Vis dėlto, didžioji dalis vaikų praėjus keleriems metams po skyrybų įveikia šią traumą ir sėkmingai gyvena toliau. „Tai patvirtina Lietuvoje atlikti tyrimai: elgesio ir emocijų problemų panašiai tiek pat turi ir pilnų, ir iš išsiskyrusių šeimų vaikai", – atkreipė dėmesį Vilniaus universiteto docentė, pridurdama, jog nedarnioje pilnoje šeimoje gyvenantys vaikai taip pat patiria žalą. Ne mažesnę ir kartais ilgiau trunkančią. Taigi, svarbiausia yra tėvų atsakomybė visų pirma už savo asmens raidą, o jau paskui ir už vaikus”, – įsitikinusi R. Bieliauskaitė, su bendraminčiais įsteigusi išsiskyrusiųjų sielovados centrą „Bendrakeleiviai”. Kalbėdama apie skyrybas ir vaikus psichologė pabrėžė, jog jiems žala padaroma visada, kad ir kiek metų būtų. Tačiau kuo vaikas mažesnis, tuo gilesnė ir mažiau sąmoninga netektis.
- Taip. Skyrybos vaiko gyvenimą gali stigmatizuoti: vaikas gali įsivaizduoti, kad jis kitoks, pasmerktas, nors taip nėra. Kita vertus, neteisinga nepastebėti, kad vaikui dėl skyrybų blogai (jis gali blogai elgtis, mokytis) ir nesuteikti jam pagalbos: palaikymo, supratimo, atjautos.
- Yra žmonių, manančių: jei nesiklijuoja santykiai, reikia išsiskirti kuo anksčiau, nes mažas vaikiukas dar nieko nesupranta, nepatirs nemalonių jausmų, neprisimins tėvo ir jam jo nereikės – bus įpratęs, kad gyvena tik su mama.
- Taip, bet tam vaikui liks tuščia vieta. Labai svarbu, kad jis žinotų, kas jo tėtis, nepriklausomai nuo to, kada tėvai išsiskyrė. Nesvarbu, kad vaikas neatsimena tėčio, jis žino, kad visi turi tėvus. Jeigu vaikas visai nieko apie tėtį nežino, gali prisifantazuoti, kad buvo blogas ir todėl tėtis jį paliko. Dėl išsiskyrimo kuo anksčiau noriu pasakyti, jog skyrybos reikalauja labai atidaus požiūrio. Yra visokių mitų, tačiau net ir neištikimybė nėra pakankama priežastis skirtis, jei paskui stengiamasi atstatyti santykį tarp sutuoktinių. Taigi, su skyrybomis reikėtų neskubėti ir tai yra labai svarbu. Bet kokiu atveju per skyrybas vaikas paveikiamas psichiškai, tačiau taip pat nereikia kartais to per daug užaštrinti. Būna tragiškų situacijų, kai anksti miršta tėtis ar kai tėvai išsiskiria: morališkai tai skirtingos situacijos, bet fiziškai šiek tiek panašios. Viena vertus, vaikui svarbu žinoti savo pradžios istoriją, kita vertus, jei mama kuria kitą šeimą, yra kitas žmogus, kuris tą vaiką augina. Jis yra patėvis, bet, kaip tėvas, su visomis pareigomis ir atsakomybėmis. Nes yra pavojus ir patėvį atriboti nuo auklėjimo, neva auklėja tik mama ir tikrasis tėtis. Tačiau naujoje šeimoje abu suaugę pilnai atsakingi už vaiką.
- Kokiame amžiuje tėvų skyrybos vaikui padaro mažiausią žalą?
Geriau savęs klausti, kokia žala gali būti daroma vaikui nesiskiriant? Jei vaikas gyvena nedarnioje šeimoje ir vienas iš sutuoktinių yra nelaimingas, su savo padėtimi nesusitaiko, jeigu santykiai tarp sutuoktinių neatsistato, jeigu santuokoje yra žeminimo, smurto, jei tai tęsiasi ilgą laiką, galbūt vaiką mažiau žalotų skyrybos?
- Kaip į skyrybas reaguoja 2–3- metų vaikai, vyresni ikimokyklinukai, paaugliai ir suaugę vaikai. Ar tos reakcijos parodo skyrybų žalos stiprumą?
- Su žala susiję labai daug veiksnių. Daug priklauso nuo to, kokie santykiai su abiem tėvais lieka po skyrybų. Mes žinome, jog idealu, kai tėvai sugeba išlaikyti tarpusavio santykį. Nes per skyrybas išyra vyro ir žmonos santuoka, bet jie gali išsaugoti bendravimą kaip tėvas ir mama. Tokiu atveju daugiau šansų, kad išliks bendravimas tarp vaiko ir to iš tėvų, su kuriuo vaikas negyvena. Mažam vaikui labai svarbus santykio pastovumas. Jis turi turėti vienus namus, nes mažiukui per sunku blaškytis tarp dviejų namų. Kalbu apie 3–4 metų vaikus ir net ikimokyklinukus. Kitose šalyse, saugant abiejų tėvų teises, dažnai nusprendžiama kad vaikas turi pusę laiko gyventi su mama, o kitą pusę su tėčiu. Aš galvoju, kad vaikas bent iki 3 ar 5 metų amžiaus, o dar geriau iki pat mokyklos, turi turėti vienus pagrindinius namus. Tėvas, su kuriuo vaikas negyvena, tokiu atveju gal gali dažniau ateiti pas tą vaiką, kad nereikėtų jam blaškytis. Po skyrybų įvairaus amžiaus vaikams būdingas, tik skirtingai pasireiškia lojalumo konfliktas: vaikui atrodo, kad jei paliko mamą, paliko ir jį. Arba, jei mama paliko tėtį, paliko ir jį. Vaikas gali jausti lojalumą tam iš tėvų, su kuriuo gyvena. Pas mus dažniausiai vaikai lieka su mama, dėl to iš jos dažnai perima neigiamą santykį į atskirai gyvenantį tėtį. Vaikų savisaugos mechanizmas pasireiškia solidarizavimusi su tėvu, gyvenančiu kartu, nes jam kaip ir pavojinga su juo pyktis, ypač jei jis į buvusį sutuoktinį išreiškia akivaizdžiai neigiamą santykį.
- Ką pasakytumėte apie vaikų norą ar nenorą lankytis pas kitą iš tėvų ar su juo susitikti?
Mano nuomone, todėl iki 10 ar 12 metų svarbu neprimesti vaikams tokios atsakomybės, net teisme neklausti, su kuo vaikas nori pasilikti. Svarbu, kad vaikas jaustų, jog tai lėmė tėvų tarpusavio susitarimas, o ne jo sprendimas, ne jiems primesta atsakomybė, su kuriuo būti. Aišku, tai nereiškia, kad visai nereikia kreipti dėmesio į vaiko nuomonę. Abu tėvai ir kiti su šia situacija susiduriantys suaugusieji turi būti atidūs, jei vaikas sako, kad yra skriaudžiamas, ar jam yra blogai . Į tai būtinai reikia kreipi dėmesį, aiškintis. Tačiau svarbu išvengti, kad vaikas jaustų vieno iš tėvų pasirinkimo naštą.
- Nemažai žmonių sako: baigs vaikai mokyklą, tada tą netikusį ryšį nutrauksime, nes jau būsime atlikę savo pareigą, užauginę vaikus. Kaip tai pakomentuotumėte?
- Man čia kiltų klausimas, kokia nauda vaikui iš to, kad tėvai nesiskiria? Kokia nauda, jei sutuoktiniai nesistengia atstatyti savo ryšio, tik bando kelis metus prakentėti ir ko vaikas iš to išmoks? Tikrai neišmoks artimo santykio ir gražaus bendravimo, neišmoks pasitikėjimo savimi ir kitais, nes susidurs su tuo, kad vienam iš tėvų yra blogai, kad kažkas nelaimingas, kad kažkas kažką žemina. Nes tokiu atveju visada poroje atsiranda žeminantis santykis.
- Ką pasakytumėte mamoms, kurios gal kenčia žeminantį sutuoktinio elgesį, yra pasiryžę skirtis, bet tai atideda vėlesniam laikui, nes, pvz., „berniukui jautrus amžius, jam reikia vyriškumo pavyzdžio”?
- Žinoma, santykis su tėvu labai svarbus. Tačiau vaikui vyriškumo modeliai formuojasi ir iš kitų santykių. Yra atlikti tyrimai, kurie parodė, jog išsiskyrusių šeimų berniukai, kurie turi dėdžių ar senelių, bendrauja su kitų šeimų vyrais, patiria mažiau psichologinių problemų. Tai, žinoma, negali pakeisti tėvo, bet jei mama sukuria šeimą ir atsiranda patėvis, yra tyrimų, rodančių, kad ne tik berniukams, bet ir mergaitėms tai gali būti visiškai pozityvus dalykas.
- Tėvas ir po skyrybų lieka tėvu, jis niekur nedingsta. Nors skirtingų šalių statistika rodo, kad didesnė ar mažesnė jų dalis, kai kuriose šalyse net iki 70 proc., po skyrybų nustoja bendrauti su vaikais. Tačiau dabar kai psichologai analizuoja šio reiškinio priežastis, mato, kad viena iš atsiribojimo priežasčių - vyro jausmai. Jie nebendrauja ne todėl, kad yra nejautrūs, o todėl, kad yra jautrūs. Kartais jiems tiesiog per skaudu susitikti su vaikais. Kita nebendravimo priežastis – santykiai su buvusia žmona, kuri kartais manipuliuoja vaiku: jeigu elgsiesi vienaip, duosiu tau vaiką, jei ne – neduosiu. Tačiau tėvas yra suaugęs žmogus ir turi pilną atsakomybę. Nėra taip, kad mama labiau žinotų, kaip bendrauti su vaiku, nors atskirais atvejais taip gali būti. Tačiau kartais ir tėvas gali geriau žinoti, ko reikia jo vaikui. Jei vyras jaučia, kad į jį žiūri su pažeminimu ar manipuliacija, tai taip pat apsunkina jo bendravimą su vaikais. Žmonai kartais irgi būna skaudu matyti pas vaikus ateinantį vyrą. Netgi sunku tai pakelti, todėl kyla minčių, kad gal geriau jau jis su vaikais nebendrautų. Taigi, skyrybos yra labai sunki užduotis tėvams, kurie nori išlaikyti ryšį su vaiku.
- Kas sumažintų vaikų patiriamą skriaudą ir nerimą?
- Labai svarbu, kad tėvai paaiškintų vaikui, kas vyksta ir kaip bus. Kaip jie gyvens, iš kur turės pinigų, nes vaikai, kaip ir mamos, tėčiai, turi labai daug nerimų. Gyvenimas suyra, todėl vaikams reikia suteikti maksimaliai daug aiškumo netgi apie buitinius dalykus.
- Vis dėlto, kokio amžiaus vaikams per skyrybas padaroma mažiausia žala?
- Parašykite, kad psichologė buvo kietai, kaip deimantas: tokio amžiaus nėra. Ir čia galiu pridurti tik trumpą anekdotą apie du 99 metų senukus, kurie atėjo pas teisėją skirtis. Teisėjas klausia, kodėl taip vėlai? Šie paaiškina, jog laukė, kol mirs vaikai, nes nenorėjo jų liūdinti.