Jau nuo XIX amžiaus sklandė legendos apie europiečius kalbininkus, kurie savo studentams, panorusiems išgirsti, kaip žmonija kalbėjo prieš tūkstantmečius, siūlydavo keliauti į Lietuvos kaimą ir paklausyti, kaip šneka lietuviai sodiečiai. Šiais laikais lituanistika pasaulyje suprantama ne vien kaip lietuvių kalbos ar literatūros mokslas, o kaip platus mokslinių tyrinėjimų laukas su daugybe disciplinų. Lituanistika sietina su visais mokslais, kurie tyrinėja Lietuvą, lietuvių visuomenę ir kultūrą.
Tai ir istorija, ir etnologija, ir sociologija, netgi ekonomikos, politikos dalykus tam tikra prasme galima taip pat priskirti lituanistikai. Tokių disciplinų mokslinė sklaida pasaulyje daug platesnė nei grynosios kalbotyros, o lituanistikos tyrinėjimai kitose šalyse padeda į savo pačių kultūrą pažvelgti iš šalies.
– Kaip plačiai paplitę lituanistikos aukštojo mokslo centrai pasaulyje?
Tokių centrų už Lietuvos ribų daugiausia yra Europoje. Tradiciškai jau tarpukario Nepriklausomybės laikais įkurti lituanistiniai akademiniai centrai Lenkijoje ir Rusijoje. Varšuvos, Krokuvos universitetuose aktyviai veikia baltistas Wojciechas Smoczynski (Voicechas Smočynskis), lituanistiniai tyrinėjimai vyksta Poznanėje, jau atidaromas centras ir Olštyno universitete. Peterburgo universiteto lituanistikos korifėjus yra Aleksejus Andronovas, Maskvoje Viačeslavas Ivanovas leidžia daugiatomį kasmetinį leidinį „Balto – slavianskije issledovanije“ („Baltų ir slavų kalbų tyrinėjimai“).
Vokietijoje baltistikos centrai yra Greisvalde, jam vadovauja Stefanas Kessleris (Štefanas Kesleris), Frankfurte yra lingvistė Jolanta Gelumbeckaitė. Italijoje profesorius Pietro Dinis vadovauja centrui Pizos universitete, o Parmoje yra profesorius Guido Michelini (Guido Michelinis). Čekijoje Prahos universitete dėsto jaunas gabus baltistas Ilja Lemeškinas, mūsų Vilniaus universitete baigęs lituanistikos studijas, o Brno universitete – indoeuropeistas Tomašas Hoskovecas.
Paryžiuje yra prancūzas Danielius Petit, Stokholmo universitete lietuvių kalbą dėsto Peteris Vanagas, taip pat baigęs lietuvių kalbą Vilniaus universitete. Tokia pagrindinė europinių lituanistinių centrų geografija.
– Vieno iš stipriausių Europoje Italijos lituanistinio centro Pizos universitete profesorius Pietro Umberto Dini neseniai tapo Lietuvos mokslų akademijos užsienio nariu ir praeitą savaitę Lietuvos akademinei visuomenei prisistatė inauguracine kalba „Baltų kalbotyros apyaušriai. Baltų kalbų paleokomparatyvistinės sampratos kalbotyros istoriografijos kontekste”.
Taip, P.Dini yra ir baltistas, bet tai ne vienintelė jo tyrinėjimų sritis. Jis verčia lietuviškus tekstus, knygas, rašo straipsnius įvairiais lituanistikos aspektais. Turi parašęs storiausią rankraštį apie tai, kaip atsispindi lietuvių, latvių estų, prūsų kalbos Renesanso laikais Vakarų Europos tekstuose, XV–XVII amžiaus knygose ir ieško leidėjo bei pinigų knygai išleisti.
Tai kalbinės savimonės tyrinėjimai. Kaip mes ir kiti baltai atrodėme Europoje kaip tautos, kaip tai atsispindėjo Vakarų literatūroje, knygose, galima sakyti, vakariečių spaudoje, nes tada dar nebuvo laikraščių. Jis atrado pora nežinomų prūsiškų žodžių ir rado tiek visokių to laiko teorijų… Dabar jos atrodo keistos, nemoksliškos, bet nereikia taikyti šiandieninių kriterijų XVI amžiui.
– XVI amžius istorinėje lietuvių savimonėje apskritai miglose paskendęs…
XVI amžius mums tragiškas tuo, kad tarsi suvokiame po Liublino unijos praradę savo tapatybę. Žemėlapyje Lietuvos neliko, liko tik Žečpospolita, dviejų tautų respublika. Tai daugelio sąmonėje asociavosi su Lenkija. Bet intelektualiniuose Europos sluoksniuose Lietuva išskirta kaip krikščioniško pasaulio dalis.
Popiežius čia siuntė legatus, tarpusavio bendravimas vyko kaip su savarankiška valstybe. Mes buvome katalikybės forpostas. Latvijos liuteronys šiaurėje, į rytus – stačiatikiai, o mes – toliausi katalikai į šiaurės rytus nuo Romos popiežiaus. Lietuva tuo metu jau buvo Europos dalis su katalikiška architektūra. Kodėl Lietuvoje architektūra panaši į Krokuvos ar Venecijos? Jei reikia pasikviesti vakarietį architektą, taigi nekviesi vokiečio liuterono, kviesi italą kataliką.
– Ar galima būtų palyginti Europos ir Amerikos lituanistiką?
Europa yra įvairiakalbė. Ar esi didelės ar mažos tautos atstovas, aplink daug kalbų, ir jos visos svarbios, visos tyrinėtinos. Amerikoje akcentai kiti, gilinamasi į universaliuosius tyrimus. Sakykim, generatyvinė gramatika, žmogaus kalbos sugebėjimų tyrimai, vaiko kalbos suvokimo bruožai. Kartais ten, ko gero, apskritai pamirštama, kad kalbų yra daug, nes amerikiečiai daugiausiai mato per anglų kalbą ir tai pagrindinė kryptis.
O lituanistika, kaip ir indoeuropeistika, iš kurios išaugo tiek Europos kalbų, tiek pasaulinis kalbų mokslas apskritai ir kuri iš kalbos pusės per XIX–XX amžių parodė tautų kilmę, Amerikoje niekada nebuvo labai populiari. Sinchroniniai tyrimai – kas šiandien darosi su kalba, kaip tie tyrimai mums padeda gyventi – amerikiečiams dažnai svarbesni.
– Ar Amerikoje lituanistinis centras tėra Čikagoje?
Buvo stiprus lituanistikos centras Pensilvanijoje, ten dėstė Vincas Mickevičius–Krėvė, Kostas Ostrauskas, dirbo baltistas Williamas R.Schmalstiegas (Viljamas Šmolstygas), bet jie arba pensininkai, arba jų jau nebėra. Vašingtono universitete Sietle kuriamas dar vienas centras, bet ten nepretenduojama į magistro ar daktaro programas, o dėstomi įvairūs baltistikos ne lingvistine, o kultūrine prasme kursai. Vienintelė vieta, kur gyvavo akademinis lituanizmas su magistro ir daktaro programomis visame likusiame nuo Europos pasaulyje, kitame žemyne buvo tik Ilinojaus universitetas.
– Kaip atsirado Lituanistikos katedra Čikagoje Ilinojaus universitete ir kas nutiko, kad šis vienas iš pagrindinių už Lietuvos ribų gyvuojančių pasaulinių lituanistikos centrų, įkurtas už suaukotus lietuvių išeivių pinigus ir šiais metais švenčiantis 25-metį, atsidūrė ant išnykimo slenksčio?
Dar prieš įkuriant Lituanistikos katedrą universitete buvo rengiami specialūs kursai. Profesorius Rimvydas Šilbajoris ir kiti aktyvūs lietuviai Amerikoje brandino idėją, kad lituanistika turi būti pakelta į akademinį pasaulinių mokslo disciplinų lygį, kad ji neliktų tarsi tik kaimiška kultūra: pašokame, padainuojame, minklių paminame. Naują kvėpavimą lituanistika įgavo 1984 metais, kai Ilinojaus universitete buvo įsteigtos magistro ir daktaro programos.
Lituanistines programas formuoti buvo pakviestas prof. Bronius Vaškelis, kuris vėliau, grįžęs į Lietuvą, tapo Vytauto Didžiojo universiteto rektoriumi. Antroji profesorė buvo Violeta Kelertienė. B.Vaškeliui išėjus į pensiją, katedros vedėja tapo V.Kelertienė, o aš, laimėjęs konkursą, išvažiavau dirbti į Ameriką. Per tuos 24 metus, iki profesorei V.Kelertienei išeinant į pensiją, mudu ruošėme lituanistikos magistrus ir daktarus. Vyko intensyvus akademinis lietuviškas gyvenimas nelietuviškoje terpėje.
Iš Lietuvos atvažiuodavo stažuotojų – literatų, kalbininkų, teatrologų. Atvykdavo išeivių literatūros, istorijos tyrinėtojai. Čikagos archyvuose yra ką veikti tokiems mokslininkams. Turėjome nemažai ir magistrų, gal per 20 studentų, turime tris apsigynusius daktarus, ir dar dvi doktorantes – kalbininkę Aureliją Tamošiūnaitę ir literatę Daivą Litvinskaitę, kurios rašo disertacijas. Išklausyti visus kursus ir daktaro disertacijai pabaigti prireikia kokių aštuonerių metų. Dabar naujasis fakulteto dekanas nori uždaryti magistro ir daktaro programas. Mūsų doktorantėms studijas pabaigti leidžia, bet naujų studentų nebepriima.
– Kiek žinau, prieš porą metų Ilinojaus universiteto Laisvųjų menų ir mokslų fakulteto (College of Liberal Arts and Sciences) dekanu tapo dr. Dwightas A.McBride (Dvaitas Makbraitas), kurio tyrinėjimų sritys – afroamerikiečių, lyčių ir moterų studijos. Jis yra knygų „Impossible Witnesses: Truth, Abolitionism, and Slave Testimony” („Neįtikėtini liudininkai: tiesa, vergijos panaikinimas ir liudijimas”), “Why I Hate Abercrombie and Fitch: Essays on Race and Sexuality” („Kodėl aš nekenčiu Abercrombie&Fitch: Esė apie rasę ir seksualumą” – Abercrombie&Fitch yra madingų drabužių tinklas JAV – N.L.), yra vienas iš antologijos „Black Like Us: A Century of Lesbian, Gay, and Bi-Sexual African American Fiction” („Juodieji kaip mes: afroamerikiečių lesbiečių, gėjų ir biseksualų kūryba”) sudarytojų ir kt. Galbūt lingvistika, juolab kažkokia nesuprantama lituanistika jam nėra įdomi?
Naujasis dekanas pažiūrėjo labai formaliai. Mes turėjome ukrainiečių, serbų, lietuvių, lenkų, rusų programas. Jis pagal studentų skaičių nusprendė, kad ukrainiečių, serbų programų tęsti nereikia, pasakė, kad paliks lenkų, rusų ir šiek tiek lietuvių programų. Dekanas teigia, kad Lituanistikos katedrai nebereikia nei magistro, nei daktaro programų. Nors apie lituanistinių studijų uždarymą nekalbama, bet programas ruošiamasi gerokai sumažinti. Prof. V.Kelertienei išėjus į pensiją, katedroje likau vienintelis lituanistas profesorius.
Antram profesoriui konkursas net neskelbiamas, o vienas žmogus išdėstyti visų reikiamų magistro ir daktaro programų nė negali. Ilinojaus universiteto lituanistinės studijos stiprios tuo, kad šalia jų studentai galėjo pasirinkti nemažai kitų sričių kursų, sakykim, iš kalbotyros, literatūros, sociolingvistikos ar ispanų lingvistikos, moterų (feministinių) studijų. Mūsų studentai įgyja ne tik lituanistinį išsilavinimą, bet ir gauna vakarietiško mąstymo, diskutavimo paskaitose, kursinių darbų rašymo patirties. Tai juos formavo kaip kitokius lituanistus.
O įvairovė – labai svarbus dalykas. Globaliai žvelgiant, kad lituanistika tik Lietuvoje neužsikonservuotų, mūsų katedra atlieka labai svarbų vaidmenį. Sutartyje su universitetu pasirašyta, kad universitetas teiks paslaugas – dėstyti lietuvių kalbos, literatūros ir civilizacijos kursus. Civilizacija – tai beveik viskas: istorija, antropologija, archeologija, sociologija… Tačiau svarbiausias žodis – lietuvių.
– Kaip iki šiol pavyko išlaikyti Lituanistikos katedrą?
Dar aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje išeiviai, daugiausia gyvenantys Amerikoje, paskelbė vajų ir surinko 600 tūkst. dolerių. Ilinojaus universitete jie įkūrė fondą, kuris šiuo metu išaugęs maždaug iki 1,5 milijono dolerių, ir tas kapitalas negali būti liečiamas. Universitetas naudoja procentus, iš kurių dalis ir skiriama lituanistikos studijoms, o dalis – kapitalui didinti. Dabar dekanas sako, kad pinigų antram profesoriui samdyti nepakanka.
Pagaliau, jei jau taip trūksta pinigų, galima samdyti apsigynusius daktaro laipsnį laikinai, porai metų. Tokiems dėstytojams paprastai mokama nedaug.
Jei turime Lietuvių kultūros kurso 120 studentų kasmet, kurie sumoka po porą tūkstančių už mokslą, tau universiteto kasa papildoma gal ketvirčiu milijono dolerių vien iš to lituanistinio kurso. Bet dekanas nenori leistis į kalbas apie lėšas, kurias mes patys uždirbame.
– Kas nutiks Lituanistikos katedrai panaikinus magistro ir daktaro programas ir palikus tik bakalauro?
Studentų, kurie taptų lituanistikos bakalaurais, neturime. Bakalaurai, kurie renkasi lietuvių kultūros kursą, nėra lituanistai. Jie studijuoja mediciną, biologiją, kriminalistiką, anglų, istoriją… Šis bakalaurinis kursas – tarsi tam tikra misionieriška veikla. Amerikiečių visuomenę supažindini su lietuvių kultūra. Dabar jau per tūkstantį jaunų amerikiečių yra išlaikę lietuvių kultūros egzaminą. Manau, kad tai nemažai.
Bet jie lituanistikos bakalaurai netaps. Yra prasmė dirbti ir taip. Bet aukščiausia misija būtų, kad lituanistika lygiai su visomis kitomis akademinėmis pasaulio kultūromis būtų studijuojama aukščiausiu lygiu.
– Ką galėtų daryti Lietuvos visuomenė? Gal reikėtų kreiptis į universitetą, rašyti laiškus?
Aš nežinau, kur tai nuves. Bet ieškoti dialogo reikia. Jei būtų kreiptasi į universitetą ar Seimo, ar prezidentūros, tai universiteto administratoriai privalės kažką atsakyti. Jei prasidės dialogas tuo klausimu, galbūt kažkokio rezultato bus pasiekta. Gali būti ir tokia reakcija – mes esame universitetas, mes žinome, ką dėstome, esame akademiškai laisvi, todėl išorinės jėgos, juolab užsienio valstybės, neturi mums diktuoti, ką turime daryti. Reikėtų kalbėtis labai subtiliai, kad jų neužgautum. Nežinau universiteto reakcijos, universitetas labai jautrus, gali nenorėti, kad kas nors kištųsi į jo reikalus.
Niekas nesikištų, tik rūpi, kad vyktų lituanistikos programos. Gal reikėtų ieškoti pinigų, jei jau jų trūksta? Pasvajokime – gal bent jau pradžiai Vilniaus savivaldybė galėtų pinigus, numatomus Žaliojo tilto skulptūrų atnaujinimui, atiduoti Lituanistikos katedrai Ilinojaus universitete išlaikyti? O tas skulptūras pardavus galbūt dar padoria suma fondas pasipildytų. Būtų labai simboliškas aktas – sovietų vergijos simbolių išmetimas iš viešosios Nepriklausomos Lietuvos erdvės gelbėja Lituanistikos katedrą Čikagoje…
Lietuva šiandien turbūt mažai ką gali pasiūlyti. Bet taktiškai ir strategiškai galėtų, sakykim, tapti antru donoru, dovanotoju. Vienas buvo PLB fondas, kuris dovanojo tuos pinigus. Jei Lietuvos valstybė subręstų ir galėtų padovanoti dar (galbūt kai bus geresni laikai), pasirašytų naują sutartį, tai universitetas galbūt būtų linkęs toliau tą magistro ir daktaro programą tęsti, padaryti ją gyvybingą ir prasmingą. Šiandien tai atrodo esąs nerealus dalykas, bet reikia pradėti svajoti jau šiandien.
– Šie metai pirmieji, kai įsigaliojo naujasis Aukštojo mokslo ir studijų įstatymas. Problemos, su kuriomis susiduria Lituanistikos katedra Ilinojuje, priminė Vilniaus universiteto Orientalistikos katedros, kurioje dėstomos retesnės, Lietuvoje mažiau populiarios kalbos kaip kinų, japonų, korėjiečių ar pan., profesorių nuogąstavimus. Ar neteks uždaryti programų?
Vieno atsakymo nėra. Reforma gerai, bet, kiek iš šalies matau, joje tarsi nepakanka garantinių saugiklių. Sakykim, kinų kalba – ar valstybei jos reikia? Turėtų būti strategija, kiek valstybei reikia tam tikrų specialistų, kokie prioritetai, kokios išimtys strategiškai reikalingos. Taip, šiandien Kinija toli, bet gal po 20 metų net labai prireiks rimtų specialistų. Ar tik tada jie bus pradėti ruošti? Blogai. Galbūt, strategiškai mąstant, reikėtų turėti, kaip amerikiečiai sako, pasiruošus pagalvėlių. Tiems, kurie smarkiai kris.
Rinka žiauri. Turi būti tam tikra valstybės kontrolė, tam tikrų svertų valdymas, saugikliai, atsarginis biudžetas. Reikia numatyti, investuoti, stumti žmones, skatinti, reklamuoti, kad eitų į specialybę, kuri paklausi bus gal daug vėliau, kad po 10 metų aplenktume toje srityje bent latvius ir estus. Strateginio mąstymo, kiek matau, gerokai trūksta. Paleido reformą – ir žiūrės, kas bus rudenį. Ar bus laimingi tie, kurie pradėjo reformą? Ar viskas apskaičiuota?
– Platonas, sukūręs idealų valstybės modelį, sakė, kad dėl žmogiškosios medžiagos ypatumų, tikrovės, priešinimosi, žmogiškųjų ydų joks idealus projektas niekada nebus įgyvendintas toks, koks buvo sukurtas, nes iškrypsta viskas.
Bet saugikliai, kad valstybės rankose liktų svertų, yra būtini. Įsivaizduokime, kad koks universitetas, galbūt visai atsitiktinai susiklosčius aplinkybėms, negauna šiais metais krepšelių. Ar tikrai to universiteto nebereikia? Skubotumas ir strateginės vizijos, projektų, kaip elgtis, vienu, kitu ar trečiu atveju susiklosčius aplinkybėms, neturėjimas yra silpnoji reformos pusė.
"Atgimime" skaitykite:
Egzaminas ir abejonės
Šių metų valstybinio lietuvių kalbos egzamino rezultatai pernykščių aistrų nesukėlė, tačiau abejojančiųjų jų objektyvumu netrūksta. Kodėl abejonės įvertinimų teisngumu neiišsisklaido, aiškinosi Andrius Raskazovas.
Tautos identitetas yra gyvas daiktas
Pokalbis su Pasaulio lietuviu Tomu Venclova apie "Santarą - Šviesą", išeiviją, lietuvių bailumą, KGB, sekso propagandą, holokaustą, intelektualų vaidmenį, Ameriką ir Rusiją, kalbas, istorinę atmintį, lietuvišką tapatumą, Valdą Adamkų ir naujos tiesos deficitą. Kalbina Rasa Navickaitė.
Karas su istorijos falsifikatoriais gali persikelti ir į Lietuvą
Pastaruoju metu Rusijoje itin suaktyvėjo kova su "kenksmingomis istorijos falsifikacijomis": įsteigta speciali komisija, skelbiami istoriją "teisingai" pateikiantys straipsniai. Ką tai žada Rusijos
kaimynėms, svarsto Anatolijus Lapinskas.
Taupus arklys
Kam pinigai, jei trūksta fantazijos? Apie valstybę, teisingumą, būtiną visuotinį turto ir pajamų deklaravimą ir trijų šiaudų ekonomiką. Neringa Lašienė.
Ar Prezidentė pažabos oligarchus?
Nesiėmus esminių mokestiniių reformų, D. Grybauskaitės rinkimų pažadai liks netesėti. Petras Navikas
Skolos šokiravo vilniečius
Vilniečiai sužinojo, kad už naminius gyvūnėlius savivaldybei yra skolingi šimtus litų. Kvitus gyventojams išsiuntęs Gyvūnų registravimo centras savo kaltės nepripažįsta. Džina Donauskaitė