Tokios istorijos persipynė „Misijos Sibiras'17“ dalyviams prie vieno stalo sukvietus Prienų rajono tremtinius: Ireną Oną Mildažytę-Radžūnienę, Juozą Išganaitį bei Olegą Batutį.
Pluoštą nuotraukų į susitikimą atsinešęs J. Išganaitis į Lietuvą grįžo būdamas ketverių metukų. „Nelabai ką atsimenu iš gyvenimo Irkutske, galiu pasidalyti savo tėvų atsiminimais“, – įvardijo Juozas ir, žerdamas ant stalo nespalvotas nuotraukas, pradėjo pasakoti savo istoriją, kuri ir prasidėjo Irkutske.
Tolimajame Sibire gimė ir šiuo metu Prienuose gyvenantis O. Batutis. Į Sibirą buvo ištremti jo seneliai, o kartu ir visi jų vaikai, kurie ten susilaukė savų atžalų. „Mes gyvenome gerai, turėjome butą, tėvai sportavo, kiti šeimos nariai taip pat turėjo darbus, – pasakojo Olegas, kuris į Lietuvą iš Irkutsko, Zimos, grįžo būdamas dvylikos. – Ten turėjau draugų, vaikystę.“
It naktis nuo dienos skiriasi I. O. Mildažytės-Radžiūnienės pasakojimas. Ją su visa šeima į Sibirą vežė gyvuliniais vagonais: badas, puolančios utėlės, nuolatinis mirties tvaikas.
„Kai atvykome, ten gyveno trys pilni barakai lietuvių. Kartu gyveno ir ukrainiečiai, gruzinai. Lietuviai atvažiuodavo ir vėliau, jų daugėjo, – prisiminimais dalijosi tremtinė. – Tuose trijuose barakuose, į kuriuos ir mūsų šeimą patalpino, visi lietuviai buvo atvežti iš Prienų rajono.“
Į Sibirą ištremti I. O. Mildažytės-Radžiūnienės tėvai netrukus pradėjo dirbti druskos kasykloje, tačiau tai šeimos narių nedžiugino. „Ką ten galėjai parsinešti? Druskos saują paslėpęs kišenėj? O ką su ja daryti, kai nei duonos, nei sviesto nei pyragų nebuvo“, – nuolatinį alkio jausmą, persekiojusį Sibire, apibūdino Irena Ona.
„Mūsų mamai kartais pasisekdavo ir ji gaudavo bulvių lupenų. Jas kelis kartus perplaudavo vandeniu, tada išvirdavo košę. Tamsi buvo, bet bulvių košė, – prisiminimais dalijosi J. Išganaitis. – Prie tos bulvių košės mama kartais gaudavo ir silkės rasalo (marinato – DELFI). Silkių nebūdavo, nebent kokia galva.“
Nuo nuolatinio alkio tremtiniai silpdavo, sirgdavo, dažnai ir mirdavo nuo alkio. I. O. Mildažytė-Radžiūnienė pasakojo, kad jai būdavo sunku net skaityti, „raidės, žiūrint į knygą, tiesiog šokinėdavo“.
Vargo ir bado išalinti lietuviai stengėsi kuo daugiau dirbti, nors jėgų tam nebuvo. „Plaudavome bačkas, nešdavome dėžes... Viską dirbdavome, kai pasibaigdavo mokslo metai. Norėjome nors kokių batelių į mokyklą. Juk jaunos buvome, norėjome pasirėdyti (pasipuošti – DELFI)“, – kalbėjo Irena Ona.
Ji pasakojo, kad lietuviai, norėdami pasisiūti kokį nors drabužį, buvo neįtikėtinai išradingi: jei pavykdavo gauti švitrinio popieriaus, jį mirkydavo vandenyje, kol viršutinis, grubusis, sluoksnis atitirpdavo ir iš likusios medžiagos vyrams siūdavo marškinius. Tokiais marškiniais Sibire puošėsi ir J. Išganaitis.
1963 metais gimęs Olegas, klausydamas Irenos Onos ir Juozo pasakojimų, pridūrė, jog ne visų istorija buvo tokia skurdi. „Aš tokių vargų jau nemačiau. Irkutske baigiau penkias klases ir tik tada grįžau čia“, – pasakojo Olegas. Tiesa, jis neslėpė, kad grįžus į Lietuvą buvo sunku, juolab, kad gyvendamas rusiškoje aplinkoje negalėjo pasigirti puikiomis lietuvių kalbos žiniomis.
Beje, nors O. Batutis buvo tremtinių vaikas, vietiniai to nepabrėždavo, jis niekada nejautė savo šeimos sumenkinimo. „Laikai jau buvo kitokie, tėvai ten buvo sukūrę šeimas, gyvenome normalų gyvenimą“, – kalbėjo Olegas.
Kitaip Sibirą prisimena Juozas, kuriam teko ne kartą pavijui išgirsti riksmą „tremtinio vaikas“.
Į Ingavangių kaimą netoliese Prienų po ilgų kančių grįžusi Irena Ona su šeima nerado šilto glėbio, kuriame galėjo prisiglausti. Priešingai, jų šeimos name jau gyveno kiti žmonės, kurie sugrįžėliams leido prisiglausti apleistame ir šaltame namo kampe.
Išgirdusi klausimą, ar po Sibiro kančių į Lietuvą grįžo visa jos šeima, Irena nusišypsojo: „Taip, grįžome visi“. Į gimtinę grįžo ir visa Olego šeima, net seneliai, kurie grįžę vėl kibo į ūkio darbus. Nė vienas artimasis po Sibiro žeme neatgulė ir iš J. Išganaičio šeimos, nors iki šiol ten likęs gyventi šeimą su slave sukūręs jo pusbrolis.
„Bilietas į Lietuvą iš Irkutsko kainavo 360 rublių, o dirbo juk tik tėvai, niekas iš mūsų, vaikų, nedirbo, o mūsų šeima didelė – 7 žmonės“, – prisiminė I. O. Mildažytė-Radžiūnienė. Paprašyta paskaičiuoti, kiek atlyginimų tėvams teko sutaupyti, kol surinko pakankamą sumą bilietams atgal į tėvynę, ši negalėjo to padaryti. „Dar vaikas buvau, nedirbau, negaliu pasakyti, kiek ten tėvai uždirbdavo“, – kalbėjo Irena Ona, nors puikiai atsiminė, jog kelionė atgal nebuvo lengva.
„Misija Sibiras'17“ dalyvių susitikimas su buvusiais tremtiniais – tik viena iš pasiruošimo prieš ekspediciją dalių. Tradiciškai visa komanda lankosi pas kryždirbį Algimantą Sakalauską, kuris moko kryždirbystės amato pagrindų, kad ekspedicija, tvarkydama lietuvių kapines, gebėtų savo rankomis pagaminti kryžius.
Šįmet „Misija Sibiras'17“ vyks į Irkutsko apylinkes, kur ketina sutvarkyti apie dešimt lietuvių kapinių. 16 žmonių komanda, kuri buvo atrinkta iš daugiau kaip 900 kandidatų, į ekspediciją išvyks liepos 17-ąją.
Atsisveikinat su Irena Ona, Juozu bei Olegu ir pasidomėjus, kokį patarimą jie duotų šįmet į Irkutską vykstančiai komandai, kone choru pasigirdo: „Lašinių, lietuviškų lašinių“.