Lietuvoje vykdoma aukštojo mokslo reforma neišsprendžia esminių akademinio pasaulio problemų. Tai technokratinė reforma, leidusi ministerijai lengviau valdyti universitetus, tačiau ne sutelkusi, o suskaldžiusi akademinę bendruomenę. Tai interviu DELFI kalbėjo europarlamentaras, Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcijos narys Leonidas Donskis. Jo manymu, be užsienio ekspertų pagalbos reformuoti aukštojo mokslo nesugebėsime.
Leonidas Donskis
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

- Savo bloge DELFI kritikuojate vykdomą aukštojo mokslo reformą ir pripažinote dėl jos klydęs, nors reformos pradžioje buvote tarp ją palaikančiųjų. Kodėl pasikeitė Jūsų pozicija?

- Esu įsitikinęs, kad dabartinė reforma neišsprendžia, nepaliečia esminių akademinio pasaulio problemų. Ji susitelkusi ties tuo, kaip iš rinkos pozicijų universitetą paversti patrauklia vieta, kurią rinktųsi Lietuvos jaunimas.

Mano giliu įsitikinimu, tai antvandeninio aisbergo dalis, nepaliečianti gelminių Lietuvos mokslo ir akademinės sistemos problemų. Man atrodo, Lietuvoje visą laiką problemos buvo akivaizdžios. Tai asimetrija tarp fundamentinių mokslų, kurie buvo pakankamai aukšto lygio, ir sovietmečiu nusmukdytos humanistikos. Didelė problema susijusi su akademine laisve, kuri buvo išrauta su šaknimis. Kažkokie jos fragmentai pasirodė tik išeivijai atkuriant Vytauto Didžiojo universitetą (VDU).

Atsirado jaunų žmonių nusivylimas studijų modeliu, kuriame profesorius nėra partneris, bičiulis, patarėjas, o veikiau akademinis pareigūnas, išlaikantis labai didelę distanciją ir nestebintis jauno žmogaus tobulėjimo proceso.

- Manote, kad įvardytų problemų Jūsų kolegos liberalo Gintaro Steponavičiaus komanda nesprendžia?

- Jau ne pirmi metai, kai vyksta ši reforma, deja, ji nepaliečia susikaupusių problemų esmės.

Tai, ką parašiau, nėra ad hominem ataka prieš ministrą ar ministeriją. Nemanau, kad šiuo metu būtų stebuklingų receptų, kuriuos žinotų vienas arba du žmonės Lietuvoje, ir kurių nežinotų visi kiti.

Tai sudėtingas klaidų darymo, jų taisymo ir atsakymo ieškojimo kelias. Mano didžiausias nusivylimas slypi tame, kad, užuot pamėginus sukurti tam tiktą solidų forumą, kuriame būtų pamėginta konsoliduoti jėgas ir išspręsti problemas, buvo pasirinktas paprastas kelias – technokratinė reforma, kuri iš principo pakeitė administravimo modelį. Pakeitė tuo, kad universiteto valdymo modelį padarė daug lengvesnį ministerijai.

Mat valdyti universitetą per senatą neįmanoma, tuo metu valdyti per tarybą, kurios pusė narių visiškai susiję su ministerija ir jos patvirtinti, daug lengviau. Kitaip tariant, užuot sprendę akademinės laisvės ir jos stokos problemą, ją dar labiau pagilinome.

Mano, daug metų besiformavusio Vakarų universitetuose, akimis, tai nenormalu. Tai kažkoks baudžiavos modelis, tik šį kartą jis vykdomas ne per visagalį rektorių, kai vienu metu buvo Lietuvoje, o per visagalę ministeriją, kuri iš principo nori sukurti lengvai valdomus rektorius, rektoratus bei turėti tam tikrą politinės įtakos tinklą. Mano manymu, tai ydingas mechanizmas ir didžiausia klaida manyti, kad jis gali ilgai tverti. Toks mechanizmas universitetų bus greit atmestas.

- Kokia reforma vykdoma Lietuvoje?

- Man, ilgai dirbusiam JAV, Anglijoje, Suomijoje, aišku, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje. Yra pamėginta įskiepyti britų reformos modelį, kurį taip pat priėmusi Suomija, Lietuva. Bėda ta, kad britų reformos modelis labai problemiškas ir jei žmonės sektų akademinę spaudą, žinotų, kaip siaubingai šuo metu britų akademinė reforma kritikuojama pačių garsiausių profesorių. Jie žinotų, kaip fundamentaliai suomių profesūra to nepriima.

Esu įsitikinęs – tai, kas vyksta - bendra tendencija, nieko čia ministras G. Steponavičius ir viceministrė Nerija Putinaitė neišrado ir iš Mėnulio neatsigabeno. Tai bendra europinė tendencija -
problema ta, kad nėra universalių receptų. Klysta kartais ir Vakarų šalys. Dėl to visai kitaip akademinės reformos savo laiku vyko Nyderlanduose, Danijoje. Buvo galima tuo pasidomėti.

Tokie dalykai neįgyvendinami be akademinių jėgų – studentijos, profesūros konsolidacijos ir tam tikrų bendrų pozicijų. O jei pamėginama kaip vos ne karinio komunizmo laikais sukurti iš viršaus valdomą reformos arba revoliucijos modelį – patikėkite, jis ilgai netvers.

- Kas, Jūsų nuomone, nepavyko - visa reforma ar tik jos dalis dėl universitetų valdymo?

- Kiekvienas judesys toje situacijoje buvo prasmingas. Buvome atsidūrę tam tikroje pato situacijoje, kai ėjimo neturėjo nė viena pusė. Lietuvoje, nelaimei, neįvyko ryžtingos reformos iškart po nepriklausomybės atgavimo.

Kadangi gilios reformos neįvyko, prasidėjo sistemos revanšas. Apie 1995 m. iš principo turėjome prasidėjusią kryptingą resovietizaciją. Senoji profesūra niekur nedingo – žmonės, kurie turėjo solidžias pozicijas mokslinio komunizmo, ateizmo programose ir katedrose, ne tik nedingo - jie buvo konsoliduoti, atgavo savo įtaką ir netrukus labai lengvai neutralizavo ir minimalizavo tai, ką padarė jaunoji profesūra, išeivija.

Po to prasidėjo įtampos, kurios šalyje labai jautėsi – pavyzdžiui, karai dėl rektoriaus VDU ir kitur.

Nenoriu suniekinti ar atmesti to, ką mėgino padaryti ministerija. Jie problemą atpažino, identifikavo, suprato, kad egzistuoja tam tikras akademinių administratorių despotizmas, tam tikro akademinio feodalizmo simptomai, kur universitetas – mano kunigaikštystė ir tu manęs neliesk.

Ministerija ryžosi padėtį keisti. Blogai tai, kad, užuot pamėginus telkti akademines pajėgas, jos iš principo buvo gana gudriai perskeltos pasiremiant tais, kurie pritaria naujajai koncepcijai. Dar viena rimta klaida buvo atsisakant pripažinti faktą, jog reforma – nuolatinis improvizacijų, klaidų darymo ir jų taisymo kelias. Buvo nuspręsta, kad pasirinkta teisinga schema.

Akivaizdu, kad ji buvo neteisinga daugeliu atžvilgiu – menų studentų atžvilgiu reforma buvo absurdiška. Krepšelių sistema gana technokratinė ir daugeliu atvejų absoliučiai neveikia humanistikoje.

Ne nuodėmė daryti klaidas - klysta tie, kurie nieko nedaro. Nuodėmė yra nepripažinti klaidų, neigti jas ir nenorėti jų taisyti. Sakyčiau, ši reforma nėra beprasmė – ji turės tam tikrą fragmentą akademinėje Lietuvos sferoje ir jos istorijoje.

Tačiau manau, kad praleista unikali proga duoti šansą jėgoms, kurios galėjo šalį pakeisti. Labiausiai dabartinės ministerijos strategijoje pasigendu liberalių idėjų, liberalios edukacijos, akademinės laisvės ir integruoto akademinio proceso vizijos.

- Tačiau artėjant kadencijos pabaigai, ministerija, rodos, skubina reformą - Vyriausybės darbo grupė pasiūlys, kaip reikia jungti to daryti nenorinčius universitetus. Kaip tai vertinate?

- Tai, kad Lietuvoje per daug universitetų, sako sveikas protas – tam nereikia gilios analizės. Šalis nėra labai turtinga, Lietuvai turėti šitiek aukštųjų mokyklų, ko gero, beprasmybė. Jau vien todėl, kad nei jų išlaikyti pajėgs Lietuva, nei tai veda į akademinio lygio aukštumas.

Sveikas protas perša prielaidą, kad Lietuvoje galėtų būti 3-4 geri universitetai - daugiau Lietuva tikrai negalėtų turėti. Nebūtų išteklių – nei žmogiškų, nei intelektualinių, nei finansinių.

Kalbame apie prielaidas, kaip tai darome – ar paliekame nuspręsti mūsų išgarbintai laisvajai rinkai, ar mes pasikliaujame visiškai komandine administracine metodologija, kada iš viršaus ateina kažkoks komitetas. Be to, darbo grupėje beveik nėra akademinių žmonių – tik verslo atstovai ir politikai. Staiga jie ima ir nusprendžia, kiek turi būti universitetų – atleiskite, man tai dvelkia absurdu.

Čia tas pats, kaip Pramonininkų konfederacija pasakytų, kiek šalyje turi būti profesorių.

Paaiškėja, kaip žiūrima į universitetą - kad universitetus turi vertinti potencialūs darbdaviai. Atleiskite – su tokia filosofija einame į susinaikinimą. Kas yra universitetas, pirma turi nuspręsti šalies šviesuomenė, inteligentija, studentija, profesūra, pagaliau ir tarptautinė akademinė bendruomenė, kuri bendradarbiauja su mūsų universitetais. Bet tik ne Pramonininkų konfederacija, darbdaviai, verslininkai ir panašiai.

- Kokią reformos baigtį prognozuojate?

- Manau, šiuo metu pakankamai niūrūs keliai. Vienas variantų, kad ministerija užims gynybines pozicijas ir ginsis iki galo. Jos laukia sudėtingos trintys su galimomis Konstitucinio Teismo ištarmėmis dėl universiteto autonomijos

Gali prasidėti nemažos įtampos su VU senatu, kuris taip pat šiuo metu neskuba iki galo pagal įstatymo raidę atlikti visus pakeitimus. Man atrodo, bus didelių įtampų metai ir dabartinė ministerija, savotiškai varoma į kampą, pradės elgtis gana radikaliai – pradės kovingai kažką daryti, bausti nepaklusniuosius.

Manau, meduolio ir rimbo pozicija nieko neduos, universitetai gudriai ir kantriai išlauks šiuos metus ir žiūrės, kas bus toliau. O kas toliau – sunku pasakyti. Liūdniausias scenarijus – visiškas revanšas, buvusios sistemos restauracija.

Antra, gali būti pradėta silpninti tarptautinė akademinių programų vertinimo praktika, vėl daugiau reiškiantis vietinėms pajėgoms. Tai būtų blogiausias scenarijus.

Kiek geresnis scenarijus – pamėginti sudaryti naują grupę ir spręsti klausimus pamėginant į ją įjungti kuo daugiau tarptautinių jėgų. Nenoriu tikėti, kad Lietuva pati pajėgtų reformuoti aukštojo mokslo sistemą. Man atrodo, ir kitos šalys nepajėgė to padaryti be kitų šalių ekspertų.

Čia per daug interesų, per daug įtampų, per daug trinčių. Mes nesugebėsime to padaryti. Kol to nepripažinsime ir neįjungsime užsienio ekspertų, kol savo akademinės reformos problemos nepaversime tarptautine, tol nieko nebus.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Prorusiški separatistai rado naują taikinį: pasakoja kraupią istoriją apie Lietuvos karius (296)

Lietuvių kariai Ukrainoje išprievartavo mažametes mergaites, o vietos pareigūnams atsisakius...

Banko akibrokštas: liepia algą pervesti į jo sąskaitą, kitaip pakels palūkanas (51)

Bankų klientai turėtų labai atidžiai skaityti pasirašomų sutarčių sąlygas ir ne visada...

D. Britanijos privalumas kovojant su IS – griežta ginklų kontrolė šalyje (4)

Praėjusią savaitę Londone surengtas sprogdinimas. Tai dar vienas liudijimas, kad po ilgo...

Orai: pagaliau galėsime mėgautis rudeniu (6)

Antroje savaitės pusėje pamažu įvyks permainos. Ketvirtadienis dar nieko naujo neatneš, o nuo...

Baisi smegenų liga, kurią signalizuoja prastėjanti atmintis patarimai sergantiems ir jų artimiesiems (1)

Alzheimerio liga kasmet kamuoja vis daugiau žmonių, prognozuojama, kad po 30 metų ja sirgs net...

Vilniuje pabiro konteineriai su vištomis dėl įvykio apsunkintas eismas (17)

Vilniuje Geležinio Vilko ir Ukmergės gatvių sankirtoje iš sunkiasvorio automobilio iškrito...

Vokietijos specialistų naudotų automobilių ataskaita: „Ford Mondeo“ po 100 tūkst. kilometrų

DELFI su žurnalu „ Auto Bild Lietuva“ tęsia straipsnių seriją, kuriais kviečia skaitytojus...

Piratai siunčiasi vis daugiau: įvardijo, kas agresyviausi (12)

Visame pasaulyje didėja muzikos piratavimo apimtys: 40 proc. vartotojų siunčiasi nelicencijuotos...

7 netikėtos priežastys, dėl kurių slenka plaukai (1)

Galbūt jums atrodo, kad nuo plaukų slinkimo kenčia tik pagyvenę vyriškiai, tačiau ši problema...

Su realybe susitaikęs Š. Jasikevičius: laukia daug darbo (9)

Kauno „Žalgiris“ naująjį LKL sezoną pradėjo vangoku žaidimu, bet užtikrinta pergale...