Šiais metais vyko (tik) kelios ryškesnės protesto akcijos. Tai du Lietuvos medikų sąjūdžio mitingai, kurių rezultatas – paskatintos intensyvesnės kalbos apie medikų algų kėlimą aukščiausiu politikų lygmeniu. Sausio mėnesį taip pat nuvilnijo šešis tūkstančius žmonių prie Seimo surinkusi protesto akcija „Mes kaltinam" dėl valdžios neveiksnumo. Šio išreikšto pilietinio nepasitenkinimo rezultatas – Seimo nario priesaiką sulaužiusio Mindaugo Basčio atsistatydinimas. Tačiau tokios pilietinės akcijos vis dar labiau išimtis nei taisyklė. Tai kodėl Lietuvoje taip retai protestuojama?
Nereikalauja didesnės atskaitomybės
Protesto akcijas Lietuvos gyventojai suvokia kaip kraštutinę priemonę. Protestuoti jie imtųsi nebent labai stipriai pablogėjus sąlygoms. Juk iš tikro prisiminus metų pradžioje organizuotą mitingą prie Seimo tūkstantinę minią subūrė piliečiams nepateisinamas elgesys, kuomet buvo nuspręsta, kad Seimo narys, sulaužęs priesaiką, gali dirbti toliau. Mitingo dalyviai taip pat reikalavo pirmalaikių rinkimų. Tačiau, kodėl nepasiekus visų mitingo metu keliamų tikslų, nepasitenkinimo daugiau nekilo? Dažnai aiškinama, kad visuomenėje, kurioje gyventojai, nepatenkinti valdžios veikla, nusivylę politikais dėl jų korumpuotumo, kompetencijos priimant svarbius sprendimus stokos, nėra pasiryžę reikalauti didesnės atskaitomybės, o tai savo ruožtu stabdo demokratizacijos procesus šalyje.
„Nepaisant XIX a. sukilimų ir Nepriklausomybės kovų patirties moderni lietuvių politinė tauta neturi daug sėkmingos patirties ginti ir įtvirtinti savo demokratines teises. Autokratinė kultūra vis dar tvaresnė už demokratinę", – samprotauja Vytauto Didžiojo universiteto (toliau – VDU) dėstytojas Algis Davidavičius. Vyrauja kolektyvinės baimės, susijusios tiek su istorine patirtimi, tiek su kaimynės Rusijos agresyvėjančiu autokratizmu, tiek su bendru, pirmiausia ekonominio gyvenimo nesaugumu. Pirmenybė yra teikiama ekonominį saugumą užtikrinančioms sąlygoms, o ne saviraiškos ir dalyvavimo vertybėmis, kaip yra Vakarų valstybėse.
Prisiminkime, kokią masinę protestų bangą Lietuvoje sukėlė prasidėjusios viešojoje erdvėje kalbos apie skalūnų dujų ieškojimą Lietuvoje arba dėl planų statyti Visagino atominės elektrinės. Ar tik saugumo klausimai gali sutelkti visuomenę protestams?
Įpročio protestuoti dar nėra
Pavienės pilietinės akcijos įvyksta, tačiau įpročio išeiti į gatves piliečiai dar tikrai neturi. „Kuo labiau ekonomiškai silpnesni piliečiai kels ekonominio teisingumo ir demokratinio gerovės perskirstymo klausimus – kaip tą daro piliečiai visose „senosios Europos" šalyse – tol įvairūs skandalingi protestai, tokie kaip Garliavos atvejis arba trivialūs kaip „kalafiorų revoliucija" nelabai ką reikš mūsų demokratijos gilinimui", – samprotauja A. Davidavičius.
Žmonių pasyvumas kyla ir iš nusivylimo esama politine situacija bei netikėjimu, kad protestas gali būti efektyvi priemonė paveikti valdžios sprendimus. Galbūt piliečių dalyvavimui įvairiuose protestuose gali turėti įtakos aktyvus dalyvavimas nevyriausybinėse organizacijose? O gal pilietinis ugdymas? Galbūt. Tačiau akivaizdu, kad visuomenėje plinta politinis susvetimėjimas – nepasitikėjimas pačių rinktomis valdžios institucijomis tapo norma. Tai lemia, kad piliečiai labiau renkasi valdžios keiksnojimą, užuot ryžęsi kažką daryti: mažėja politinis dalyvavimas, auga viešai deklaruojama politinė apatija.
Diskusijų festivalyje „Būtent!" bus klausiama – „Pilietinis protestas: kodėl suklumpama, kai reikia keltis?". Diskusijoje dalyvaus prof. dr. Ainė Ramonaitė, Vilniaus politikos analizės instituto ekspertas, VDU lektorius Algis Davidavičius ir žurnalistė Rita Miliūtė. Moderuojant prof. dr. Justinui Žilinskui diskusijos dalyviai aptars įvairius pilietiškumo raiškos ir efektyvumo būdus šiuolaikinėje Lietuvoje. Festivalis „Būtent!" vyks rugsėjo 7–8 dienomis