Vis dėlto N. Putinaitė apgailestauja, kad daugeliu atveju aukštojo mokslo sistemoje dar jaučiamas snaudulys, dalis aukštųjų mokyklų nenori pripažinti ir matyti visiems akivaizdžių problemų.
– Nuo aukštojo mokslo reformos, kurią Vyriausybė vadino „revoliucija“, pradžios praėjo ketveri metai. Kiek planų pavyko įgyvendinti?
– Manau, viską pavyko įgyvendinti. Padėjo tai, kad Vyriausybė dirbo visus 4 metus – per vienerius metus būtų buvę sudėtinga. Štai priėmimas į aukštąsias mokyklas šįmet vyko labai sklandžiai – be jokių trukdžių. Tai rodo reformos pasiekimą. Taip pat vyksta aukštųjų mokyklų vertinimas – tai dar vienas etapas. Viešumoje mažiau buvo matomas mokslinės veiklos vertinimas už trejus metus. Tai irgi reformos naujovė. Tai, ką buvome užsibrėžę, viską įgyvendinome.
Manau, kad studentai ir aukštosios mokyklos mato po reformos įvykusių pokyčių naudą. Mokslininkai mato naudą: atsirado daugiau konkurencijos, skaidrumo. Gerieji tikrai laimėjo ir laimi.
Dabar, manau, reikėtų diskutuoti dėl tolesnės aukštojo mokslo plėtros arba kaip aukštosios mokyklos pačios galėtų labiau siekti kokybės. Įstatymų lygyje darbai padaryti, tačiau per ketverius metus nepavyko sukurti visuotinės orientacijos į kokybę. Aukštosios mokyklos dar tik mokosi tai daryti.
– Reformai skaudų smūgį sudavė Konstitucinio Teismo (KT) sprendimas, parodęs, kad reforma turi aiškių trūkumų – dėl rektorių rinkimo tvarkos ir studentų rotacijos principų. Ar tai nenubraukia visų pasiekimų, kuriais giriatės? Kas „reformistinio“ liko po KT išaiškinimo?
Valdymas pakoreguotas tuo atžvilgiu, kad švietimo ir mokslo ministras nebeskiria narių į aukštosios mokyklos tarybą. Kad tai nebuvo klaida turinio ar idėjų prasme patvirtino tai, kad kai kurios aukštosios mokyklos dar kartą patvirtino tokios pat sudėties tarybas. Tai reiškia, kad jiems iš išorės pasiūlyti nariai priimtini.
KT sprendimo nekvestionuojame. Labai svarbu tai, ką KT pripažino neprieštaraujant Konstitucijai. Kalbu apie finansavimo per krepšelius sistemą. Tai vertinu kaip reformos sėkmės patvirtinimą. Manau, tai labai svarbus dalykas, patvirtinęs, kad teisingai einame
– Kartą diskusijoje apie universitetų skaičiaus mažinimą pasipiktinote, kad „Gyvename užsidarę savame kaime ir nematome, kas vyksta pasaulyje“. Prasidedant reformai, žadėjote skatinti aukštųjų mokyklų jungimąsi. Deja, matėme vos keletą susijungimų. Kokios to priežastys?
– Aukštųjų sumažėjo. Kai kurios kolegijos jungėsi. Didysis susijungimas buvo tarp Lietuvos veterinarijos akademijos ir Kauno medicinos universiteto, prie Vytauto Didžiojo universiteto prisijungė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultetas. Noras paskatinti telktis buvo, tam siūlytos ir finansinės priemonės. Tačiau net ir dėl jų neatsirado daugiau norinčiųjų.
Niekada negalvojau, kad jungimasis savaime yra vertybė. Jei būtume labai turtinga šalis kaip Šveicarija, galėtume turėti labai aukšto lygio mažus universitetus su aukšto lygio įranga, tam tikra kritine dėstytojų mase, kurios reikia studijų programai vykdyti. Deja, mūsų universitetų ir kolegijų resursai riboti, todėl, kaip ir ekspertai pažymi, resursus reikia telkti. Tam ir skatinamas jungimasis. Tai nėra savaiminis tikslas.
– Taip pat užmiršti siūlymai Vilniuje ir Kaune palikti po vieną universitetą...
– Ekspertų klausėme: jei Lietuvoje norėtume turėti pasaulinio ar bent europinio lygio universitetą, kiek universitetų turėtų būti ir ką turėtume daryti. Atsakymas vedė į tai, kad reikia vieno stipraus universiteto Vilniuje, vieno Kaune. Riboti resursai, dėstytojų nedaug, tarptautiškumas nedidelis... Labai sunkiai galėtume prisikviesti dėstytojų iš žymių užsienio universitetų, nes mūsų pragvenimo lygis žemas ir mes vargiai jiems galime pasiūlyti konkurencingus atlyginimus.
Galbūt po 10-20 metų tai galėsime padaryti, bet dabar negalime. Todėl manau, kad Lietuvos universitetų jungimasis, kooperavimasis – neišvengiamas. Jis būtinas. Kokia forma tai vyks – ar fizinio jungimosi, ar, tarkime, pradės vykdyti bendras jungtines programas, ar steigs bendrus fakultetus – visos formos sveikintinos.
– Dėl demografinių tendencijų iki 2020 m. bendras studentų skaičius smuks daugiau nei 40 proc. Esate užsiminusi apie galimą universitetų savaiminę dezintegraciją. Kas laukia toliau? Ar Lietuvos aukštąsias teks gelbėti čia atvykstantiems studentams iš Kinijos?
– Tai matau kaip didelį iššūkį aukštosioms. Žinoma, valstybė turi sukurti tam tikras paskatas arba įžvelgti, kur universitetai labiau galėtų pritaikyti savo gebėjimus. Yra dvi aiškios kryptys.
Viena jų – tarptautiškumas. Jis pas mus labai žemas ir potencialas pritraukti užsienio studentus neišnaudotas. Nebūtinai kinus – turime kaimynus, buvusias Sovietų Sąjungos respublikas. Galima išnaudoti šį potencialą.
Antras dalykas – mokymasis visą gyvenimą, į kurį aukštosios mokyklos iki šiol nebuvo įtraukiamos. Anksčiau buvo nusistovėjusi nuomonė, kad mokytis turi tik darbo netekę žmonės – tada jie geriausiu atveju nukreipiami į profesines mokyklas. Jau matau mentaliteto lūžį – suvokiama, kad mokymasis visą gyvenimą turi būti procesas ir tam turi būti numatytos paskatos. Aukštosios mokyklos į šiuos procesus gali būti stipriai įjungtos.
Tačiau iššūkis lieka. Labiausiai būtų skaudu, jei jis užkluptų nepasiruošusius, to nesvarsčiusius, nepermąsčiusius universitetus ir kolegijas. Jau dabar iš kai kurių aukštųjų jaučiu gynybinę reakciją, kada jos susiduria su problemomis ar sulaukia neigiamo išorinio vertinimo. Dalis tai priima kaip užduotį tobulėti, stengtis, tačiau dalis tai traktuoja kaip bandymą susidoroti, įžvelgia sąmokslus, kad neįtiko ministrui, tad jis užsiundydamas vertinimą susidoroja. Tokį požiūrį reikia keisti.
Kartais peržengiama riba, kai nenorima pripažinti ir matyti problemų, kurios visiems akivaizdžios, išskyrus pačią aukštąją mokyklą.
– Prieš keletą metų atliktas tyrimas parodė, kad aukštąjį išsilavinimą Lietuvoje turėtų įgyti ne daugiau 40 proc. baigiančiųjų vidurines mokyklas, likę 60 proc. turėtų eiti į profesines. Ar į tai orientuojatės?
– Reformos pradžioje išsikėlėme 30 proc. santykį – kad po tiek stotų į universitetus, kolegijas ir profesines. Šiuo metu toks balansas pasiektas. Galbūt šis balansas turėtų būti kitoks – tai svarstymų dalykas.
Pastebėjome, kad profesinių mokyklų patrauklumas padidėjo. Tai turbūt ir dėl profesinių centrų atsinaujinimo, ir žiniasklaida daugiau kalba, kokių specialistų reikia krizės metu, kas gali įsidarbinti. Tai vis dėlto keičia nuomonę.
– Jūsų kadenciją lydėjo nuolatinis skalambijimas, kad dėl reformos į užsienį išvyksta studentai. Kaip matote šį procesą? Kaip atrodome Europos kontekste pagal studijuojančių svetur srautus?
– Vykstant tokioms diskusijoms, pabandėme išsiaiškinti, kiek lietuvių studijuoja užsienyje. Pasirodė, kad jų yra apie 3 proc. Tai pakankamai nedidelis skaičius lyginant su kitomis šalimis. Prestižiniuose universitetuose – Kembridže, Oksforde – lietuvių nedaug. Nemažai važiuoja į vidutiniškus universitetus. Ta situacija kažkiek keisis – štai Didžioji Britanija taip pat įvedė mokesčius, nes pamatė, kad buvusi sistema šaliai per brangi. Nebejotinai studentai važiuos mokytis į Daniją, kur valstybė studijoms skiria daug lėšų.
Šįmet labai padaugėjo ankstesniais metais mokyklą baigusių ir stojančių į Lietuvos aukštąsias. Viena hipotezių – galbūt dalis studentų pasimoko užsienyje, grįžta čia ir stoja iš naujo. Užsienyje studentas įgauna didžiulės patirties, pamato kitą universitetinę aplinką. Gyvenime didelis privalumas, jei pavyksta įstoti į prestižinę aukštąją mokyklą. Tačiau tai nereiškia, kad likusieji Lietuvoje – nevykėliai – jie taip pat turi galimybių pagal mainų programas išvykti semestrui ar metams.
– Kokias pagrindines aukštojo mokslo problemas išskirtumėte?
Antras dalykas – mokslinių tyrimų kokybė. Apie tai mažai kalbama. Doktorantūrai, magistro programoms, netgi bakalauro studijoms kaip kokybės požiūris svarbu aukšto lygio moksliniai tyrimai. Per juos gali įsilieti į pasaulinę rinką, tada ir studentai pritraukiami, jie gauna kitą kokybę.
Kita problema – nepakankamai didelis dėmesys pačiai studijų kokybei universitetų ir kolegijų viduje. Tam reikia susitelkimo ir sprendimų priėmimo. Daugeliu atveju šie procesai būdavo savaiminiai. Per mažai stebimi vykstantys pokyčiai, per mažai išsikeliama tikslų. Jei nebus studentų, dėstytojų iš užsienio, visą laiką liksime nuošalėje, kils grėsmė išnykti tam tikroms institucijos. Daugeliu atveju aukštojo mokslo sistemoje dar jaučiamas snaudulys, pernelyg mažai dėmesio skiriama kertiniams dalykams.
– Sulaukėte daug kritikos už tai, kad laisvąją rinką perkėlėte į aukštąjį mokslą. Ar tai, Jūsų nuomone, pasiteisino?
– Iš kitos pusės, sulaukėme daug kritikos, kad įvedėme ne pilną laisvą rinką, kad yra tik laisvosios rinkos elementai. Akivaizdu, kad kai valstybė gyvena laisvosios rinkos principais, aukštasis mokslas negali būti paimtas kaip elementas, kuriame galima palikti griežtus planinius principus.
Nauji valdantieji pasisako, kad reikėtų planuoti, kad reikia įvesti valstybės užsakymo principą (valstybė užsakytų, kokių specialistų reikia parengti – DELFI). Krepšelių sistema buvo paremta ir valstybės užsakymo principu – visi pinigai suskirstyti į 11 krypčių grupių, atskiri mokslai konkuravo tarpusavyje. Tai padėjo reguliuoti – dvigubai sumažėjo ruošiamų pedagogų, socialinių mokslų darbuotojų universitetuose, sumažėjo priimamų į valstybės finansuojamas teisės ir vadybos studijas.
Taigi valstybės planavimas buvo orientuojantis į valstybėje vykstančius procesus. Bet labai sunkiai įsivaizduoju, kaip įmanomas valstybės planavimas konkrečių specialybių ar sričių atžvilgiu.
– Kodėl nepritariate naujosios koalicijos planuojamam „valstybės užsakymo“ principui?
– Štai ir dabar yra tikslinis finansavimas – į tas specialybes, kur reikia specialistų, darbdaviai pateikia paraišką, o nemokamai studijas baigęs absolventas įsipareigoja trejus metus atidirbti. Šįmet tai išbandėme, tačiau tose specialybėse liko laisvų vietų. Žmonės nepasirašė sutarčių – atrodė, kad nenorėjo įsipareigoti. Jaunas žmogus prieš save mato daug galimybių, jis po studijų baigimo nenori įsipareigoti atidirbti konkrečioje vietoje.
Net KT yra išaiškinęs, kad gaunantiems valstybės finansavimą, neturi būti keliamos jokios kitos sąlygos. Laisvoje visuomenėje, kai ir ekonomika veikia laisvos rinkos sąlygomis, valstybės planavimas yra visiškai nerealus.
– Valdantieji kelia idėją, kad reikėtų naikinti besidubliuojančias studijų programas. Kaip šią idėją vertinate?
– Neįsivaizduoju, kaip įgyvendinti idėją naikinti besidubliuojančias programas. Man labai sunku įsivaizduoti, kaip tai gali būti suderinama su universiteto autonomija, kas bus tas sprendėjas, kuris pasakys, kad ši programa liks tame universitete ar kolegijoje, o ši – kitoje. Manau, galima tik teikti paskatas labiau kooperuotis. Bet tai, kokias programas steigti, kokias strategines kryptis nusimatyti – aukštųjų mokyklų autonomijos reikalas.
– Naujoji koalicija pasiryžusi reformuoti reformą. Ar nesibaiminate, kad viskas grįš į senas vėžes?
– Niekas nestovi vietoje, viskas keičiasi. Iš to, ką girdžiu viešumoje, atrodo, kad kalbantieji nėra iki galo įsigilinę, kaip realiai veikia sistema. Reforma buvo sisteminė. Vieną gabalą koreguojant gali įvykti visų kitų dalių erozija. Žinoma, jeigu kas turi idėjų, kaip geriau padaryti – tai sveikintina, tik turi suvokti atsakomybę.
Darant vienokius ar kitokius žingsnius, turi būti nemažai diskutuojama ir kalbamasi su visomis šalimis. Juk ir diskusija dėl reformos smarkiausiai prasidėjo 2006 m., kai svarstytas Aukštojo mokslo plėtros planas. Nebuvo taip, kad nauja valdžia atėjo ir pateikė tai, ko niekas nežinojo ir nesitikėjo.
– Kokį pažymį parašytumėte vykdytai aukštojo mokslo reformai?
– Manau, pagal buvusį kontekstą, Lietuvoje vis dėlto pavyko padaryti sisteminę reformą. Nesikuklinsiu – 10 parašyčiau.