„Protu Rusijos nesuprasi,“ - šį posakį mėgsta ir patys rusai, ir jų kaimynai. Dar teigiama, kad niekada nežinai, ko iš Rusijos tikėtis.
© Misija Sibiras nuotr.

Tuo įsitikino ir Misija Sibiras 2014 ekspedicijos dalyviai, kurie įveikė simbolišką reikšmę turintį 45 kilometrų žygį nuo vienų Krasnojarsko krašte esančių lietuvių tremtinių kapinių Strelkos kaime iki kitų, Zacharovkoje. Pasiekę finišo tiesiąją, jie liko apstulbę nuo to, ką pamatė ir išgirdo.

Kosmosas – ne kaimas

„Tai yra visiškas kosmosas! - nuolat kartojo ekspedicijos dalyviai. - Nejau kelionės laiko mašina įmanomos?” - stebėjosi jie.

Įsivaizduokite – jūs einate maža kaimelio gatvele, kur rikiuojasi seni mediniai namai su ryškiomis langinėmis, į jus įtariai žvelgia prieš saulę besišildantys palaidi šunys, kurių paniurkyti periodiškai pribėga krykštaujantys maži vaikai. Pastarųjų žaislai nerūpestingai išmėtyti po visą gatvę.

MS dalyviams pabandžius prie vaikų prieiti arčiau, kad juos nufotografuotų, šie sprunka tolyn. Visas šis vaizdas nebūtų toks neįprastas, jei viso jo nevainikuotų garsas – gatvėje skamba tarpukario dainos, kurias vienas kaimelio gyventojas leidžia per gramofoną.

Gyvenvietėje tvyro kažkokia neįprasta atmosfera. DELFI bandė atsakyti į klausimą, kuo toks ypatingas Zacahrovkos kaimas, kuriame teliko apie 40 gyventojų?

Zacharovką apie 1950 metus įkūrė tremtiniai iš Stepanovkos, tarp kurių būta ir lietuvių. Aplink pirmąjį baraką kūrėsi gyvenvietė, kurioje buvo pradėti gaminti pabėgiai iš rąstų, kuriuos atgabendavo medžiais nuklotu keliu. Iki 1954 metų į Zacharovką iš Belokopytovkos ir Stepanovkos buvo atkelta 11 lietuvių šeimų, kurios iš Rokiškio ir Zarasų rajonų buvo ištremtos 1948 metais.

Dešiniajame Jenisiejaus krante įsikūrusioje gyvenvietėje nepaprastai ramu – tėra viena parduotuvė ir viena pagrindinė gatvelė, palei kurią išsidėstę namai. Visi gyventojai vieni kitus gerai pažįsta ir durų nerakina.

Tuo MS dalyviai įsitikino tuomet, kai ieškojo galimybės pasikrauti mobiliuosiuos telefonus ir kompiuterius. Vieno namo šeimininkė noriai sutiko, kad jie paliktų visą techniką jos namuose, o kitą rytą ateitų pasiimti bet kokiu jiems patogiu metu. Iš ryto dvi lietuvaitės užėjo į atrakintus namus ir pasiėmė tuos daiktus, kurie priklausė joms. Tuo metu šeimininkės namie nebuvo, tad jos net neturėjo galimybės jai padėkoti.

Rusas, rašantis apie lietuvių kančias

Zacharovkos kaimas nebūtų palikęs MS dalyviams tokio įspūdžio, jei ne pažintis su pagyvenusiu šio kaimo gyventoju Leonidu Serkunovu – nepaprastai šviesaus proto žmogumi, kuris nuo vaikystės gyveno kartu su lietuvių tremtiniais ir dabar rašo knygą apie tremtinius, atskirtus nuo savo gimtųjų vietų ir priverstus įsikurti šiose vietovėse.

„Išplėšti žmogų iš gimtosios žemės ir numesti tokiomis sąlygomis – tai aukščiausio lygio pasityčiojimas iš žmogaus“, - MS dalyviams pareiškė jis. Memuarų knygą apie tremtinius „Didelis gyvenimas mažame kaime“ („Большая жизнь в маленькой деревне“) rašantis vyras apie lietuvius atsiliepė itin šiltai.

Šis puikią atmintį turintis vyras MS dalyviams papasakojo apie pirmąsias lietuvių dienas, kai jie buvo išmesti ant dešiniojo Jenisiejaus kranto, neturėdami jokių daiktų, įgūdžių ar patirties, kaip reikia gyventi ir išgyventi taigoje. Jis tiksliai atpasakojo, ką jautė lietuviai, kaip bandė adaptuotis, kaip kiekvieną jų dieną vilgė ašaros ir skausmas.

Lietuvius apgyvendino kalinių barakuose

Išgirdęs klausimą, kiek lietuvių buvo atvežta į Belokopytovo gyvenvietę, vyras pakilo nuo kėdės ir nuėjo atsinešti sąrašo žmonių, kuriuos ranka surašė ant balto popieriaus lapo. Ant jo buvo kirilica užrašytos lietuvių pavardės. Parodęs tą sąrašą savo svečiams iš Lietuvos, vyras pratęsė pasakojimą.

Iš pradžių lietuvius apgyvendino Belokopytovo gyvenvietėje, kuri dabar jau išnykusi.

„Baisu prisiminti. Atvežė lietuvius į Belokopytovo, išmetė ant kranto kaip šunis. Lygiai taip pat prieš porą dešimtmečių ten pat buvo išmestos išbuožintos rusų šeimos. Jie neturėjo daug daiktų, vaikai nuolat verkė, muselės ir uodai puolė. Buvo kraupu į juos žiūrėti. Anksčiau Belokopytove buvo karinių kalinių lageris, kurį 47 metais paleido, tad kaimo centre liko barakai, kuriuose ir buvo apgyvendinti lietuviai. Įsivaizduokite, jie net neturėjo, ką pasitiesti po savimi, miegojo ant plikų gultų. Kadangi ten prieš tai miegodavo kaliniai – tai utėlės ir blakės puolė. Pirmoji lietuvių naktis buvo klaiki. Man tada buvo vienuolika metų, bet viską prisimenu iki šiol“, - pasakojo L. Serkunovas.

Vyriškis pasakojo, kad iš pradžių vietiniai gyventojai nesuprato, kokius žmones čia atvežė, bet ryte visi pamatė lietuvius su vaikais ir suprato, kad jie pateko į tokią pačią situaciją kaip kadaise „jūsiškiai“. Tai buvo 1948 metai. Kaime gyveno daug vienišų rusių moterų su vaikais, kadangi jų vyrus kadaise išsiuntė kariauti, nepaisydami to, kad jų žmonos liko su kūdikiais ant rankų. Iš dvylikos vyrų grįžo tik trys. Vėliau lietuvių vyrai padėdavo šioms moterims dirbti sunkius ūkio darbus, kartu gaudavo galimybę gauti produktų, gyvulių ir panašiai.

“Pirmomis dienomis lietuviams buvo ypač sunku: nebuvo jokių darbų, užsidirbti galima buvo tik iš miško kirtimo, o to niekas nemokėjo, net nežinojo, kaip pjūklą rankose laikyti, kad nupjautų medį saugiai ir jis neužvirstų ant kitų žmonių. Uodai, karštis, baisu, kad darėsi. Jie (lietuviai – DELFI) neturėjo nei tinklų, nei tepalų, nei deguto. Moterys, kurios sėdi namuose, atiduodavo jiems savo tinklelius, kad galėtų eiti į darbą. Deguto duodavo, kad išsiteptų. Jis labai smirdėjo, o kai pirmą kartą užsitepi – nuo veido oda nusilupa... Kankinosi lietuviai pirmomis savaitėmis...“, - dalijosi prisiminimais pagyvenęs rusas.

L. Serkunovas „Misija Sibiras“ dalyviams pasakojo, kaip pamažu lietuviai adaptavosi prie miško kirtimo darbų, pramoko rusų kalbą ir jiems jau pavyko susikalbėti su vietiniais.

Kasdienybę lydėjo vien ašaros

Prasidėjus šalčiams, kilo kitos problemos. Neturėjo lietuviai nei šiltų drabužių, nei veltinių, kurių parduotuvėje neįsigysi. Tik tie, kas turėjo avių, turėjo ir veltinių. Vietiniai gyventojai, gailėdami tremtinių, atiduodavo jiems savo sunešiotus veltinius. Tačiau tada prasidėjo ligos, žmonės apšaldavo veidus, rankas, kojas. Nušalimus gydyti galima buvo kiaulių riebalais, kurių taip pat retas kuris turėjo.

Į klausimą, kaip jautėsi lietuviai, vyras reagavo itin jautriai. „O kaip jie galėjo jaustis? Ašaros, ašaros, ašaros. Kai tik užeini – vien ašaras matai. O kaip kitaip – nėra valgyt, muselės neleidžia miegoti naktį, nes jaučia, kur gyvas organizmas. Kaimiečiai turėjo vieną būdą, kaip apsiginti nuo jų – sausą arklio arba karvės mėšlą padegdavo ir tais dūmais aprūkydavo visą trobą. Įsivaizduokite, jei žmogus niekada to nėra daręs ir nėra nė karto kvėpavęs šiomis išmatomis, tai kaip jis gali neverkti tokioje katorgoje?“ - stebėjosi jis.

Pritrenkė išradimas vidury kambario

L. Serkunovas pakvietė lietuvius dar trumpam užsukti į svetainę ir įvertinti jo kūrinį.

Jaunuoliai liko priblokšti to, ką pamatė – viduryje kambario stovėjo milžiniška Kalėdų eglė, sumontuota iš skirtingų žaislų, girliandų ir lempučių.

Vyriškis spaudė įvairius jungiklius, ir žaislai pradėdavo judėti, o pati eglutės konstrukcija – suktis aplink savo ašį. Vyras prisipažino, kad tokią išmanią eglutę sumeistrauti jį paskatino anūkai, kuriuos jis norėjo pradžiuginti. Jokio specialaus išsilavinimo neturinčiam rusui šios eglutės sukūrimas užtruko apie dvejus metus. Šis netikėtas radinys Sibiro glūdumoje paliko lietuviams neišdildomą įspūdį.

Zacharovkos gyventojų pozityvumas ir gebėjimas atsiriboti nuo viso pasaulio rūpesčių privertė susimąstyti, ką iš tiesų reikia vertinti ir kaip nedaug reikia, kad būtumei laimingas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

„Mamos iškrypėlės“ ieškojęs vilnietis įkliuvo policijai: namuose – šokiruojantys įkalčiai

Slapti pomėgiai įklampino teisėsaugai gerai žinomą vilnietį – anksčiau dėl įvairių...

Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Verygos ir kepeniai Lietuvai reikalingi kaip lietus Gedimino kalnui (78)

„Veryga atsitraukia..." – žodžiai, kurių šią savaitę laukė Lietuva, kaip reikiant suerzinta...

Už automobilio stovėjimą rinkliavos lapelį gavęs vyras: o kur informacija? (37)

Viena neblėstančių problemų vairuotojams – automobilio statymas. Tiesa, šį kartą kalbėsime...

Diplomai ir sunkus darbas nepadėjo - dabar gelbsti Lenkija, Baltarusija ir nukainoti produktai (285)

Gauna jogurtą paskutinę jo galiojimo dieną ir valgo visą savaitę, drabužių ieško tik dėvėtų...

Neįtikėtina: praradęs teisę vairuoti pareigūnas spjovė į KET – toliau vairavo ir net gaudavo pinigų (54)

Dėl šiurkščių Kelių eismo taisyklių (KET) pažeidimų teisę vairuoti dvejiems metams...

„Betsafe-LKL“ čempionato rungtynės: „Neptūnas“ - „Lietuvos rytas“

„Betsafe-LKL“ čempionato rungtynės: „Neptūnas“ - „Lietuvos rytas“. Tiesiogiai iš...

68-erių Pugačiova cerkvėje susituokė su 41-erių Galkinu (29)

68-erių Ala Pugačiova ir 41-erių Maksimas Galkinas susituokė cerkvėje. 16 metų kartu esanti...

Siūlo apmokestinti ir didesnes pensijas, o sportuojančius ar šokančius – paskatinti pinigais (832)

Sportuojantys žmonės galėtų mokėti mažiau mokesčių, bet gaunantys didesnes pensijas, prie...

Pas dūstantį vaiką greitoji vyko 40 minučių: jis būtų miręs, jei ne mamos suleistas vaistas (330)

Jei ne prevenciškai šeimos gydytojos paskirtas vaistas, dabar dviejų metų berniukas nebėgiotų...

„Betsafe-LKL“ čempionato rungtynės: „Vytautas“ - „Nevėžis“

„Betsafe-LKL“ čempionato rungtynės: „Vytautas“ - „Nevėžis“. Tiesiogiai iš Prienų.