutrikimui. Ryte pavalgyti nespėjama, dieną tik užkandama, o vakare atsigriebiama už viską. Na, pasvarstykime, kokios realios galimybes studentui pavalgyti. Tie, kurie gyvena namuose, valgyti šviežią ir tinkamai paruošta maistą turi didesnes galimybes. Bendrabutyje tai padaryti nepalyginamai sunkiau. Koks galėtų būti sprendimas? Studentui turi būti suteikiama galimybė nebrangiai pavalgyti šilto ir šviežio maisto“.
Įdomi pašnekovo nuomonė buvo apie sriubą. Nuo mažų dienų esame įpratę, kad sriubos nevalgymas gali sukelti skrandžio veiklos sutrikimus. Docentas sako: „kas įrodė, kad sriubą valgyti reikia, juk yra daug šalių, kuriose ji nevalgoma ir sveikatos sutrikimais jie nesiskundžia“. Tačiau sultinyje virtos daržovės esančios daug vertingesnės negu šildyti pusfabrikačiai, kuriais skrandis tik pripildomas.
Visi puikiai žinome, kad trūkumų yra visur ir vargu ar kada nors jų visų pavyks išvengti, todėl mityba, vienu svarbiausių faktorių, nuo kurio priklauso darbingumas ir nuotaika, turime pasirūpinti ir patys. Nereikia toli ieškoti pavyzdžių, kokiomis antihigieniškomis sąlygomis gaminamas maistas. Pakanka savaitgalį užsukti į bendrabučio virtuvę. Užsikimšusios kriauklės, aplietos viryklės, dvokiantys šiukšlių maišai tikrai ne dėl bendrabučių administratorių ar valytojų aplaidumo atsiranda. Taigi tema toli gražu neišsemta, bet apie daugelį nepaminėtų dalykų pagalvokite patys ir nepamirškite savo minčių pasidalinti su aplinkiniais. Tik atvirai reikšdami savo nuomonę galėsime pakeisti tai, kas kelia problemas.