– Kaip reagavote, kuomet buvusi Jūsų universiteto studentė į teismą padavė esą nekokybišką mokslo darbą parašiusią įmonę?
– Apie tai sužinojome iš žiniasklaidos – ši studentė jau seniau pašalinta iš universiteto už nepakankamus studijų pasiekimus. Kaip ir visus, mus šis atvejis labai nustebino. Šis žmogus netipinis, akivaizdžiai neturi supratimo, kad tai kenkia ir jo paties prestižui. Šis atvejis daugeliu atžvilgių paradoksalus.
– MRU turėjo dar ne vieną paradoksalų atvejį. Štai sausį atleido profesorių, esą pasiūliusį egzamino nelaikyti tiems, kuriems tinka 7 balų įvertinimas...
– Šis atvejis, manau, nėra išskirtinis – tokių nesąžiningumo atvejų iš abiejų pusių turbūt pasitaiko visur ir visada, tiek Lietuvos, tiek užsienio universitetuose. Apie šį atvejį sužinojome, nes kalbamasi su studentais, stebimas dėstytojų darbas. Gavome signalų iš studentų, kad iš jų laukiama kažkokių dovanų ar atsiskaitymų ir į tai nedelsiant reagavome. Kai ištyrėme ir gauta informacija pasitvirtino, pagal universiteto nuostatas žmogus buvo greitai atleistas.
– Kaip kovojate su akademinio nesąžiningumo atvejais?
Jei tokių atvejų pasitaiko, su jais kovojame. Tai visų pirma prasideda nuo nuolatinio dėstytojo darbo su studentu. Ekstremaliais atvejais, kada jau baigiamojo darbo gynimo metu arba įvertinus egzaminą identifikuojama, kad buvo nuplagijuota, vyksta triukšmingas procesas: sudaroma tyrimo komisija, jei faktas pasitvirtina, asmuo šalinamas iš universiteto. Tai vadinčiau kardomosiomis priemonėmis, kada daromas akademinis nusikaltimas.
Turime ir elektronines antiplagiato sistemas, kurios leidžia tekstą sutikrinti su internete prieinamais ir duomenų bazėse esančiais šaltiniais. Šios sistemos nuolat atnaujinamos ir tobulinamos. Tačiau daug daugiau dėmesio stengiamės skirti ugdomajai pusei – reikia galvoti, kodėl žmogus apskritai linkęs elgtis nesąžiningai.
Tikriname ne tik studentus – ir mokslininkų darbai yra sekami – į žurnalus pateikiami straipsniai, paraiškos Mokslo tarybai tikrinamos antiplagiato sistema. Pasitaiko atvejų, kai paraiškos ar straipsniai paruošti nesavarankiškai, remiantis svetimais argumentais. Į juos reaguojama iš karto.
Štai Vakarų valstybėse požiūris į akademinį sąžiningumą labai griežtas, standartai labai aukšti. Studentai egzaminuojami kviečiant dėstytojus iš kito universiteto. Mes irgi svarstome apie tokių dalykų įvedimą, tai bus taikoma su užsieniečiais vykdomose programose.
– Kiek per metus sugaunate ir iš universiteto pašalinate nesąžiningų studentų?
– Šiais akademiniais metais nuo rugsėjo 1-osios už šiurkščius akademinės etikos pažeidimus ir už elgesį, neatitinkantį studento vardo, pašalinti 9 studentai. Paprastai tai plagiatų atvejai. Universitete, kuriame 17 proc. visos Lietuvos studentų, tai tikrai nėra daug.
Tačiau yra ir kitų duomenų, kurie ne taip matomi: daugiau nei 700 studentų pašalinti dėl nepažangumo. Reiškia, jie tiesiog neišlaikė egzamino ir tarp jų, matyt, buvo tokių, kurie nesąžiningai bandė išlaikyti. Kasmet po keletą šimtų studentų stabdo studijas – paprastai prieš baigiamojo darbo gynimą, kai iš vadovų sužino, kad jų darbas neatitinka reikalavimų. Reiklumo slenkstis aukštas ir mes dar iki baigiamojo vertinimo atsijojame daugybę studentų.
– Siūlote galvoti, kodėl žmogus apskritai linkęs elgtis nesąžiningai. Ar pats esate atsakęs į šį klausimą?
Pavyzdžiui, nuėję pas gydytoją ar bandydami savo reikalus susitvarkyti savivaldybėje visi piktinamės, kad gydytojai, valdininkai nesąžiningi. Tačiau norėtume geriau užmokėti, kad jie sutvarkytų mūsų reikalus. Turbūt iš to viskas ir išplaukia.
Čia matome fundamentalų universitetų vaidmenį – universitetas ne vien tik profesinė mokykla – jis visų pirma turi pabaigti subrandinti žmogų kaip asmenybę. Mes turime jam padėti susiformuoti, jis turi įgyti ir asmeninius vertybinius pagrindus, jis turi įgyti tam tikrą socialinę brandą, sugebėjimą dirbti su žmonėmis ir, aišku, bendruosius gebėjimus.
Stengiamės šį pradą universitete stiprinti, bandome su ateinančiais žmonėmis dirbti, kad jie skleistų visuomenei skaidresnę, padoresnę kultūrą. Minėtų atvejų nuskambėjimas susijęs su, viena vertus, griežtomis normomis, kita vertus, su skaidrumu – reiškia, mes jų neslepiame, nepridengiame. Kitur šie dalykai galbūt yra paslėpti.
MRU turbūt vienintelis Lietuvoje yra įsteigęs Akademinės etikos centrą, kuris priklauso tarptautiniam akademinės etikos centrų tinklui, pas mus 2010 m. vyko pasaulio universitetų forumas etikos ir vertybių aukštajame moksle klausimais, paskui dalyvavome tarptautinėje pasaulinėje darbo grupėje, kuri parengė gaires pasaulio universitetų etikos kodeksams atnaujinti. Šių metų pradžioje minėtos gairės patvirtintos, buvome vienas iš šešių pasaulio universitetų, kurie jau gairių rengimo metu atnaujino savo akademinės etikos gaires.
– Plačiai nuskambėjo Kauno technologijos universiteto (KTU) atvejis, kai universitetas iš plagiatoriaus atėmė daktaro laipsnį. Gal plagiatų atvejų gerokai daugiau, tik universitetai juos slepia?
– Sunku kalbėti, nes neturime duomenų, bet tokie atvejai rodo, kad šešėlis egzistuoja. Kokio dydžio šešėlis – turbūt tam reikia specialių tyrimų. Mes labai sveikiname KTU, kuris tai įvykdė, gerai, kad apsivaloma. Mes savo ruožtu taip pat diskutuojame patikslinti savo etikos kodeksą ir studijų tvarką įvesdami nuostatą, kad plagiatas neturi senaties. Pavyzdžiui, jei po metų būtų įrodyta, kad magistro darbas nuplagijuotas, tuoj pat panaikintume diplomą.
– Kaip vertinate valstybės žingsnius šioje srityje? Štai teisėsauga prekybą rašto darbais iki šiol prilygina bulvių turguje pardavinėjimui – tai traktuojama kaip ekonominė veikla.
– Jei paskaitysime teismo nutartį dėl atvejo, kai studentė apskundė blogai darbą parašiusią įmonę, nutartyje aiškiai pasakyta: yra nusikaltimo sudėties požymių ir medžiaga perduota prokuratūrai. Prokurorai turėtų ginti viešąjį interesą. Universitetų rektorių konferencija prieš porą metų irgi kreipėsi šiais klausimais ir prašė imtis veiksmų – jų nebuvo imtasi. Manau, čia yra apsileidimas ir funkcijų nevykdymas.
Manau, valstybė savo vaidmens neatlieka. Mokslo darbų pardavinėjimas ir bandymas už juos gauti diplomą nėra baudžiama veikla.
– O gal patys politikai nesuinteresuoti akademiniu sąžiningumu? Štai ekspremjeras Gediminas Kirkilas į magistrantūrą priimtas pažeidžiant teisės aktus, jo diplomą žadėta anuliuoti, taip ir liko neaišku, ar „darbiečių“ lyderis Viktoras Uspaskichas tikrai mokėsi G. Plechanovo akademijoje.
– Nenorėčiau čia įžiūrėti kokios nors sąmokslo teorijos. Manau, tai apsileidimas ir neveiklumas, kurie visuomenei garbės nedaro. Aišku, šioje vietoje pasigendame integralumo, etinių principų ir veiksmų vientisumo.