Patyčių mastai mokyklose mažėja
Pasak „Vaikų linijos“ vadovo Roberto Povilaičio, tarptautinis tyrimas, kuriame Lietuva dalyvauja nuo 1994 metų, rodo, kad Lietuva patenka tarp tų šalių, kur patyčių yra daugiausia. Tiesa, per pastaruosius keletą metų situacija gerokai pagerėjo. Anksčiau buvo teigiama, kad Liwetuvoje patyčias patiria bei tyčiojasi iš kitų apie 70 proc. vaikų. Šiandien pateikiami skaičiai – atitinkamai 25 ir 20 proc.
Psichologas įsitikinęs, kad didžiausia problema, jog patyčių, kaip agresyvaus elgesio, išmokstama. Tai reiškia, kad suaugusieji aiškiai neparodo vaikams, kad patyčios netoleruotinos. Jei suaugę žmonės nepastebi patyčių arba į jas nereaguoja, tai sudaro palankias sąlygas joms vykti.
R. Povilaitis atkreipia dėmesį, kad patyčių daroma žala dažnai neįvertinama, nesuvokiama, kad jos gali virsti rimtesnėmis psichikos, o kartais net ir fizinės sveikatos problemomis. Vaikas, iš kurio tyčiojamasi, taip stipriai kenčia, kad ne visada drįsta pasakyti suaugusiems.
Šiam požiūriui pritaria žinoma menininkė Nomeda Marčėnaitė. „Pirmiausiai mes patys turime pagalvoti, kaip elgiamės, kaip su savo partneriais ar kolegomis bendraujame. Taip pat ir politikų diskusijose galima girdėti ne konstruktyvią kritiką, o tiesiog išliejamą pagiežą. Mano manymu, žodis turi didelę galią, todėl turime galvoti, ir kaip mes kalbame, ir kodėl mes taip kalbame. Labai norėtųsi mūsų visuomenėje girdėti daugiau kalbos kultūros ir tolerancijos. Tuomet ir su vaikais nebereikės kažkaip specialiai dirbti. Kuo daugiau žmonių mokės civilizuotai pasikeisti nuomonėmis, tuo dažniau tokį elgesį atkartos mūsų vaikai“, - akcijai „Savaitė be patyčių“ surengtoje spaudos konferencijoje teigė menininkė.
N. Marčėnaitė įsitikinusi, kad patys suaugusieji nelabai suvokia, kur slypi patyčių šaknys. „Galiu pasidalinti savo patirtimi. Neseniai netikėtai sau suvokiau, kad mes labai daug dėmesio skiriame tiems vaikams, kurie patiria patyčias, tačiau dažnai pamirštame tuos, kurie tyčiojasi. Ir mūsų psichologinis neišprusimas kartais sujaukią visą problemos supratimą. Juk ir vieni, ir kiti yra aukos. Pati susidūriau su situacija mokykloje, kai berniukas tyčiojosi iš aplinkinių. Buvo sukviestas tėvų susirinkimas, pakeltas nežmoniškas „vėjas“, kad tas vaikas toks, tačiau nė vienam nekilo klausimas, kodėl jis tai daro. Tiesiog jis tapo visuomenės priešu. Tačiau tie besityčiojantieji greičiausiai kenčia ne mažiau nei tie, iš kurių tyčiojamasi. Ir tai yra bėda, kurią reikia kažkaip spręsti. Mūsų atveju paaiškėjo, kad tas vaikas yra iš vaikų globos namų, tai buvo paslaptis, tai žinojo tik pora žmonių, todėl niekas ir nesuprato, kodėl tas vaikas elgiasi būtent taip“, - pasakojo garsi moteris.
Seime – siūlymas drausti bet kokią prievartą prieš vaikus
Pasak Seimo narės Rimantės Šalaševičiūtės, gan ilgai iniciatyvos, bandančios spręsti patyčių problemą, buvo nukreiptos tik į mokyklas, o jomis užsiėmė tik nevyriausybinės organizacijos. 2008 m. įvyko lūžis ir ši problema sulaukė valstybės dėmesio, mokyklose masiškai pradėti vykdyti įvairūs projektai. Tai davė vaisių – šiandien iš tiesų galime džiaugtis mažėjančiais patyčių mastais tarp vaikų ir galime pradėti kalbėti apie kitą patyčių lygį, susijusį su visos mūsų visuomenės problemomis.
„Šią vasarą daugelyje globos namų skaičiau paskaitas apie profesinį rengimą. Vos tik susitikę vaikai klausdavo – tai dabar esą kalbėsime apie patyčias. Taigi paskaitos šia tema vaikų jau nebedomina. Juos domina teigiami pavyzdžiai, socialinė reklama, kuri pateikiama taip, kad būtų galima daryti išvadas. Vaikai mieliau žiūri filmukus nei klauso paskaitų, o pastarieji skatina juos pačius kurti – mačiau, kaip jie sukuria mažus spektaklėlius, perteikdami tai, ką jaučia“, - pasakojo parlamentarė.
Jos manymu, reikia daugiau iniciatyvos iš mokyklos, kad jos kurtų savo patyčių prevencijos programas. Pavyzdžiu galėtų būti prieš trejus metus vienoje mokykloje susibūrę vienuoliktokai, kurie sukūrė programą, tinkančią jų mokyklai, ir pradėjo ją įgyvendinti.
„Kalbant apie teisinę bazę, manau, atsakomybės klausimas yra labai svarbus. Visuomenės informacijos priemonės turi suprasti, kad nors tiek vaikams, tiek visiems kitiems mieliau žiūrėti negatyvią informaciją, reikėtų daugiau galvoti apie pozityvią. Taip pat reikėtų daugiau dėmesio skirti šeimoms. Įvairūs tyrimai rodo, kad daugiau linkę tyčiotis tie vaikai, kurių šeimose yra problemų. Vis dėlto suaugę žmonės turi mąstyti apie tai, kaip jie elgiasi savo šeimoje, su savo vaikais. Jeigu jų pavyzdys yra neigiamas, jis neskatina ir gero vaikų elgesio. Patyčios – tai psichologinis smurtas, kuris turi dar neįvertintas žalingas pasekmes. Todėl, manau, šią pavasario sesiją turėtų būti Seimo narės Onos Valiukevičiūtės įstatymo pakeitimas dėl bet kokio smurto (fizinio, psichologinio, seksualinio) prieš vaikus draudimo. Kiek žinau, apie šį projektą Seime buvo diskutuojama ne kartą, bet nebūdavo daugumos, kad jis būtų priimtas. Šias įstatymas taip pat būtų vienas iš priemonių kovoti su patyčiomis“, - įsitikinusi R. Šalaševičiūtė.
Visuomenė patyčias laiko norma?
Pasak Seimo narės Dalios Kuodytės, visa aplinka, viešoji erdvė, santykiai šeimose, visas tas begalinis smurtas, apie kurį skaitome kiekvieną dieną, didžiulės problemos didžiuliuose vaikų globos namuose, kur iš tiesų nenormali situacija, ir kuria tą pavyzdį, kai atrodo, kad visai nebūtina kultūringai ar tolerantiškai elgtis kitų atžvilgiu, kad visuomenė laiko norma ir tai, ką mes vadiname patyčiomis ar net smurtu.
Lietuvos moksleivių sąjungos pirmininkas Vygintas Eidenas pridūrė, kad moksleiviams labai trūksta gyvų sėkmės istorijų, kaip kovoti su patyčiomis, o būtent jos įkvėptų. „Tėvai apskritai bijo kalbėti apie tai, bijo pripažinti, kad patyčios egzistuoja, o jiems jiems trūksta žinių apie tai. Kita problema – mokytojų kompetencija šioje srityje, bet reikia suprasti, kad mokytojai neturi būti tie žmonės, kurie turi žinoti viską. Tačiau jie turi pastebėti signalus, pastebėti tuos, kurie tyčiojasi, ir tuos, iš kurių tyčiojasi. O jau po to įsijungs specialistai, kurie išmano šią problemą. Galiausiai patys moksleiviai, matydami įvairiausius ženklus, kad vyksta patyčios, įtardami žmones, kurie tyčiojasi ar iš kurių tyčiojamasi, tai toleruoja, nesiima jokių veiksmų. O kai tu kažką darai ir esi toleruojamas, darai tai toliau, nes manai, kad tai yra gerai“, - svarstė moksleivis.