Tai vaikai su psichine arba fizine negalia, vaikai, turintys reikalų su teismais ir teisėtvarka, vaikai, kurie patiria skurdą, prievartą, smurtą ir taip pat tie, kurie auga globos institucijose. Būtent šiems vaikams būtina skubi pagalba.
„Europos Sąjunga ir Europos Ekonominės Erdvės bei Norvegijos finansiniai mechanizmai drauge išleido šimtus milijonų eurų siekdami užtikrinti geresnę vaiko teisių apsaugą, tačiau viskas baigėsi tuo, kad daugybė vaikų uždaryti disfunkcinėse įstaigose“,- teigia ŽTSI ir NVO Programos vadovė Dovilė Šakalienė. “Kodėl didžiulės investicijos dingsta kaip į vandenį? Juk pažeidžiamiausių visuomenės narių – vaikų bei neįgaliųjų – situacija nesikeičia“. Tokiais žodžiais prasidėjo tematinis tarptautinis vaiko teisių ekspertų susitikimas Vilniuje.
Jūsų dėmesiui siūlome mintis iš ryškiausių pasisakymų susitikimo metu. Kalbinome ES institucijų atstovus, vaiko teisių ekspertus. Kalbindami labiausiai domėjomės pašnekovų nuomone apie vaiko teisių pažeidimą, kuris vis dar nesulaukia tinkamo atsako – vaikų talpinimą į įstaigas.
Grąžinti į visuomenę visus, kurie tik gali sugrįžti
Ioannis Dimitrakopoulos, Europos Sąjungos Pagrindinių teisių agentūros Lygybės ir piliečių teisių departamento vadovas
Europos struktūrinės lėšos per ateinančius metus bus sutelkiamos ties taip vadinama naujos kartos problema - deinstitucionalizacijos procesu. Istorinė patirtis rodo, kad globoti vaikus institucijose yra neefektyvu. Tad reikia ieškoti alternatyvų. Tarptautinė patirtis, pasitvirtinusios priemonės ir geroji praktika gali tapti gairėmis, pagal kurias auginsime vaikus bendruomenėse, o ne institucijose.
Ar galima apibrėžti žodį deinstitucionalizacija, juk daugelis jį supranta savaip?
Mes galime užtrukti daug dešimtmečių, kol galų gale sukursime apibrėžimą šiam sunkiai tariamam žodžiui. Aš manau, kad reikia veikti, apibrėšime pakeliui.
Tas veiksmas visų pirma yra požiūrio keitimas. Iki šiol buvo mąstoma, ko reikia institucijai, kad ji galėtų rūpintis vaiku, tačiau dabar mes keičiame klausimą: ko reikia vaikui, kad jis pilnavertiškai augtų ir būtų reikalingas visuomenei.
Institucijų renovacijai išleisti milijardai ir dabar siūloma vėl leisti lėšas tų pačių institucijų griovimui?
Neįgaliųjų teisių konvencija atnešė neįgaliųjų teisių paradigmos pokytį - vietoje to kad ieškoti atsakymų į klausimus, buvo pakeistas pats klausimas. Kažkada formuluotė skambėjo taip: kas yra negerai su tuo žmogumi, kad jis negali būti visuomenėje? Šiandien klausimas skamba kitaip: kodėl visuomenė nėra tinkama šiems žmonėms?
Kitokie klausimai veda prie kitokių atsakymų.
Šis klausimo performulavimas - tai klaidos atitaisymas ar visuomenės raida?
Dar visai neseniai pasaulis vadovavosi principu: “ko akys nemato – dėl to galvos neskauda”. Pristatėme institucijų nutolusiose kaimo vietovėse, kur nevažiuoja jokie traukiniai ir autobusai. Ten buvo apgyvendinti visuomenei nereikalingi žmonės ir atrodė, kad problema išspręsta. Tačiau ji niekur nedingo.
Dabar pradėjome galvoti apie žmones. Ką galima padaryti, kad žmonės sugrįžtų į visuomenę. Tai nauja koncepcija. Grąžinti į visuomenę visus, kurie tik gali sugrįžti.
Greito pokyčio negalima tikėtis, tačiau kiekvienas iš mūsų turime suvokti, kad visi žmonės turi teisę būti mūsų visuomenėje.
Žinau, kad jūs esate gyvenęs Leros saloje Graikijoje, būtent šioje saloje daug metų buvo sutelkti vaikų namai ir pshichiatrinės prieglaudos?
Taip. Baigęs mokslus atlikinėjau praktiką šioje saloje. Stebėjau, kaip dirba socialiniai darbuotojai.
Leros saloje Antro pasaulinio karo metais italai turėjo savo karinę jūrų bazę, vėliau Graikijos valdžia nebenaudojamuose pastatuose įrengė vaikų namus ir psichiatrines prieglaudas. Kodėl sakau prieglaudas? Nes 1800 sunkių ir lengvesnių ligonių aptarnavo tik du daktarai. Visas kitas personalas (400 žmonių) buvo prižiūrėtojai, neturintys jokio reikalingo išsilavinimo. Taip pat Leros saloje gyveno ir 400 vaikų, kurie buvo nereikalingi savo tėvams. Dauguma vaikų turėjo ir psichinę negalią, labai dažnai tai buvo autizmas.
Specialiai apmokyto personalo nebuvimas Leros saloje diktavo labai sunkias sąlygas. Su žmonėmis daug metų ten buvo elgiamas kaip su gyvuliais. Juos maitino kaip gyvulius, maudė kaip gyvulius, jie neturėjo jokių asmeninių daiktų, net asmeninių drabužių ir asmeninių lovų.
Dabar šis košmaras pasibaigė. Nors didesnė dalis ligonių vis dėlto buvo apgyvendinti kitose įstaigose, dalis jų integravosi į visuomenę, gyvena butuose ir privačiuose namuose su galimybe lankytis pas specialistus. Tuo metu, kai institucijos Leros saloje buvo naikinamos, daugelis ten dirbusių žmonių buvo labai nelaimingi. Jie bijojo prarasti darbą, o dabar Leros sala gyvena iš turizmo ir žvejybos.
Iki šiol yra paisoma ne vaiko, bet institucijos interesų
Dovilė Šakalienė Žmogaus Teisių Stebėjimo Instituto ir NVO Programos vadovė
Deinstitucionalizacija tai esminis šeimos ir visuomenės pertvarkymas. Šiandien vaiko teisių apsaugos sistemoje šis pertvarkymas yra svarbiausias klausimas. Nes šiuo metu viešieji pinigai yra išleidžiami visai netinkamai. Jų pagalba mes tik atskiriame nuo visuomenės pačią pažeidžiamiausią grupę ir kasdien pažeidinėjame vaiko teises. Vietoje to reikia spręsti kompleksišką problemą.
Neturime tinkamų, prieinamų ir veiksmingų paslaugų socialinės rizikos šeimoms, šeimoms, kurios augina vaikus su negalia, šeimoms, kurios patiria laikinų sunkumų, pvz. dėl skyrybų. Deja, kol kas vaikai ir šeima nėra mūsų valstybės politikos prioritetas, tad prieinamos, savalaikės ir efektyvios paslaugos šeimoms, vienodas apsaugos standartas visiems vaikams – vis dar nėra mūsų realybė.
Todėl pati pažeidžiamiausia grupė tampa rizikos grupe?
Taip. Vaikai kurių teisės buvo pažeidžiamos, izoliuojant juos nuo visuomenės ir atimant (ar nesuteikiant) galimybės sukurti artimo emocinio ryšio su konkrečiu jį auginančiu ir gyvenančiu asmeniu, tampa dar labiau pažeidžiami. Jie patiria gerokai didesnę riziką tapti prekybos žmonėmis aukomis, būti įtraukti į nusikalstamas veikas, mėginti nusižudyti. Bet ar aplink juos atsiranda žmonių, kurie suvokia, kad tai pagalbos šauksmas iš nevilties, siekiant atkreipti dėmesį į savo egzistavimą ir šilumos poreikį? Vaikams reikalingi artimi žmonės, ir jie labai sunkiai jų ieško, kartais visai netinkamose vietose. Mūsų pareiga jiems padėti, sukurti sąlygas turėti savo namus, savo šeimas, kad jie turėtų nuo ko atsispirti kurdami savo gyvenimus.
Tačiau kas bus kai bus uždarytos visos institucijos?
Deinstitucionalizacija tai nėra institucijų uždarymas kaip techninis, ūkinis veiksmas. Tai visuomenės ir šeimos politikos keitimas. Ašis, aplink kurią viskas sukasi, turi būti ne institucijų, bet vaiko poreikiai.
Suprantu, kad šiandien viskas yra atvirkščiai?
Šiandien teismai gali atimti vaiką iš mamos tik todėl, kad jos pajamos per mažos, o sveiki kūdikiai tampa sutrikusios raidos tik dėl to, kad neturi artimo žmogaus, su kuriuo galėtų užmegzti stiprų emocinį ryšį. Būtent asmeninis ryšys su kitu žmogumi – šiluma ir meilė – yra fundamentali, esminė harmoningos vaiko raidos dalis, svarbesnė už didžiulius dailiai išdažytus pastatus, kuriuose dirba bene tiek pat darbuotojų, kiek juose apgyvendinta vaikų.
Deja, iki šiol yra paisoma institucijos, o ne vaiko interesų. Tačiau būtent geriausi vaiko interesai turi būti lemiamu veiksniu. Kiekvienas vaikas turi teisę augti saugioje mylinčioje jį aplinkoje.
Kiek geriausiems vaiko interesams yra skirta dėmesio NVO programoje?
NVO Programos pirmajame kvietime iš 31 finansuoto projekto 10 yra tiesiogiai susiję su vaikais, skirti jiems. Penki iš jų adresuoti jautriausioms vaiko teisių sritims: prievartai prieš vaikus, vaikų savižudybėms, prekyba vaikais. Trys projektai dirba deinstitucionalizacijos srityje – prevencija, darbas su šeimomis, pareigūnų ir savivaldybių darbuotojų mokymai kaip teikti efektyvias tikslines paslaugas.
Apskritai, drįstu teigti, kad nevyriausybinės organizacijos yra labai efektyvios transformuojant Europos Ekonominės Erdvės finansinio mechanizmo (EEA Grants) teikiamą paramą į apčiuopiamas socialines permainas vaiko teisių srityje.
Kiek Europoje yra svarbios investicijos į vaikus?
Investavimas į šeimas ir vaikus yra vienas iš pagrindinių ES strateginių tikslų. ES įpareigoja valstybes kuo geriau išnaudoti viešąjį finansavimą ir, per pažangias tvarias idėjas, susijusias su šeimos ir vaiko interesais, remti perėjimą nuo institucinės prie bendruomeninės globos.
Valstybės narės visais įmanomais būdais yra skatinamos užkirsti kelią vaikų atidavimui į institucijas. Vietoje to būtina kuo greičiau parengti šeimyninės ir bendruomeninės globos modelius ir užtikrinti, kad vaikai, likę be tėvų globos, turėtų prieigą prie kokybiško išsilavinimo ir specializuotų paslaugų (sveikatos, švietimo, užimtumo, socialinės paramos, saugumo ir būsto).
Deinstitucionalizacija Europoje vyksta jau seniai, tačiau mūsų šalies ir visuomenės progresą įžiūrėti sunku – per pastarąjį dešimtmetį vaikų skaičius institucijose, Europos Komisijos duomenimis, sumažėjo 0,2 procento. Atsižvelgiant į tai, kad per Nepriklausomybės dvidešimtmetį praradome 20 procentų Lietuvos gyventojų, o dar esame senėjanti visuomenė – akivaizdu, kad toks „sumažėjimas“ netgi neatsiskaito už demografinius pokyčius.
Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia jau kelintą 2014-2020 m. ES struktūrinės paramos veiksmų programos projektą. Viena svarbi projekto dalis yra susijusi su deinstitucionalizacijos procesu Lietuvoje. Būtent ši dalis nepriklausomiems vaiko teisių specialistams kelią didžiausią susirūpinimą. Kaip rodo patirtis, deinstitucionalizacijai skirtos lėšos ir vėl gali būti naudojamos visiškai kitaip, nei numato ES. Nepriklausomi vaiko teisių ekspertai Lietuvoje kol kas neturi aktualaus veiksmų programos projekto, kuriame matytųsi vėliausi valstybės planai šioje srityje.
Mes jau kreipėmės į Socialinės apsaugos ir darbo bei Finansų ministerijas su oficialiu prašymu, po kuriuo pasirašė 12 nevyriausybinių organizacijų vadovai. Dabar laukiame atsakymo į suformuluotus klausimus – kaip konkrečiai bus panaudoti socialinės atskirties mažinimui skirti šimtai milijonų eurų, kokių konkrečiai veiksmų bus imamasi ir kiek lėšų jiems skirta.
Jie juk nekalti, kad jiems nepasisekė
Julius op de Beke, Europos Komisijos ekonomikos ir socialinės politikos analitikas
Jei mes leidžiame vaikams užaugti žmonėmis, kurie neras darbo, turėsime juos išlaikyti. Jie juk nekalti, kad jiems nepasisekė. Dar 2000 metais Nobelio premijos laureatas ekonomistas Jamesas Heckmanas įrodė, kad kalbant apie žmones, didžiausia investicijų grąža galima tik ankstyviausioje stadijoje. Taigi reikia investuoti į pradinį išsilavinimą, reikia investuoti į vaikus, o daugelis šalių investuoja į suaugusius žmones. Tai nėra efektyvu.
Dabar turime rūpintis vaikais, kad kuo daugiau jų ateityje taptų pilnaverčiais visuomenės nariais, rastų darbą ir mokėtų mokesčius mūsų valstybei. Į ateitį turime investuoti šiandien. Kad sąskaita, kurią gausime rytoj, nebūtų mums per didelė.
Koks procentas vaikų užaugusių įstaigoje tampa išlaikytiniais suaugę?
Europoje nėra daroma tokia apskaita. Mes net neturime tikslių skaičių, kiek vaikų yra institucijose. Juk jie neturi adreso, todėl negali būti apklausiami. Kiek jų visa gyvenimą sukasi išlaikytinių rate – visiškai nėra žinoma.
Tačiau akivaizdu, žmonėms, kurie užaugo institucijoje, darbą susirasti nepalyginamai sunkiau.
Bet juk Europos Komisijoje jūs turite skaičius iš Lietuvos?
Pas nepriklausomą ekspertą iš Vilniaus Universiteto buvome užsakę tyrimą apie Lietuvos vaikus institucijose. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad 2004 metais 1.4 proc. visų Lietuvos vaikų gyveno institucijoje, 2012 metais šis skaičius sumažėjo neženkliai - iki 1.2 proc. Tai apgailėtina situacija. Iš viso kalbame apie 6 400 vaikų, kurie neturi namų.
Norite pasakyti, kad su tokiais rodikliais mes niekur toli nenueisime?
Apie alternatyvią globą kalbama seniai, tad akivaizdu, kad jūs nieko nedarote arba darote per lėtai. Suprantu, kad pinigai visų problemų pasaulyje išspręsti negali, ypač kai kalbame apie vaikus, tačiau labai svarbu ruošti visuomenę, kad artimiausiu metu ji būtų pasiruošusi globoti savus ir svetimus vaikus. Yra valstybių Europoje, kur tai padaryti buvo paprasta, pavyzdžiui Danija. Ten žmonių galimybės ir požiūris kitoks.
Svarbu, kaip visuomenėje yra vertinami žmonės, kurie globoja svetimus vaikus. Ar valstybė jiems padeda finansiškai, ar jie turi kur kreiptis, kai prireikia pagalbos. Taigi visas komplektas sąlygų.
O kas yra gyvenimas institucijoje?
Ekspertai instituciją charakterizuoją kaip vietą, kurioje žmogus yra nuasmeninamas, jis turi paklusti dienotvarkei (mankšta, pusryčiai, pietūs, pasivaikščiojimas…), ten viskas vyksta grupėse, nėra jokio privatumo, taip pat institucijoje skirtingą statusą turi darbuotojai ir gyventojai.
Bet jūs juk nenorite pasakyti, kad Lietuvoje yra labai blogai institucijų prasme?
Situacija yra kur kas blogesnė Bulgarijoje, Rumunijoje, Slovakijoje, ten, kur daug romų tautybės žmonių. Tačiau lyginant su turtingomis Europos šalimis situacija Lietuvoje yra labai liūdna.
Kokie turi būti tų pokyčių terminai?
Tvarus perėjimas nuo institucijų iki aktyvių bendruomenių tikrai užtruks ir pradžioje, matyt, reikalaus dvigubų išlaidų. Todėl būtent tam reikalui iš Europos Sąjungos ateina struktūrinės lėšos. Dabar Lietuva (ir visa ES) yra kaip tanklaivis, kuris keičia kursą. Dideliam laivui reikia laiko ir didelių kuro sąnaudų, kad jis galėtų atsargiai apsisukti teisinga kryptimi.
Bet sakote, kad vėliau bus aiškiau ir pigiau?
Taip, vienareikšmiškai. Vaikus, neįgaliuosius ir net psichikos ligomis sergančius yra gerokai pigiau išlaikyti namuose. Juk nereikia pamiršti, kai mes kalbame apie institucijas, mes kalbame ne tik apie vaikų namus, kalbame apie fizinę ir proto negalią turinčius žmones.
Kiekvienas žmogus turi turėti savo namus ir žmones, kuriuos galėtų vadinti šeima.