Vis dėlto gailesčio jie susilaukė mažai. Buvo informuota, kad prieš vieną iš ieškomų mergaičių buvo smurtaujama – tarnyboms pranešta, kad jai pliaukštelėjo mama. Tai išgirdę vieni DELFI komentatoriai gynė mamą, kuri taip esą tik auklėjo mergaitę, o kiti įtarė, kad už pliaukštelėjimo gali slypėti ir kur kas daugiau.
Ne visi lietuviai – „gėlytės“
„Pripažinkime, kad ne visi lietuviai ten „gėlytės“. Pavyzdžiui, kalėjimuose Norvegijoje lietuvių daugiau nei pačių norvegų. Matyt, emigrantams leidžia gyvent kaip nori, bet vaikus gina. Pagarbos vaikui reikalavimai ten yra aukšti“, – pastebėjo vienas komentatorius.
Kad iš normalių tėvų vaikų niekas neatima patvirtino ir kita komentatorė, kuri pasakojo pati Norvegijoje gyvenanti jau ilgai.
„Gyvenu Norvegijoje jau daug metų. Niekas iš gerai vaikus auginančių tėvų jų neatima. Tokių įstatymų, kokie yra Norvegijoje, reikia ir Lietuvai. Tada būtų mažiau smurto prieš vaikus“, – patikino ji.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė jau anksčiau DELFI yra sakiusi, kad bendraudama su kolegomis iš užsienio susidarė nuomonę, kad dėl atimtų vaikų ašaras liejantys ir užsienio valstybių tarnybas pliekiantys emigrantai nepasako visos tiesos – dažnai jie būna pamėgę alkoholį, linksmą gyvenimo būdą ir, palikę miegančius vaikus, naktį eina šėlti į klubą.
Kad vaikus svetur auginantys emigrantai nėra šventi, patvirtino ir lietuvius tėvus Norvegijoje konsultuojanti Lina Baltrukonienė.
Įtampa auga
L. Baltrukonienė DELFI pasakojo, kad konsultacijų telefonu linija – būtina, nes įtampa tarp vaikus Norvegijoje auginančių lietuvių tik auga.
„Draudimas naudoti fizines bausmes Norvegijoje gyvuoja jau seniai, dvi kartos užaugo be „beržinės košės“. Tiesa, prieš tai požiūris į vaiką buvo panašus kaip ir Lietuvoje. Mano tėvų amžiaus norvegai prisimindami savo vaikystę pamena ir tai, kad buvo auklėjami griežtai. Tačiau pasikeitus įstatymams pasikeitė ir norvegų požiūris. Dabar jie yra labai paklusnūs įstatymams, gerbia nustatytą ir šiuo metu galiojančią tvarką“, – patikino L. Baltrukonienė.
Pasak pašnekovės, į nepaklususį įstatymams asmenį Norvegijoje reaguojama labai neigiamai.
„Šių istorijų šešėlis neabejotinai kris ir ant kitų lietuvių šeimų. Ypač tų, kurios jau yra tarnybų akiratyje, nes įtampa auga. Susidūrę su „Barnevernet“ (Vaiko teisių apsaugos tarnyba Norvegijoje – DELFI) norvegai elgiasi kitaip nei lietuviai. Jie nerodo priešiškumo, ne taip aršiai ginasi. Agresyvumas, gynybiška pozicija norvegams kelia įtarimą, nesusišnekama. Todėl pagrindinis patarimas lietuviams, kurie jau susidūrė su tokiomis institucijomis yra elgtis maloniai, mandagiai ir santūriai. Svarbu – bendradarbiauti, priimti pagalbą, parodyti, kad situacija pagerėjo“, – patarė ji.
Klausimai – tik formalumas
L. Baltrukonienė pastebi, kad vaikus Norvegijoje auginantiems lietuviams reikėtų ir daugiau pagalbos nei tik informacinė linija. Anot jos, kartais vaikus Norvegijoje auginantys tėvai tiesiog nesupranta, kaip galima, o kaip negalima elgtis su vaikais.
„Pavyzdžiui, domimasi, kokio amžiaus vaikai gali vieni likti namuose, ar jie gali patys pareiti iš mokyklos. Lietuviams taip pat įdomu, kokių įtarimų pakanka, kad būtų kreiptasi į „Barnevernet“, ar galima atsisakyti tėvams siūlomų pagalbos priemonių, medicininės ar psichologinės pagalbos, kursų“, – pasakojo L. Baltrukonienė.
Anot jos, svarbiausia, kad tėvai nebijotų, klaustų, domėtųsi, kokie įstatymai yra Norvegijoje, o jei jau pakliuvo į tarnybų akiratį, išdrįstų atkakliai domėtis tyrimo eiga.
„Gali atrodyti keista, tačiau pagal paskutinius įstatymo pakeitimus, tėvai negali atsisakyti specialistų pagalbos. Jei buvo nustatyta, kad ji yra būtina, o jos bus atsisakyta, tai bus traktuojama kaip vaiko nepriežiūra, jo gerovės, interesų nepaisymas. Pavyzdžiui, jei logopedai mano, kad vaikui reikia papildomų užsiėmimų kalbai vystyti, o tėvai to atsisako, tai – nepriežiūra. Nors tėvų ir klausiama, ar jie dėl su jų vaikais susijusių veiksmų sutinka, tas klausimas neretai yra tik formalus, nes negavus teigiamo atsakymo jiems kyla įtarimas, kad kažkas šeimoje yra ne taip“, – apie vaikų auklėjimo taisykles Norvegijoje pasakojo L. Baltrukonienė.
Nuo skandinavų atsiliekame šviesmečiais
E. Žiobienė DELFI patikino, kad lietuvių ir aukštesnio mentaliteto užsieniečių požiūris į vaikus skiriasi šviesmečiais.
„Diskutuojame ir su kitų šalių specialistais, tad žinome, kad ir toje pačioje Skandinavijoje buvo visko: ir geriančių tėvų, ir muštynių, tačiau jie gerokai anksčiau nei mes pradėjo keisti visuomenę. Lietuvoje žmonės pratę santykius aiškintis piktuoju. Tokia, deja, yra mūsų tradicija. Dažnai mūsų visuomenė į kūno bausmes net nežiūri kaip į netinkamą elgesį. Bet man nėra aišku, ko tie tėvai, kurie tebūnie tik pliaukštėli vaikui, siekia? Pažeminti vaiką? Privesti jį aklai paklusti? Apie netinkamą elgesį reikia kalbėtis, o ne vaiką dėl to mušti“, – įsitikinusi E. Žiobienė.
Anot jos, svarbiausia yra suprasti, kad vaikas yra žmogus – kaip netrenkiama savo kaimynei ar draugui, taip negalima trenkti ir vaikui.
Muša, bet to nepripažįsta
„Dar baisiau, kad mušimo tėvai net nevadina mušimu. Tėvai dar bando tai kažkaip paaiškinti: auklėjau, tik aiškinau, tik plekštelėjau, nors iš tiesų tai yra realus smurtas. Kartu tai parodo, kad suaugęs žmogus nesugeba valdyti savo emocijų. Taip, bendraujant su vaiku reikia būti labai kantriam, tuomet yra garantuojami ilgalaikiai jo elgesio pokyčiai“, – pastebi ji.
Pasak E. Žiobienės, tokių konfliktų nekiltų, jei tėvai savo vaikams skirtų daugiau dėmesio ir praleistų su jais daugiau laiko.
„Vaiko teisių konvencijai yra tik 25-eri metai. Tai rodo, kad ir pasauliniu lygmeniu vaiko teisėmis pradėta domėtis pavėluotai lyginant su žmogaus teisėmis. Aišku, kad per vieną dešimtmetį visų problemų Lietuvoje neišspręsime, tačiau žmogiškos pagarbos vieni kitiems turime pradėti mokytis jau šiandien“, – patarė E. Žiobienė.
Lietuviai domisi 3 dalykais
L. Baltrukonienės teigimu, abejingai į vaikų auklėjimą neretai žiūri ir Norvegijoje gyvenantys lietuviai. Ji atvirauja, kad šie dažniausiai domisi tik trimis dalykais: kaip patekti į darželį ar mokyklą, kaip gauti išmokas bei pašalpas vaiko gimimo, gimdymo ir motinystės atostogų atvejais ir kaip Norvegijoje veikia sveikatos apsaugos sistema.
„Tai informacija, kurios neišvengiamai prireikia kiekvienai šeimai su vaikais Norvegijoje, tačiau nesuprantant norvegiškai ar neišmanant sistemos, gali kilti sunkumų. Norisi, kad lietuviai gautų patikimą ir tikrą informaciją“, – sakė L. Baltrukonienė.
Pašnekovė pasakoja, kad idėja kurti konsultacijų liniją tėvams gimė po maždaug vienerių metų veiklos Norvegijos lietuvių bendrijos valdyboje, kur ji atėjo naiviai užsidegusi „išsiaiškinti“ vaiko teisių problemą. Lietuvoje kelis metus dirbusi „Gelbėkit vaikus“ organizacijoje ji pripažįsta, kad jautėsi nemažai „pasikausčiusi“, tačiau greitai suprato, kad jai vienai ši veikla neįkandama ir neaprėpiama.
Pataria nebijoti ieškoti pagalbos
„Dabar bendraujame su BKC („Bendruomenių kaitos centru“) ir su „Voksne for Barn“ (didelė norvegiška organizacija dirbančia dėl vaikų). Taip gimė ir idėja norvegiškoje „Bekymrigstjenesten“ linijoje, įkurtoje „Voksne for Barn“, kalbėti ir lietuvių kalba. „Voksne for Barn“ turi resursus bei didelę kompetenciją, o dar svarbiau, neabejingumą mūsų, lietuvių, klausimams. Atrodė, kad paplūs lietuviški skambučiai, tačiau prireikė laiko, kad informacija pasiektų lietuvių šeimas, mamas ir būtų nugalėtas nedrąsumas, nepasitikėjimas. Džiaugiuosi, kad ši „kinų siena“ jau pralaužta, ir tikiuosi, kad lietuviai toliau skambins ir rašys“, – lūkesčiais dalijosi ji primindama, kad skambinantys ir rašantys lietuviai bendrauja anonimiškai, o visa informacija yra konfidenciali.
„Gyvenant svetur reikia žinoti, kad kiekvienoje šalyje yra sava tvarka ir savos taisyklės. Neįmanoma jų visų žinoti, tačiau įmanoma rasti atsakymus, kai jų ieškai. Aš siūlyčiau visada remtis patikimais šaltiniais ir visada klausti, jei neaišku. Patarčiau visose vaikų institucijose kiek įmanoma užmegzti ryšį su personalu, išsiaiškinti rūpimus dalykus, nesidrovėti klausti", - sako L. Baltrukonienė.
Pašnekovė taip pat pataria rimtais atvejais su institucijomis bendrauti raštu, nes raštu pateikta argumentacija yra svarsesnė nei žodžiu.
„Norvegijoje bus paprasčiau bendrauti nusiteikus pozityviai ir nerodant savo susierzinimo ar nepasitenkinimo. Žinau, kad tai labai sunku, bet norvegams pakeltas tonas, o dažnai net ir suraukti antakiai kelia siaubą, o jokio teigiamo rezultato taip tikrai nepasiekiama. Dar patarčiau naudotis vertėjo paslaugomis, o jį galima gauti ir pas gydytoją, ir darželyje, ir mokykloje. Su institucijomis, ypač rimtesniais atvejais, patarčiau bendrauti raštu (elektroninio pašto pakanka), oficialus atsakymas raštu yra svarus, o žodžiai išgaruoja ore“, – paklausta, ką gali patarti užsienyje vaikus auginantiems lietuviams, įspėjo ji.
Atima vis daugiau vaikų
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Bendrųjų reikalų poskyrio vyresnioji specialistė Danutė Umbrasienė DELFI informavo, kad Skandinavijos valstybės yra vienos iš pirmųjų šalių, kurių teisės aktai nustato, kad smurtas prieš vaikus yra netoleruotinas. Todėl ir bet kokios fizinės bausmės panaudojimas auklėjant vaiką yra traktuojamas kaip smurtas prieš vaiką.
„Tenka pripažinti, kad Lietuvoje tam tikra fizinių bausmių rūšis (auklėjimas diržu, pliaukštelėjimas ir pan.) visuomenėje yra toleruojamas. Skirtingas požiūris į fizines bausmes sąlygoja tai, jog lietuvių šeimos užsienyje patiria sunkumų, susidūrę su tų šalių socialiniais darbuotojais, jų nuostatomis, vertinimu ir panašiai. Pastebime, kad vaikai iš svetur juos auginančių tėvų atimami vis dažniau“, – sakė ji.
Lietuvos institucijų veiksmus apibrėžia tarptautiniai teisės aktai, tai yra konvencijos, ES būklės įvertinimo sistemoje reglamentas. Jeigu vaikai paimami iš lietuvių šeimų, Lietuvos institucijos kreipiasi į tų valstybių, kurioje minėtos šeimos gyvena, institucijas, prašydamos parduoti tų bylų nagrinėjimą Lietuvai. Pasirodo, tokių globos bylų, perduotų Lietuvai, skaičius tik auga.
Atvykai į kitą šalį, susitaikyk su įstatymais
„To priežastys labai įvairios. Tai ir vaikų nepriežiūra, ir smurtas šeimoje, ir netinkamas tėvų gyvenimo būdas (pavyzdžiui, girtavimas ir kt.). Panašiais atvejais ir Lietuvoje paimami vaikai iš tėvų. Vis dėl to reikia pripažinti, kad užsienio valstybių socialinės tarnybos reaguoja griežčiau. O jei tėvai tokiais atvejais nerodo noro bendradarbiauti su minėtomis tarnybomis, gali būti imamasi kraštutinių priemonių – paimti vaiką iš šeimos“, – įspėjo D. Umbrasienė.
Pašnekovė patikino, kad sunkumų lietuvių šeimoms kyla dar daugiau, kai vaikai iš tokių šeimų paimami tose šalyse, tarp kurių ir Lietuvos nėra jokio tarptautinio ar tarpvalstybinio teisinio reglamentavimo, reglamentuojančio vaiko teisių apsaugos klausimų sprendimą. Viena iš tokių valstybių yra Norvegija.
Teisinio reglamentavimo nebuvimas apriboja Norvegijos institucijų galimybes atsakyti į mūsų šalies valstybės institucijų paklausimus, nors, kaip patvirtino D. Umbrasienė, Lietuvoje esančios tarnybos ir labai stengiasi su jais susisiekti.
„Lietuvių šeimos, išvykusios gyventi į kitas šalis, turi gerbti tų valstybių įstatymus ir jų laikytis, taip pat svarbu gerbti ir tų šalių tradicijas, kultūrą, vertybes. Prieš išvykstant svetur gyventi visada reikėtų pasidomėti tų valstybių teisine sistema, kokioje aplinkoje gyvens jų vaikai ir pan. Reikia gerai apgalvoti, apsvarstyti, ar bus šeimai galima gyventi būtent tokiomis sąlygomis“, – sakė ji.
