Jeigu norime ugdyti visapusiškai subrendusį jauną žmogų, turėtume juo pasitikėti ir duoti jam galimybę pačiam pasirinkti aktualiausius argumentus ir autorius. Be to, reikia pabrėžti, kad iš silpniau besimokančių mokinių nėra atimama galimybė rinktis iš rekomenduojamų autorių. Tiesiog praplečiame ribas ir leidžiame mokiniui pasitikėti savimi ir atskleisti savo požiūrį priimtiniausiu būdu.

Platesnis autorių pasirinkimas – tai daugiau laisvės mokiniui. Itin svarbu, kaip tai mokiniams bus pateikiama mokykloje: ar mokytojai tai supras kaip galimybę mokinius ugdyti savarankiškai pasirinkti tai, kokie argumentai jiems rašinyje yra aktualesni, ar vis dėlto bus diegiama, jog, pasirinkus netinkamą autorių, galima sulaukti neigiamo įvertinimo, todėl reikėtų rinktis saugų būdą. Taip, objektyviai tai suteikia daugiau laisvės, tačiau mokiniams reikia išsamiai paaiškinti ir išdėstyti, kaip tomis laisvėmis derėtų naudotis.

Paskelbus pakeitimus, nuogąstaujama, kad pasaulinės literatūros autoriai „nurungs“ lietuvių autorius. Bet egzamino tvarkos pakeitimas nenumato, kad šie autoriai išvis išimami iš bendrojo ugdymo ar egzamino programos. Čia, kaip ir daug kur mūsų švietimo sistemoje, viskas remiasi į mokytojų kompetencijas ir jų gebėjimą išdėstyti, sudominti mokinius. Jeigu lietuvių kalbos mokytojas padės puikiai išnagrinėti ir atskleisti pagrindines senosios lietuvių literatūros mintis, sudomins mokinį ir pabrėš jam aktualius kūrinio aspektus, tikrai tikėtina, kad ne vienas ir ne du mokiniai rašydami egzamino rašinį remsis būtent lietuvių literatūros klasikais. Kita vertus, jeigu vis dėlto taip nenutiktų ir šie autoriai mokiniams ar juos mokantiems mokytojams nebeatrodytų aktualūs, galbūt reikėtų susimąstyti, ar jie tikrai turėtų būti privalomi lietuvių literatūros autoriai? Galbūt yra kitų, kurie kur kas būtinesni ir aktualesni šiuolaikinio žmogaus pasaulėžiūrai?

Literatūros mokymas mokykloje priklauso nuo mokytojo noro ir kompetencijų. Yra puikių pavyzdžių, kai mokiniai ne tik skaito kūrinius, bet savo žinias gali pritaikyti analizuodami teatro spektaklius, pastatytus pagal skaitytus kūrinius, ir pan. Yra daugybė įdomių metodų. Yra ir ne tokių puikių pavyzdžių, kai net nespėjama išdėstyti visos literatūros programos... Tad viskas remiasi į mokytojo kompetencijas, jo gebėjimą, jo norą dėstyti literatūrą. Dar pastebėtina, kad nemažai nesklandumų kelia ir tai, kad bendrojo ugdymo programos privalomi autoriai nesutampa su egzamine reikalingais autoriais. Tai kelia sunkumų ir patiems mokytojams, kurie norėtų kokybiškai dėliotis pamokų laiką. Kalbant apie literatūros mokymą apskritai, taip pat norėtųsi šiek tiek daugiau šių dienų problematikos, literatūros sąryšio su XXI a. aktualijomis.